Kęstutis Girnius. Ar visos brigados dislokavimas Lietuvoje būtinas?

Įsibėgėja nereikalingi ginčai dėl Vokietijos brigados dislokavimo. Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas tvirtina, kad nebūtina visą Lietuvai priskirtą Vokietijos brigadą dislokuoti mūsų šalyje, gana, kad šis vienetas gebėtų į Lietuvą iš Vokietijos atvykti per dešimt dienų.

Šią nuostatą kritikuoja prezidentas Gitanas Nausėda, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) nariai, užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Jie visi tvirtina, jog Lietuva turi siekti, kad vokiečių kariai būtų nuolat Lietuvoje. NSGK pirmininkas Laurynas Kasčiūnas teigia, kad „turi atsirasti labai aiškus ryšys ir galutinis tikslas. Kad tai būtų ne tik brigada Lietuvai, bet brigada Lietuvoje.“ Nuolatinio dislokavimo užtikrinimas turėtų būti Lietuvos diplomatijos prioritetas.

Buvusi prezidentė Dalia Grybauskaitė siūlo šalies politikams vengti kaltinimų Vokietijai, jog ši kol kas neplanuoja nuolat dislokuoti karinės brigados Lietuvoje. Pirmiausia reikia „atlikti namų darbus“, sudaryti sąlygas kariams priimti, pastatant planuojamus tris karinius miestelius. D. Grybauskaitė pabrėžė, kad Vokietija įsipareigojo ginti Lietuvą ir savo įsipareigojimų tikrai laikysis.

Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen taip pat mano, kad dabartiniai ginčai nėra naudingi. Vieši tarpusavio nesutarimai Lietuvos nepuošia, o priekaištai vienam svarbiausių Lietuvos sąjungininkų gali sukelti neigiamų pasekmių. Reikia vieningai pabrėžti, kad „mes investuojame į infrastruktūrą, kad esame pasiruošę priimti maksimalų skaičių karių.“

Sunku nepritarti D. Grybauskaitės ir V. Čmilytės-Nielsen pastaboms. Nesukūrus sąlygų brigados dislokavimui nekorektiška reikalauti, kad Vokietija įsipareigotų dislokuoti visą brigadą Lietuvoje. Vokietija savo valia nutarė vadovauti NATO pajėgoms Lietuvoje.

Tai nebuvo lengvas sprendimas, nes šalyje seniai vyravo pacifistinės nuotaikos, sukeltos nacių vykdyto genocido per Antrąjį pasaulinį karą. Nestebino vokiečių nenoras dislokuoti savo kariuomenės dalinius užsienio šalyse, ypač tose, kuriose ji atsakinga už siaubingus nusikaltimus. Psichologinis barjeras įveiktas, žingsnis žengtas.

Dėl savo Rytų politikos, įsitikinimo, kad prekyba gali lemti teigiamus politinius pokyčius (vok. Wandel durch Handel), ir dėl „Nordstream“ statybos Vokietija tapo mėgstamu ne tik Lietuvos, bet ir kitų Rytų Europos šalių kritikos taikiniu. Dalis kritikos yra nepagrįsta, o pasipūtęs, besipuikuojantis tonas, kuriuo reiškiami priekaištai, yra apgailėtinas ir įžeidžiantis.

Pernai lapkritį G. Landsbergis padarė užuominą, kad iš Europos Sąjungos (ES) ruošiamų sankcijų Baltarusijai sąrašo bandoma išbraukti jos valstybinę oro bendrovę „Belavia“ ir, nors nežinojo, kuri šalis tai siūlo, jis viešai samprotavo, jog tai gal Vokietija. G. Landsbergis nemėgino nustatyti, ar taip buvo, nesusisiekė su atsakingais Vokietijos pareigūnais, neprašė mūsų ambasados Berlyne ištirti padėtį. Apžvalgininkas gali tokį gandą išmesti, bet ne užsienio reikalų ministras. Tai ne vienintelis toks viešas Vokietiją įžeidžiantis pasisakymas.

Šiuo metu Vokietija prislėgta, jaučia, kad draugiška politika Rusijos atžvilgiu paskatino Putino avantiūrizmą, gal net invaziją į Ukraina. Ilgainiui atsakomybės ir kaltės jausmas išsisklaidys, pasitikėjimas savo politika ir sprendimais vėl įsitvirtins, sumažės pakantumas pamokymams ir reikalavimams iš šalies.

Svarbu išlaikyti gerus, draugiškus ryšius su Vokietija, bet Lietuvos saugumas yra prioritetas. Tad reikia klausti, ar Lietuvos saugumas nukentėtų, jei dalis, net didžioji dalis brigados liktų Vokietijoje. Esu gana tikras, kad nenukentėtų.

Šiais laikais staigių nelauktų sausumos kariuomenės puolimų nebus. JAV žvalgybiniai palydovai ir kitokia stebėjimo ir sekimo įranga pastebėtų bet kokį kariuomenės telkimą Lietuvos pasienyje. Gaunama informacija tokia tiksli, kad ukrainiečiai jau sunaikino šimtus Rusijos haubicų ir vadaviečių.

Jokia vidutinio dydžio pajėgų koncentracija neliktų nepastebėta, ji būtų identifikuota greitai, paliekant laiko atsakomiesiems veiksmams, įskaitant karių išsiuntimą iš Vokietijos.

Karas Ukrainoje parodė neįsivaizduotą Rusijos oro pajėgų netinkamumą. Po aštuonis mėnesius trukusių kovų Rusija dar nesukūrė oro kontrolės virš Ukrainos teritorijos ir nesutrukdo Ukrainos naikintuvams remti sausumos operacijas. Liaupsinamos Rusijos oro gynybos sistemos negeba nuosekliai numušti Ukrainos lėktuvų, kurie skraido prie Rusijos sienų. Konflikto su Rusija metu NATO valdytų oro erdvę ir galėtų operatyviai pulti palyginti smulkius Rusijos karių, tankų ir artilerijos vienetus, jau nekalbant apie didesnius.

Nepaisant to, kaip baigsis Rusijos ir Ukrainos karas, Rusija ir jos karinės pajėgos bus išsekusios. Vakarų sankcijos nebus atšaukiamos, tad Maskva negalės tinkamais kiekiais įsigyti sudėtingų kompiuterių lustų ir pažangių technologijų, reikalingų moderniai ginkluotei. „Specialiosios karinės operacijos“ pritarimo nesulauks nei iš gyventojų, kenčiančių nuo smukusio gyvenimo lygio, nei iš ginkluotųjų pajėgų, kurios savo kailiu patyrė savo trūkumus. Nebus pritarta naujiems kariniams veiksmams, ypač prieš NATO šalį.

Tarkime, kad iki 2025 m. pabaigos Lietuva pastato tris karinius miestelius. Ar tuo atveju Vokietija turėtų Lietuvon nusiųsti visą batalioną? Sakyčiau, kad ne. Kaip minėta, išsekusi Rusija nekeltų rimto pavojaus. Galima pasirengti atmušti Rusijos puolimą ne tik Lietuvoje, galima kasmet ar kas kelerius metus Lietuvoje vykdyti karines pratybas, dalyvaujant visai brigadai. Dauguma Vokietijos kareivių veikiau liktų savo šalyje šeimos, draugų apsuptyje ir pažįstamoje aplinkoje, negu būtų priversti dislokuotis svetimoje, neegzotiškoje šalyje, nors veikiausiai būtų pakankamai savanorių suformuoti reikiamą kontingentą.

Gyvenimas naujai pastatytose bazėse neturės nei žavesio, nei patrauklumo. Savaitgaliais vokiečių kareiviai negalės keliauti į Berlyną, Hamburgą ar Miuncheną, vargu, ar juos tenkintų Pabradė ar koks nors kaimyninis miestelis? Nėra pagrindo apsunkinti vokiečių karių gyvenimą, paversti jį ne tokiu maloniu, jei nėra aiškaus poreikio to daryti.

Problema būtų išspręsta, jei Vilnius gebėtų įtikinti Vokietiją nuolat dislokuoti visą brigadą Lietuvoje. Bet Lietuva negali primygtinai reikalauti, kad Vokietija pritartų tam, ką ji laikytų nereikalingu sprendimu. Toks reikalavimas būtų nepateisinama puikybė, kuri sukeltų nereikalingą erzelynę bei mažintų tarpusavio pasitikėjimą. Kovingai nusiteikę Lietuvos politikai neturėtų užmiršti, kad Lietuva yra labiau priklausoma nuo Vokietijos paramos, o ne atvirkščiai.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.