Kodėl pasirinkote studijuoti TSPMI? Kaip sekasi studijuoti? 

Tiksliai nepamenu, gal susilažinęs su kuo nors buvau…? Juokauju.

Jei rimtai, tai pasirinkimą, matyt, lėmė dvi priežastys: polinkis ir prestižas. Polinkiu vadinu tai, kad dar mokantis mokykloje mėgau literatūros ir istorijos dalykus. Ypač tą jų rūšį, kuri flirtuodavo su politinėmis temomis: tiek istorijas apie Napoleoną ir Aleksandrą Makedonietį; tiek (niekuo ne blogesnes) J. Hašeko istorijas apie šaunųjį kareivį Šveiką. Kadangi charakteris netiko sėdėjimui archyvuose, todėl politikos mokslų studijos atrodė natūralus pasirinkimas. Be to, tuomet stipriai veikė ir, pavadinkime, sportinis azartas studijuoti su „stipriausiais“. TSPMI kaip ir dabar, taip ir prieš 10 metų, pritraukdavo geriausius rezultatus rodančius abiturientus – todėl save išmėginti norėjosi būtent tarp tokių.

Studijuoti TSPMI motyvavo noras išbandyti save ir tą daryti srityje, kuri man artima.

Renkantis studijas mažai ką nutuokiau apie filosofiją ar politinę teoriją, kuriomis susidomėjau vėliau. Dar mažiau tada jaudinausi, ar studijos universitete man parūpins amatą ligi pensijos, namą, mašiną, šunį ar dar ką… Dažnai tenka girdėti per Lietuvos TV visokius bankininkus pamokslaujant, kad būtent pastarieji dalykai ir teturėtų rūpėti studijuojant universitete; antraip – neva pražūsi, nes netapsi toks kaip jie. Gal klystu, bet man tai visada skamba tik kaip dar viena priežastis tų tipų neklausyti.

Bendrai, iki šiol studijomis TSPMI esu patenkintas, nors visada norisi geriau, ypač iš savęs.

Kokį dalyką, kurį gavote ar išmokote VU TSPMI, labiausiai vertinate? Gal tokių yra keli?

Svarbiausias gautas dalykas TSPMI – tai atrasta simpatija politinei filosofijai. Buvo be galo reikšminga suprasti, jog filosofija gali būti ne vien teorinis mokslas žongliruojantis abstrakcijomis (yra ir tokios), bet ir charakterį ugdantis bei žmogaus laisvę įkūnijantis gyvenimo būdas. Jei nesiplečiant, mane žavi tai, kad politinė filosofija leidžia daug spalvingiau matyti tikrovę, net ir tuos pačius istorinius/literatūrinius pasakojimus apie Makedonietį, Cezarį ar Katoną. Spalvingiau leidžia matyti ir mūsų dienų politiką ir politikos mokslus. Mano supratimu, tai savotiška vaizduotės galia, kuri leidžia žengti už mus supančių tikrovės trafaretų, ir tokiu būdu įgalinanti mūsų laisvę. Už studijų metu TSPMI atsiradusią simpatiją filosofijai labiausiai lieku skolingas prof. Alvydui Jokubaičiui.

Kitas svarbus dalykas, kurį kol kas esu gavęs TSPMI – tai galimybė dėstyti. Nežinau geresnės profesijos ar geresnio būdo pačiam mokytis. Malonumas būti tarp motyvuotų žmonių, su kuriais per seminarus ieškai tiesos teorinės ir praktinės politikos klausimuose. Kartu, tai verčia pasitempti.

Prie linksmesnių studijuojant TSPMI įgytų dalykų paminėčiau tai, kad išmokau šiek tiek groti gitara. Mėgėjiškai, bet teikia džiaugsmo. Įdomus dalykas, kad tie patys TSPMI kolegos, su kuriais nuo pirmų bakalauro kursų mėgome muziką, – visi tapo filosofijos arba politikos doktorantais. Nežinau, kaip čia atsitiko.

Disertaciją rašote iš politinės teorijos (filosofijos). Kuo politinės filosofijos ir / ar idėjų istorijos žvilgsnis į politiką yra įdomus, kokia jo specifika, kokie privalumai ir trūkumai?

Man patinka Jūsų klausimo formuluotė. Politinės teorijos terminas yra išties klaidinantis, ypač jį taikant politinei filosofijai. Tai tiesiogiai susiję su filosofinio ir moksliniais metodais grįsto politikos matymo skirtumais. Jei reikėtų trumpai įvardinti esminį skirtumą tarp politinės filosofijos ir politinės teorijos, man labiausiai priimtinas būtų tokių filosofų kaip Leo Strauss arba Claude Lefort paaiškinimas – tik politinė filosofija ieško geriausios politinės santvarkos. Šioje disciplinoje laikomasi nuostatos, jog gerą santvarką nuo blogos skiria kažkas esmingesnio nei, tarkim: BVP, konstitucijos, inovacijos/renovacijos ir pan. Politinė filosofija kelia gėrio klausimą nagrinėjamoms valstybėms ir kalba apie tokias idėjas kaip teisingumas, laisvė, dorybė, garbė, baimė. Savo ruožtu, politinė teorija kliaujasi moksliniais metodais ir todėl minėtų idėjų tirti negali – ji mieliau aprašo, metodiškai tipologizuoja ir lygina stebimas valstybes. Politinė teorija gali pasakyti, kad viena valstybė pažeidžia žmogaus teises labiau nei kita, bet negali pasakyti – kodėl tai yra blogai. Politinei teorijai priklausantis idėjų istorijos metodas tiria ne idėjas, o idėjų supratimo kismus (idėja negali turėti istorijos, tik jos supratimas – gali).

Politinė teorija tiria daugmaž tą patį, ką ir politinė filosofija, bei naudoja panašias sąvokas, tačiau tą daro dėl visai kitų tikslų.

Abu politikos matymo būdai šeimyniškai sugyvena TSPMI, mokosi vieni iš kitų ir tai yra šio instituto stiprybė. Politinės teorijos privalumas yra metodiškesni ir todėl konkretesni tyrimai. Jos silpnybė – vertinimų reliatyvumas (juk sunku vertinti, nekeliant gėrio klausimo) ir dėl to kylantis ideologizacijos pavojus. Politinės filosofijos privalumas – platesnis tikrovės vertinimo akiratis ir mažesnis pavojus imti keliaklupsčiauti prieš esamą politinę tvarką (nors irgi pasitaiko). Trūkumas – mažiau konkretumo ir pavojus atitrūkti nuo realybės, nebematant elementarių faktų.

Jūsų klausime minima disertacija mėgina pretenduoti į politinę filosofiją, bet jai visada yra pavojus likti politinės teorijos lauke.

Kartu su buvusiu kursioku, dabar filosofijos doktorantu Algiu Fediajevu, skaitėte paskaitą apie Vietnamo karo santykį su muzika JAV. Koks yra santykis tarp muzikos ir politikos? Kodėl jis gali būti apskritai įdomus? Ką  galima pasakyti apie politiką žvelgiant į muziką? 

Išskirtinai smagi paskaita buvo. Malonus procesas buvo jai ruošiantis dainas atrinkinėti, jaučiausi it koks gurmanas. Jaunesni kolegos mums tą temą sugalvojo, bet gerai pataikė. Tai – viena puikiausių muzikinių epochų, o Vietnamo karo kontekstai jai suteikė gana unikalią politinę reikšmę. Panašu, kad daug vėlesnių mėginimų politikuoti muzikoje arba politizuoti muziką sėmėsi įkvėpimo būtent iš hipių judėjimų ir roko.

Bendresnis klausimas apie muzikos ir politikos santykį yra sudėtingesnis nei minimoje paskaitoje aptarti pavyzdžiai. Čia atsakymas daug priklauso nuo to, ką vadinsime politika. Nereikėtų skubėti pervertinti muzikos politinės reikšmės. Juk ne rokas užbaigia karus – jis tik gali būti patogus būdas suburti karo priešininkus. Muzika yra efektyvus įrankis mobilizuoti bendraminčius (pvz, sporto sirgalių dainos), tačiau tie bendraminčiai jau turi egzistuoti iki muzikos.

Atvirai politikuojantys meno produktai visada rizikuoja tapti šabloniškais ir dėl to estetiškai nevertingais. Tokie nurašomi kaip propaganda. Subtiliai politikuojantys meno kūriniai dažniau būna geri, bet jiems suprasti reikalingas konkretaus politinio konteksto, kuriame jie sukurti, išmanymas. Pvz, būtų sunku įžvelgti tokių dainų kaip The Rolling Stones „Paint it Black“ arba Creedence Clearwater Revival „Run Through the Jungle“ politiškumą, jas ištraukus iš konkretaus Vietnamo karo konteksto.

Muzika gali leisti geriau suprasti konkrečią politinę situaciją, nuotaikas, tačiau vargu ar gali būti laikoma pakankamu kriterijumi paaiškinti politinius įvykius.

Galbūt turite įsimintiną TSPMI įvykusią istoriją, nuotykį? Papasakokite. 

Pakankamai įsimintinas buvo vienas pranešimas kažkuriame iš pirmųjų bakalauro kursų. Buvo vidurdienis, gegužės mėnuo, už lango – nuostabus oras. Auditorijoje tvanku, nyku ir visi laukia užsiėmimo pabaigos: kas nori eiti žaisti futbolą, kas – alaus, kas – savo reikalais. Žodžiu, visi nori būti kažkur kitur, bet ne auditorijoje.

Tą dieną reikėjo daryti privalomus pranešimus su skaidrėmis. Mes kaip poliklinikoje laukėme eilėje ir pakviesti vienas po kito ropštėmės prie tribūnos atkalbėti savo minutes. Man teko pranešinėti užsiėmimo pabaigoje. Viskas praėjo greitai. Pakalbėjau, klausimų iš auditorijos, natūralu, – nėra. Va, tada tik pastebėjau, kad buvau sumaišęs skaidres – kalbėjau apie vienus dalykus, o ekrane rodžiau kažką visai ne į temą. Niekas nepastebėjo…

O istorija įsimintina dėl to, kad, man regis, po to karto pajutau antipatiją skaidrėms. Iki dabar, jeigu nebūtina, jų nedarau.