Mažvydas Jastramskis. Kodėl reikia paleisti Seimą?

Konservatoriai siūlo rengti pirmalaikius Seimo rinkimus. Yra skirtingų nuomonių dėl to, ar Parlamentas sugebės „pasileisti“, kam tai naudinga. Tačiau pradžioje reikia atsakyti į klausimą: kokie motyvai lemia tokį pasiūlymą?

Atsakymas nėra toks jau akivaizdus.

Konservatorių oficiali versija – savivaldybių skaidrinimo procese iškeltų aukštų politinių standartų negali atitikti nei Vyriausybė, nei Seimas. Todėl politinei sistemai reikia perkrovos, iš naujo įgyti rinkėjų mandatą.

Politologė Rima Urbonaitė sako, kad tai yra iliuzija – taip atsakomybė už ydingą sistemą permetama visuomenei. Sistemos perkrovimui reikalingi viešosios politikos sprendimai, o ne rinkimai. Tikrai keistokai atrodo, kai didžiosios problemos šaknys yra savivaldybių tarybose ir jų darbo finansavimo tvarkoje, o pasileisti svarstys Seimas.

Kita vertus, naujai išrinktas Parlamentas turėtų šviežią legitimumą tokius sprendimus inicijuoti. Aišku, tada jau valdančioji dauguma būtų kita. Jokių garantijų, kad ji norėtų prisiimti atsakomybę ir vykdyti reformą.

Kita abejonė dėl legitimumo – jeigu pirmalaikiuose rinkimuose balsuotų dar mažiau rinkėjų, nei įprasta (apie 50 proc.), toks perkrovimas vis tiek paliktų Seimą, kurį išrinko mažiau nei pusė Lietuvos piliečių. Juolab, pasitikėjimas Parlamentu jau porą dešimtmečių svyruoja apie 10 proc. Jokie rinkimai ilgam to pasitikėjimo nepadidino.

Iš pirmo žvilgsnio, konservatorių pasiūlymas – palydėtas įsipareigojimo Vyriausybei atsistatydinti, jei pirmalaikių rinkimų nebus – yra perdėta reakcija. Taip, vieno ar trijų ministrų atsistatydinimas problemos nesprendžia. Bet to nespręstų ir rinkimai.

Nesutinku su logika, kad, jei jau prisiimame atsakomybę – tai visi, nes ir Seime yra daug politikų, kurie anksčiau dirbo vietos tarybose. Nesutinku ir su tuo, kad šioje epopėjoje visa atsakomybė buvo permesta tik konservatoriams. Tai suprimityvinimas. Natūralu, kad daugiausia dėmesio teko dominuojančiai Vyriausybės partijai – bet ne dėl kaltės išpirkimo, o todėl, kad į tokią jėgą žiūrime dėl pavyzdžio, atsakomybės ir lyderystės.

Atitinkamai manau, kad skaidrumo standartai yra skirtingi politikams Seime ir Vyriausybės ministrams. Pirmieji yra grynieji tautos atstovai, tarp kurių egzistuoja margumynas visokio skaidrumo ir ideologijų. Jeigu žmonės juos renka, tokia valia – perrinks arba neperrinks, išankstiniuose arba eiliniuose rinkimuose.

Ministrai vadovauja ir koordinuoja ištisiems valstybėms sektoriams: švietimui, finansams, kultūrai. Čia itin svarbi reputacija. Net jeigu standartai atrodo labai aukšti, tai gali kliudyti pelnyti pagarbą, įgyvendinti sprendimus. Pagaliau ministrai nėra tiesiog vykdomosios valdžios sraigtai – jie yra ir valstybės, ne tik tautos segmentų atstovai.

Tai, kad konservatorių pasiūlymas dėl pirmalaikių rinkimų buvo perdėta reakcija ir tikrai galima kitaip, pademonstravo jų pačių finansų ministrė Gintarė Skaistė. Ji pagrindė dalį Kauno taryboje panaudotų lėšų, o kurių negalėjo pagrįsti – grąžino į savivaldybės biudžetą. Štai toks paprastas, garbingas ir efektyvus būdas išeiti iš krizės.

Pasirodo, taip galima. Taip pat galima vietoje pavienių skubotų iniciatyvų Seime organizuoti rimtesnę komisiją reformai.

Kam tada reikia išankstinių rinkimų? Gal priežastys ne tik standartuose ir nore „perkrauti“ demokratiją?

Išgirdęs šį pasiūlymą, pagalvojau: motyvacija neatitinka nė vienos iš įprastinių priežasčių, kada demokratijose rengiami išankstiniai rinkimai. Bet oficiali versija juk gali neatitikti tikrosios. Perkrova gali būti tik pretekstas.

Teorija padeda įžvelgti logiką šiame, iš pirmo žvilgsnio visiškai atsitiktiniame ir ypatingame Lietuvos atvejyje.

Pirma dažnai pasitaikanti išankstinių rinkimų priežastis yra valdančiųjų noras pasididinti savo mandatų Parlamente skaičių, matant tam gerą progą. Ne visada tokie sumanymai išdega. Pavyzdžiui, 2017 m. konservatoriai Jungtinėje Karalystėje norėjo turėti tvirtesnę daugumą, tačiau nudegė ir turėjo suktis su mažumos vyriausybe.

Abejoju, kad mūsų konservatorių lyderiai tikisi gauti bent tiek pat mandatų, kiek dabar turi Seime (50). Galbūt skaičiuoja, kad prie geros progos – iki rudens savivaldybių skaidrinimo procese politiškai nukenčiant ir socialdemokratams – jie galėtų išlaviruoti į pirmą vietą ir dar kartą turėti iniciatyvą formuojant Vyriausybę.

Gal mąstoma, kad numatoma ekonominė recesija po pusantrų metų rinkimuose jiems kainuos dar daugiau ir geriausia būtų minimizuoti praradimus dabar. Nors atrodytų, kad dalis dešiniųjų simpatikų viešojoje erdvėje yra nusivylę dėl gynybinės konservatorių reakcijos, tačiau, jei jie ateitų į rinkimus, už opoziciją tikriausiai nebalsuotų.

Papildomas argumentas – išankstiniuose rinkimuose aktyvumas gali būti mažesnis (bet nebūtinai). Konservatoriai gali skaičiuoti, kad tai jiems būtų palanku. Vis tik čia jau reikėtų rekordiškai mažo aktyvumo – apie 40 proc. ir mažiau. Abejoju, kad valdančiųjų strategai dėliotų tokias mažai tikėtinas prielaidas.

Bet kokiu atveju, akivaizdu, kad čia nėra kažkokia proga konservatoriams puikiai pasirodyti rinkimuose.

Ir čia itin svarbi antra priežastis, kodėl demokratijose vykdomi išankstiniai rinkimai: kai parlamente nėra veikiančios valdančiosios daugumos.

Prie to prieiti galima įvairiais būdais: Vyriausybės atsistatydinimas, koalicijos partnerių pasitraukimas, nedėkingi eilinių rinkimų rezultatai. Tačiau principas yra toks pats – jeigu nėra valdžios, kuri turėtų daugumos paramą ar bent sudarytų veikiančią mažumos vyriausybę, vykdomi nauji rinkimai.

„Nežinau, ar yra koalicija“ – tai ne politologo vertinimas, o Eugenijaus Gentvilo žodžiai, išsakyti atvirame laiške Gabrieliui Landsbergiui. Viena iš trijų koalicijos partijų nežino, ar vis dar egzistuoja valdančioji dauguma.

Tarp koalicijos partnerių matyti rimtų nesutarimų.

Konservatorių lyderiai praėjusių metų pabaigoje apkaltino Laisvės partiją pažeidus koalicijos sutartį, kai šios atstovai parėmė pridėtinės vertės mokesčio lengvatą restoranams. Vėliau bankų solidarumo įnašas ir mokesčių reforma nesulaukė liberalių partijų pritarimo – o juk ekonominė ir finansų politika yra esminė bet kurios vyriausybės ašis.

Laisvės partijai įgyvendinti esminius programinius punktus – partnerystę ir dekriminalizaciją – trukdo konservatyvūs partnerių parlamentarai. Civilinės sąjungos svarstyme koaliciją gal ir galima įžvelgti, bet tik atėmus dalį konservatorių, Liberalų sąjūdžio politikų ir pridėjus žiupsnelį socialdemokratų.

Galbūt tikroji išankstinių rinkimų iniciatyvos priežastis – tai, kad valdančioji koalicija aižėja ir Vyriausybei dirbti darosi neįmanoma?

Reikės sulaukti balsų iš didžiųjų Seimo frakcijų apygardų.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.