Kęstutis Girnius. Sofistiniai neįtikinantys konservatorių pasiteisinimai

Nežinia, kaip baigsis dabartinė dirbtinė Vyriausybės krizė, ar įvyks priešlaikiniai rinkimai, ar I. Šimonytė liks premjere. Kiekvienu atveju baigtis nesuteiks jokios šlovės pagrindiniams krizės autoriams, Šimonytei ir konservatorių partijos pirmininkui G. Landsbergiui. Savo veiksmais jie sukėlė nereikalingą sumaištį itin netinkamu laiku – numatomo Ukrainos kontrapuolimo ir NATO aukščiausio lygio pasitarimo išvakarėse, stringant ūkiui, Seimui nepriėmus svarbių įstatymų. Neapgalvotus veiksmus lydėjo sofistiniai aiškinimai, nepagarbus požiūris į savo koalicijos partnerius bei Seimo pirmininkę, polinkis vaizduotis nekalta kitų sukelto skandalo auka, užsispyręs nenoras suprasti ir pripažinti savo esminio vaidmens, sukeliant šią audrą stiklinėje. Šitaip neturėtų elgtis ir praeityje nesielgdavo partija, kuri savo laiko „valstybės partija.“

Krizė perteklinė, jos nebūtų buvę, jei iškilus čekių skandalui, Šimonytė būtų įveikusi savo įžeista savimeilę ir įtūžį (kaip drįsta kritikuoti mano ministrus) ir atstatydinusi visus tris ministrus, buvusius Kauno miesto savivaldybės narius. Atleisti tris ministrus nėra mažmožis, bet tai 2018 m. gruodį padarė tuometinis premjeras S. Skvernelis ir dėl to nenukentėjo Vyriausybės veikla. Minimaliai premjerė turėjo greitai priimti švietimo, mokslo ir sporto ministrės J. Šiugždinienės atsistatydinimą, panašiai kaip prezidentas G. Nausėda priėmė savo vyriausiojo patarėjo P. Mačiulio pasitraukimą iš pareigų.

Tokiu atveju visuomenę jaudinęs Vyriausybės bei ministrų likimas butų buvęs atskirtas nuo diskusijų dėl tinkamų priemonių miestų tarybų narių išlaidų kompensavimo tvarkai reglamentuoti. Bet premjerė delsė priimti sprendimą, sukeldama įspūdį, kad visa tai yra gumos tempimas, ir kad ji ilgainui leis J. Šiugždinienei toliau dirbti, panašiai kaip ji nepriėmė G. Landsbergio ir M. Skuodžio atsistatydinimų dėl jų vaidmens „Belaruskalij“ tranzito skandale.

Padėties negerino Šimonytės polinkis pasikliauti sofizmais, siekiant pateisinti ministrų klaidas. Pasak premjerės, norint išvengti įsivėlimo į čekių skandalą, ministrams būtų reikėję turėti „didžiulės atidos ir kone antgamtiško įžvalgumo dėl taisyklių“. Skamba gražiai, bet ministrams tikrai nereikėjo kokių nors transcendentinių proto ir dorovės savybių, o tik eilinio sąžiningumo ir ryžto teikti sąskaitas tik už su darbu susietas išlaidas, net jei to nedarė tarybos narių dauguma. Bet to nebuvo.

Dalis įteiktų sąskaitų buvo iš piršto laužtos ir suklastotos, kad bendra išlaidų suma pasiektų maksimaliai leistiną pagal reglamentus, tad patektų į kišenę. Žmogus gali teisintis, nurodydamas, jog visi kolegos elgėsi taip pat. Bet melagis lieka melagiu, net jei visi jo draugai meluoja daugiau. Prileidžiu, kad G. Skaistė bent iš pradžių nujautė, kad tai, ką ji daro, mažų mažiausiai kelia moralinių abejonių.

Šimonytė atkakliai aiškino, kad neturėtų būti priekaištaujama Vyriausybei ir ministrams, raginama juos atsistatydinti, nes kritikuojamas ne jų, kaip ministrų, darbas. „Aš nežinau, kodėl aš turiu aukoti savo bendražygius ne už darbą Vyriausybėje, ne už tai, kad jie kažką netinkamai padarė, o už Kauno miesto tarybos reglamentą.“ Bet politikai ir pareigūnai turi būti nepriekaištingi kaip Cezario žmona. Kilus menkiausiam įtarimui, jie privalo atsistatydinti, kad labiau nenukentėtų jų partija arba pasitikėjimas valstybe.

Tokia principinga nuostata galioja Skandinavijos šalyse, nors dėl jos gali nukentėti kaltais neįrodyti žmonės. Per 2004 m. Seimo rinkimus prokuratūra apkaltino V. Andriukaitį, A. Vidžiūnų bei V. Kvietkauską, kad jie ėmė daugiatūkstantinius kyšius iš prieštaringai vertinamos bendrovės „Rubicon group“. Visi trys atsiėmė savo kandidatūras į Seimą, nors po kelių mėnesių prokuratūra nutraukė tyrimą, nesurinkusi užtektinai duomenų. O Šimonytės bendražygiai išprašė tuos pinigus ir tikrai juos gavo. Tad visiškai pateisinami reikalavimai, kad jie pasitrauktų iš pareigų.

Nemažesnė atsakomybė tenka G. Landsbergiui, be kurio pritarimo nebūtų buvęs priimtas nutarimas siekti išankstinių Seimo rinkimų, skambiai pavadintas politinės sistemos skaidrinimo bei perkrovimo iniciatyva. Konservatorių prezidiumas priėmė nutarimą, nei pranešęs, nei pasitaręs su koalicijos partneriais, nei su Seimo pirmininke.

Daug ką pasako tai, kad nė vienas parlamentinių partijų lyderis nepriėmė konservatorių kvietimo svarstyti „skaidrinimo“ iniciatyvą. Jie suprato, kad pagrindinis susitikimo tikslas – suteikti tam tikrą legitimumą konservatorių pastangoms įtraukti kitas partijas į konservatorių vidaus skandalą, tuo mažinti savo atsakomybę. Nepraleista progos eilinį kartą įgelti prezidentui, kuris esą neatsakęs į klausimus dėl per prezidento rinkimus susidariusių skolų padengimo. Tiek dėl skaidrinimo ir perkrovimo.

Parodyta nepagarba koalicijos partneriams, jų marginalizavimas turėtų skatinti kitas partijas skeptiškai vertinti TS-LKD įsipareigojimus. Vieningas siūlomo susitikimo boikotas buvo ne tik iškalbingas kitų partijų nuotaikų rodiklis, bet ir atsiribojimas nuo konservatorių. Nesąžiningai pasielgę su savo dabartiniais partneriais, konservatoriai turėtų netekti kitų partijų pasitikėjimo, tad likti be potencialių koalicijos partnerių. Bet to nebus.

Ir Liberalų sąjūdis ir Laisvės partija paskelbė, kad jungtųsi prie naujos konservatorių vadovaujamos koalicijos, taip pripažindami savo santykinę politinę izoliaciją ir tai, kad neturi vilčių rasti partnerių kairėje. Šis atviras liberalų ir laisviečių pažeidžiamumo išpažinimas gali skatinanti konservatorius ateityje vėl nepaisyti jų norų bei interesų, žinant, kad jie neturi kur eiti.

Abejoju, ar eiliniai konservatorių Seimo nariai nori išankstinių rinkimų, nes yra reali galimybė, kad nuo trečdalio iki pusės jų nebus perrinkti. Šeštadienį socdemai patvirtino, kad jie balsuos už priešlaikinius rinkimus. Pagal naujausias apklausas, jų populiarumas dvigubai didesnis negu konservatorių. Šis populiarumas gali būti trapus, nes socdemai turi daugiausia narių savivaldybėse, tad, kaip jų kolegos, turbūt netinkamai panaudojo savivaldos lėšas.

Tačiau perrinkta partijos pirmininkė V. Blinkevičiūtė, skirtingai nuo Šimonytės, nesiskundė, kad „turiu aukoti savo bendražygius“, bet nurodė savo partijos nariams, taigi bendražygiams, grąžinti netinkamai vartotas lėšas į savivaldybių biudžetus, o patekusiems į teisėsaugos organų tyrimus sustabdyti narystę partijoje. Kontrastas su konservatorių pastangoms primesti atsakomybę kitiems yra akivaizdus ir turėtų būti naudingas socdemams.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.