Linas Kojala. Kodėl Kissingeris palaiko Ukrainos narystę NATO
Henry Kissingeris niekada nebuvo vienijanti asmenybė.
Simpatikams jis – vienas ryškiausių Jungtinių Valstijų geopolitikos strategų. 2015 metais ekspertų apklausoje Kissingeris pripažintas efektyviausiu pastarojo penkiasdešimtmečio Valstybės sekretoriumi. Kritikiams jo pavardė asocijuojasi su karo nusikaltimais ir manipualicijomis.
Bet ir vieni, ir kiti, ko gero, sutiktų – Kissingerio įtaka buvo milžiniška. Įtaka nemaža ir dabar, nors jis prieš kelias dienas atšventė 100-ąjį jubiliejų.
Ta proga Kissingeris davė ilgą interviu The Economist, kurio transkripcija sudaro apie 50 psl. Skaitinys vertas dėmesio – politiko mintys aštrios ir nepaskendusios praeityje. Priešingai, jis išlieka vienu produktyviausių tarptautinių santykių mąstytojų, nagrinėjančių ir pačias naujausias tendencijas, tokias kaip dirbtinio intelektopoveikis politikai.
Sutikti su jo išvadomis žvelgiant iš Lietuvos perspektyvos neretai sudėtinga. Pavyzdžiui, jis pažymi, kad Rusijos agresijos prielaidos grįstos reakcija į NATO plėtrą, paliekant nuošalyje atvirai Kremliaus deklaruotą siekį paprasčiausiai nušluoti Ukrainą kaip valstybę nuo žemės paviršiaus.
Tiesa, tai nereiškia, kad Kissingeris yra NATO skeptikas. Jis laiko šią organizaciją labai reikšminga. Nors kadaise nebuvo entuziastingas Baltijos šalių narystės NATO šalininkas, iš esmės plėtrą konstatavo ją kaip neišvengiamą – tam, kad nesusikurtų galios vakuumas tarp Vokietijos ir Rusijos.
Be to, nors giria Volodymyro Zelenskio sprendimus, ypač dėl atvirumo galimam Kinijos vaidmeniui potencialiame politiniame procese, jo mintyse retai jaučiamas Ukrainos subjektiškumas (kitaip tariant, geopolitika vertinama per didžiųjų valstybių sprendimų prizmę).
Kita vertus, jį sunku lyginti su kai kuriais žymiais Vakarų šalių akademinių titulų nešiotojais, kurie it užsikirtę kartoja pro-Kremliškas tezes. Pastarosios nekinta, kad ir kas benutiktų. Tai rodo mažų mažiausiai intelektualinį tingumą, o galbūt – iškreiptas paskatas (nebūtinai finansines – plačiam konsensusui prieštaraujančios ryškios nuomonės raiška, kad ir kaip menkai faktologiškai pagrįsta, gali duoti dividendų viešojoje erdvėje).
Kissingeris, mano manymu, turi nekintantį supratimą apie principinius interesus, bet ne politines pozicijas. Kitaip tariant, jis aklai negina jokio sprendimo – konkretūs žingsniai turi būti adaptuojami tam, kad leistų apginti kertinį interesą. Galima manyti, kad šiandien kertiniu interesu jis laiko siekį išvengti didžiųjų valstybių karinės sankirtos.
Todėl teigdamas, kad dabar jau palaiko Ukrainos narystę NATO, jis, manau, nesutiktų, kad persigalvojo ar yra nenuoseklus, mat anksčiau kalbėjo apie neutralitetą. Karo kontekstas, Suomijos narystė NATO ir kiti įvykiaineutraliteto kryptį daro nebeatitinkančia JAV interesų (kaip juos supranta Kissingeris).
Todėl Kissingeris sako, kad Ukrainos narystė NATO reikalinga, bet ne tik tam, jog ateityje padėtų užkirsti kelią Rusijos agresijai; narystė NATO reikalinga ir pačios Ukrainos – gerokai sustiprėjusios karine prasme –iššūkiams spręsti. Nes sustiprėjusi, bet vieniša Ukraina, kamuojama kaimyninio agresoriaus spaudimo ir galimai išliksiančio dalies okupuotų teritorijų fakto, didintų rizikas visai Europai („Ukraina yra saugesnė NATO, nes turėtų saugumo garantijas – ir privalėtų gauti sąjungininkų pritarimą karinėms iniciatyvoms“, sako jis).
Dėl to Kissingeris ypač skeptiškas Europoje dažnai girdimo siūlymo stiprinti Ukrainos galimybes apsiginti pačiai (teikiant ginkluotę) atžvilgiu, bet neskubant suteikti saugumo garantijų. Anot jo, tai užprogramuotų ilgalaikę saugumo dilemą. Tiesa, su vertinimu, kad šią kryptį palaiko būtent Europos šalys, galima ginčytis, mat tokia laikysena priskirtina ir Joe Bideno administracijai.
Galiausiai amerikietis netiki Rusijos ir Kinijos bendrystės ilgalaikiškumu, teigdamas: „niekada nesutikau Rusijos lyderio, kuris ką gero pasakytų apie Kiniją, ir niekada nebendravau su Kinijos lyderiu, kuris palankiai atsilieptų apie Rusiją“. Bet atrasti būdą sumažinti jų trumpalaikį bendradarbiavimo potencialą sekasi sunkiai. Jo manymu, Rusija galiausiai turės grįžti į sąlyčio paieškas su Europa, bet tuoj pat pripažįsta, kad Rytų Europos valstybės tokią idėją vertins skeptiškai.
Bendrai jo retorikoje jaučiasi stiprus nerimas, ypač dėl JAV ir Kinijos strateginių sankirtų – bei poveikio, kurį aštrėjančiam šių valstybių santykiui turės nenuspėjama technologijų (ypač AI) plėtra. Mintį apibendrina šis sakinys: „esame klasikinėje situacijoje, tokioje, kokia buvo prieš Pirmąjį pasaulinį karą; nei viena iš pusių nėra linkusi padaryti politinių niolaidų, todėl bet koks esamo balanso sutrukdymas gali reikšti tragiškus padarinius.“ Reikia pripažinti, kad būtent šie aspektai visame pokalbyje sulaukė daug daugiau dėmesio, nei Rusija ar Ukraina.
Kissingeris tiki, kad dialogas tarp Vašingtono ir Pekino tebėra įmanomas, todėl siūlo burti JAV-Kinijos patarėjų tarybą. Pastaroji nesiektų pernelyg ambicingų tikslų (pvz., ilgalaikio sutarimo dėl Taivano), tačiau sukurtų terpę informacijos pasikeitimui bei progresui sprendžiant nišinius klausimus. Jis pabrėžia, kad vien susitikimai ir geresnis supratimas apie kitos pusės turimus pajėgumus veikia kaip psichologinė atgrasymo nuo konflikto priemonė.
Rekomendacijos nebūtinai yra stiprioji Kissingerio tezių pusė. Tačiau akivaizdu, kad jis tebėra ryškus nuomonių JAV sprendimų priėmėjų tarpe formuotojas.
Perspausdinta iš delfi.lt
Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.
