Kad tautiškumą reikia integruoti į Lietuvos SSR kultūrą, Lietuvos komunistinė vadovybė suprato gana anksti, prasidėjus partizaniniam karui. Partizanai savo atsišaukimuose skelbė, kad sovietų valdžia sunaikins tautiškumą. Sovietinė vadovybė (pirmiausia – Justo Paleckio asmeniu) kalbėjo apie klestinčią tautinę kultūrą tarybų Lietuvoje.
Jau su pirmąja pokarine dainų švente buvo nubrėžta kryptis, kai tautiškumas pasitelktas kaip instrumentas Lietuvos visuomenei sovietizuoti. Ir taip vyko iki sovietmečio pabaigos, tautiškumą įpilant į sovietinę formą, jį neutralizuojant.
Nemuno vingiai, Vilniaus stogai, Žemaitijos kalvos ir Baltijos jūra buvo legalūs dalykai, kuriais buvo galima didžiuotis. Nepriklausoma Lietuvos valstybė, tautinis priešinimasis engėjams buvo dalykai, apie kuriuos nebuvo galima kalbėti (gal net ir galvoti). Brandžiuoju sovietmečiu, tai yra pasmerkus Stalino kultą, situacija tautiškumo fronte tapo komplikuotesnė ir subtilesnė. Dėl įvairių priežasčių režimas nebegalėjo nutylėti lietuviškojo valstybingumo ir pasipriešinimo kovų. Istoriografiškai ir kultūriškai buvo stengiamasi „prijaukinti“ ir neutralizuoti tautinės laisvės apraiškas, tai yra lietuviško valstybingumo idėją.
Justino Marcinkevičiaus draminę trilogiją matyčiau būtent šiame kontekste. Dramos byloja, kaip įvairiais istoriniais laikotarpiais su tautiškumu susieta laisvė veda į tragediją. Mindaugo sumanymas sukurti valstybę „Mindauge“ žlunga. Jo sumanymo kaina didžiulė: jis aukoja artimuosius, sugriauna savo paties ir daugelio kitų gyvenimą, ir tai baigiasi visiška katastrofa. „Katedros“ pasakojimo ašis taip pat yra daug asmeninių nelaimių sukėlęs sukilimas, kuris žlunga. Net ir kaip trečioji (kuri vėliau tapo antrąja) trilogijos dalis parašytas „Mažvydas“ rodo kenčiantį sužlugdytą žmogų, kurio viso gyvenimo tragedijos ištakos yra jaunystės laisvės pasirinkimai. Dramose kalbama apie svarbius tautai politinius dalykus (senoji Lietuvos valstybė, pasipriešinimo sukilimai), tačiau jie parodomi kaip bergždžios pastangos, nevertos žmonių aukų ir kančių. Šiuos dalykus išsamiai aptariau knygoje „Skambantis molis“.
Marcinkevičiaus pradinis trilogijos sumanymas buvo kiek kitas. Trečioji poema (po „Mindaugo“ ir „Katedros“) turėjo būti apie „socialistinės lietuvių nacijos gimimą kančiose“. Kitaip tariant, laiminga lietuvių tautos dramos pabaiga turėjo būti susieta su tautiškumo įsiliejimu į socialistinę naciją. Kodėl ši poema nebuvo parašyta, sužinosim, jei kada nors tyrėjams bus atvertas Marcinkevičiaus archyvas.
Dabartinė diskusija apie paminklą Marcinkevičiui, kurią naujai pabudino labai nuosaikus Vytauto Toleikio straipsnis, susijusi su tuo, kaip vertinti lietuvišką sovietinį tautiškumą ir net sovietinę lietuvišką kultūrą, per kurią jis reiškėsi.
Mano požiūriu, šis klausimas Lietuvoje tampa labai problemiškas dėl to, kad ir šiandien nesugebame atrasti tinkamo balanso tarp tautiškumo ir laisvės: vertindami praeitį ir ieškodami orientyrų dabartyje. Dabartinė Lietuvos valstybė, nors paveikslas ir sudėtingesnis, atsirado įsisiūbavus tautiniam sąjūdžiui. Todėl politinės bendrijos laisvę (nepriklausomą valstybę) esame linkę matuoti pirmiausia tautiškumo matu.
Jei tautiškumas yra galutinis mūsų bendruomenės išlikimo garantas, tai kiekvienas ir bet koks tautiškumo paminėjimas, su juo susijusi kūryba vertintina kaip akmuo, padėtas į dabartinės nepriklausomos Lietuvos valstybės pamatą? Tuomet disidentą Antaną Terlecką pastatytume greta Antano Sniečkaus, o mūsų viešojoje erdvėje įsigalėtų ramybė ir taika, nes visus anuomet gyvenusius galėtume paskelbti kaip savaip kovojusius už tą patį reikalą.
Tačiau suvokiame, kad dvi minėtos figūros nedera tarpusavyje. Tarp jų esama esminės skirties. Kaip esama ir esminės skirties tarp sovietinės respublikos ir dabartinės nepriklausomos Lietuvos, ir ne vien todėl, kad pirmoji buvo okupacijos pasekmė.
Skirtumas yra susijęs su laisve, kuri sietina su žmogaus orumą liečiančia laisve, galimybe jam kelti gyvenimo tikslus, laisvai reikšti mintis. Čia kyla filosofinis klausimas: ar tokia laisvė, jos buvimas ar nebuvimas turi kokios nors įtakos tam, kaip vertinsime tautiškumą? Iš to seka dvi skirtingos pozicijos dėl tautiškumo ir jo vertinimai.
Pirma, jei vertingas bet koks tautiškumas, tuomet Antaną Sniečkų ir Petrą Griškevičių – ir didžiąją dalį sovietinės lietuviškosios nomenklatūros veikėjų – turėtume laikyti dabartinės nepriklausomos valstybės tėvais kūrėjais. Žvelgdami tokiu būdu, turėtume tiesiog sakyti, kad dabartinė Lietuva yra Lietuvos sovietinės „respublikos“ tęsinys ir pasekmė. Tuo iš tiesų galėtume užbaigti dabar vykstančias diskusijas, paskelbę didžiąją dalį lietuviškos sovietinės kultūros (išskyrus gal tą, kuri tiesiogiai garbina Leniną ir Staliną) dabartiniu mūsų paveldu ir nacionaline vertybe.
Ginsime atminimą ir gerą vardą visų tų, kurie bent kiek prisidėjo prie tautinių jausmų žadinimo ir tautinės savivokos. Čia atrasime labai platų spektrą pačių įvairiausių veikėjų, tarpusavyje net nepalyginamų. Žavėsimės Sniečkum kaip „kietu“ LSSR vadovu, poetais ir rašytojais, kurie kalbėjo apie kaimo gryčias. Čia priskirčiau ir sovietinės lietuviškos septintojo ir aštuntojo dešimtmečio estrados, monolitiškos ir bespalvės, kasdienį transliavimą per Lietuvos radiją ir priskyrimą Lietuvos muzikos „Aukso fondui“.
Lietuvos institucijų (konkrečiai – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro) negebėjimas įvertinti Juozo Krikštaponio veiklos ir priimti sprendimą, kad paminklai tokioms asmenybėms neturi būti statomi, yra tokio suabsoliutinto tautiškumo apraiška.
Jei tautiškumas absoliučiai vertingas, tuomet parankiausia mums būtų sukurti autoritarinę tautinę valstybę. Ji stiprintų bendruomenę diegdama tautines idėjas, ribodama spaudos ir žodžio laisvę. Pozicija suabsoliutinti tautiškumą paranki ir asmeninės tapatybės integralumui. Kiekvienas gyvenęs sovietmečiu ir ką nors veikęs kokiame nors tautiniame bare gali jaustis kaip kūręs dabartinę valstybę…
Antra, jei vis dėlto manysime, kad laisvė gali apriboti vienokio ar kitokio tautiškumo vertingumą, tuomet didžiąją dalį vadinamosios sovietinės tautinės kultūros galėsime padėti į paraštes. Sovietmečiu tautiškumas, net jei jis ir kėlė tautines emocijas, buvo pasitelkiamas tam, kad „kanalizuotų“ tautiškumą, sovietizuojant lietuvių tautą. Jis buvo naudojamas kaip priemonė pavergiant žmones. Tai galioja ir brandžiajam sovietmečiui. Sovietinė kultūra generavo tam tikrus sovietiškai tautinius hibridus, kuriuose tautiškumo pavidalai buvo labai apriboti.
Norėdami apčiuopti šį laisvės ir tautiškumo santykį, Lietuvos išsivadavimą turėtume vertinti ne vien kaip išsivadavimą iš rusiškos „okupacijos“, bet ir kaip išsivadavimą iš tvarkos, kuri naudojo įvairiausias priemones, kad žmonių laisvė būtų apribota, jų orumas būtų žlugdomas, o laisvės pretenziją reiškiantieji – baudžiami. Tuomet galėtume priimti ir savo asmeninę sovietinę, ir dabartinę tapatybę, nesijausdami aukomis: anksčiau gyvenome kaip nelaisvi žmonės ir nelaisvi buvo mūsų jausmai, taip pat ir žavėjimasis vienu ar kitu veikėju ar poetu. Tačiau dabartinė būklė leidžia būti kitokiems.
Dabartinė diskusija dėl paminklo rodo, kad įvykus ekonominei ir politinei desovietizacijai, ypač svarbi tampa desovietizacija, susijusi su mūsų kaip individų tapatybe. Ką mums asmeniškai reiškia laisvė? Ar esame kaip asmenys pasikeitę ir kiek galime keistis? Tai yra klausimas, į kurį kiekvienas sau gali atsakyti tik asmeniškai.
Perspausdinta iš lrt.lt
Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.