Kęstutis Girnius. Ar vien mažumų kultūra gintina?
Jau daugiau negu trisdešimt metų Vakarų pasaulyje tautinėms ir kitoms mažumoms suteikiamos įvairios teisės ir lengvatos, kuriomis siekiama įgalinti jas išsaugoti savo tapatybę ir gyvenimo būdą. Multikultūralizmas yra tvirtai įsitvirtinęs ir akademiniame pasaulyje, nors dar ginčijamasi dėl jo pobūdžio, apimties, pagrindimo ir pateisinimo. Mažumų teisės grindžiamos trimis pagrindiniais būdais. Pirma, žmogus esą turės visapusišką ir prasmingą gyvenimą, jei gyvens visuomeninėje kultūroje, kuri leis jam rinktis tarp visaverčių gyvensenų visoje žmogiškosios veiklos įvairovėje. Paprastai mažumų kultūros yra pažeistos ir susilpnėjusios, tad siekiant jų nariams užtikrinti vienodas prasmingo gyvenimo sąlygas, valdžia privalo jiems suteikti ypatingų teisių ir lengvatų kultūros stabilizavimui ir klestėjimui laiduoti. Kultūra yra svarbi ne savaime, o dėl to, kad, būdama gyvastinga, sudaro sąlygas asmens autonomijai ir savarankiškumui klestėti. Jei žmogus nori ir geba, jis gali įsisavinti kitą kultūrą. Kultūros sukuriamos galimybės yra svarbesnės negu jų savumas.
Antrasis mažumos teisių grindimas pabrėžia kultūros savumą. Kultūra yra svarbi, nes atlieka lemiamą vaidmenį formuojant individo asmenybę, ypač tuos aspektus, kuriuos jis ir jo artimieji laiko esminiais savo tapatybės bruožais. Žmogus turi teisę į savo kultūrą, ne tik į kultūrą apskritai, tad jam itin svarbu palaikyti tuos bendro gyvenimo būdo bruožus, kuriuos jis ir jį supanti grupė laiko nepakeičiamais. Valdžia privalo palaikyti šią kultūrą, nes migracija į kitą kultūrą būtų savęs išsižadėjimas. Pagal šią sampratą kultūra palaikoma, nes ja siekiama išsaugoti žmogaus tapatybę, o ne stiprinti jo autonomiją ir laisvę.
Trečia, multikultūralizmas siejamas su vadinamąja pripažinimo (recognition) politika. Individams rūpi ne tik autonomija, lygios teisės, asmeninė gerovė, bet ir noras būti pripažintiems priklausant unikalioms ir vertingoms tautoms ar bendruomenėms. Žmonių savigarba neatsiejama nuo jų grupės statuso, nes jų galvoseną, jausmus ir gyvenseną didele dalimi lemia jų kultūra ir tautybė. Todėl jie vertina savo grupės įžeidimus ir pažeminimus kaip asmeninę skriaudą, džiaugiasi bei didžiuojasi savųjų sėkme ir klestėjimu, tikisi, kad jie bus pripažinti kaip gerbtinos bendruomenės nariai. Deramas pripažinimas yra pagrindinis tiek paskirų asmenų, tiek grupių siekis. Tačiau jei pripažinimas lygiai svarbus visiems, tai jį derėtų suteikti ne tik mažumoms, bet ir daugumos nariams bei grupėms.
Beveik nekalbama apie daugumos teises. Manoma, kad daugumai nereikia teisių, panašių į tas, kurias turi mažumos, nes svarbūs viešojo gyvenimo aspektai – oficialioji kalba, valstybinės šventės, paminklai, gatvių pavadinimai – atspindi daugumos praeitį ir kultūrą. Dauguma dominuoja valstybės gyvenime ir teisėkūroje, priima įstatymus, nustato, kam bus leidžiama gyventi šalyje ir įgyti pilietybę, taigi lemia politinės bendruomenės rėmus. Tarptautinė teisė irgi skirtingai traktuoja mažumas ir daugumą, skiria daug reikšmės „tautų“ apsisprendimo teisei ir „mažumų“ kultūrinėms teisėms. Bet „dauguma“ nepripažįstama kaip teisės subjektas. „Dauguma“ nėra „tautos“ sinonimas, jai negalioja apsisprendimo teisė ir apskritai teisės aktuose jai nesuteikiama konkrečių teisių.
Kinta pasaulis, plinta globalizacija, smarkiai didėja migracija iš mažiau išsivysčiusių šalių į turtingus Vakarus, pergyvenančius demografinę krizę. Migrantų skaičius, priėmimo sąlygų ir teisių klausimai taps vis opesni. Europos Sąjunga prognozuoja, kad 2050 m. daugiau nei dešimtyje valstybių užsieniečių kilmės žmonės sudarys daugiau negu 25 proc. gyventojų. Esama prognozių (jos ne visada pasitvirtina), kad Austrijoje, Belgijoje, Kipre, Vokietijoje ir Ispanijoje dabartinė dauguma taps mažuma. Pokyčių spartą ir apimtį puikiai iliustruoja Vokietijos pavyzdys. 1989 m. tuometinis kancleris Helmutas Kohlis pareiškė, kad Vokietija nėra imigrantų šalis (Einwanderungsland) ir tokia netapsianti. Prieš kelerius metus Vokietijoje tarp jaunesnių nei 15 metų vaikų 38 proc. jau buvo migrantų kilmės, o tą procentą dar padidino ukrainiečių antplūdis. Migracijos tempai tik didės. Šeimų suvienijimas, o ne darbo paieškos yra pagrindinis dabartinės migracijos variklis. Neskaitant pabėgėlių ir prieglobsčio prašytojų, kai kuriose išsivysčiusių regionų dalyse šeimų migracija sudaro apie 70 proc. visos migracijos, o ją gerokai sunkiau kontroliuoti ar stabdyti, nepažeidžiant tarptautinių įsipareigojimų. Beveik visose Vakarų šalyse gyventojų skaičiui lemta smukti. Suminis gimstamumo rodiklis – skaičius vaikų, kuriuos moteris pagimdo per savo gyvenimą – seniai nukrito žemiau 2,1 pakeitimo normos, reikalingos demografiniam stabilumui užtikrinti. Apskaičiuojama, kad norėdama išlaikyti darbo jėgos lygį, t. y. kad 15– 64 metų amžiaus grupė būtų pastovi, ES kasmet turės priimti 1,6 mln. migrantų. Jau dabar Vokietijoje yra beveik 2 mln. laisvų darbo vietų.
Kol kas migracija nekelia Lietuvai rimtesnių problemų, nors jos demografinė padėtis yra itin niūri. 2021 m. suminis gimstamumo rodiklis Lietuvoje buvo 1,34. Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2050“ numato, kad tais metais gyventojų skaičius sieks 2 milijonus, o darbingo amžiaus gyventojų gali sumažėti 34 proc. Žemas gimstamumo lygis susijęs su gyventojų senėjimu. Ilga gyvenimo trukmė ir mažas gimstamumas reiškia, kad bus vis mažiau darbingo amžiaus gyventojų ir vis daugiau žmonių, kuriems reikės socialinių stipendijų, pensijų ir sveikatos priežiūros paslaugų. Smunkant darbingo amžiaus žmonių procentui, smarkiai didės paklausa paprastų senukus galinčių prižiūrėti darbuotojų ir aukštos kvalifikacijos IT specialistų bei inžinierių. Vokietija – mūsų ateitis.
Europoje, skirtingai nuo JAV, didelį rūpestį kelia musulmonai dėl savo požiūrio į kai kurias kertines Vakarų vertybes, kas savo ruožtu sunkina pastangas integruoti to siekiančiuosius. Radikalesni musulmonai kritiškai vertina pagrindines liberalias vertybes – žodžio laisvę, lyčių lygybę ir homoseksualų teises, seksualinį atvirumą. Jie ragina riboti žodžio laisvę, siekiant apsaugoti religiją, labiau linkę teisinti smurto naudojimą politiniuose ginčuose, laiko Korano nuostatas svarbesnes už demokratijos ir teisinės valstybės principus. Neramina tyrimai, rodantys, kad antros ir trečios kartos imigrantai labiau palaiko šitokias nuostatas negu jų tėvai. Antra vertus, reikia pripažinti, kad didėjantis įtarumas musulmonų atžvilgiu, mėginimai riboti net tai, kaip jie gali rengtis – nors išvaizdą ir aprangą turėtų lemti asmens pasirinkimai, o ne visuomenės reikalavimai – yra dalis pastangų jiems primesti neesmines Vakarų gyvenimo savybes. Seniai pastebėta, kad musulmonai, norintys būti laikomi europiečiais, turi rengtis ir elgtis, lyg jie nebūtų musulmonai. Kuo labiau jie nematomi, tuo labiau jie priimtini, kaip ir žydai praėjusiame amžiuje.
Kaip jau minėta, kartais teigiama, kad demokratijoje dauguma gali užsitikrinti visas sau reikalingas teises bei formuoti viešąją kultūrą pagal savo įvaizdį ir norus, tad beveik automatiškai sulaukia siekiamo pripažinimo. Yra nemažai tiesos šitokiuose teiginiuose, bet tikrovė šiek tiek sudėtingesnė. Dauguma nėra monolitinė masė, pastaruoju metu didėja atskirtis tarp vis liberaliau nusiteikusio politinio, ekonominio, kultūrinio elito ir mažiau pasiturinčiųjų darbininkų, kaimo ir mažų miestelių gyventojų, kurie puoselėja vadinamąsias tradicines vertybes ir gyvenseną. Elitas yra susikūręs privilegijuotą burbulą – gyvena sargų saugomuose uždaruose kvartaluose, siunčia vaikus į prabangias mokyklas, keliauja pirmąja klase, namų tarnai yra bene vieninteliai paprasti žmonės, su kuriais jie susitinka. Rasių trintys ir priešiškumas, benamystės ir narkotikų vartojimo epidemija, tradicinių kaimynysčių nykimas yra jų tiesioginių ir netiesioginių nutarimų vaisius. Bet tai juos pačius retai paveikia, viskas lyg vyksta svetimoje šalyje. Daugelis elito yra nusigręžę nuo paprastų bendrapiliečių ir nepalaiko jų vertybių, tad pastarieji lieka be įtakingų asmenybių, kurie atstovautų jų interesams, sumažėja jų politinė galia, susiaurėja prasmingo gyvenimo galimybės, smunka jų pilietiškumo vertė ir sukuriamos gėrybės. Nėra „mes“, kuris apimtų ir saistytų daugumos narius, nemažai jų jaučiasi pavainikiais, paliktais likimo valiai.
„Dauguma“ ir „mažuma“ yra reliatyvios sąvokos. Tas pats žmogus gali vienu metu priklausyti ir mažumai, ir daugumai. Prancūziškai kalbantis kvebekietis yra iš daugumos Kvebeko provincijoje, bet visos Kanados mastu jis mažuma. Lenkai yra arba bent buvo dauguma Šalčininkų rajone, nors Lietuvoje jie mažuma. Šiomis aplinkybėmis marginalizuotų grupių nariai, kuriuos dėl tam tikrų priskiriamųjų (ascriptive) savybių galima laikyti daugumos atstovais, gali prisistatyti kaip mažuma ir prašyti mažumos privilegijų bei apsaugos. Pavyzdys galėtų būti vakarinės JAV dalies kaimo bendruomenės, kurios nariai – baltaodžiai krikščionys – laiko pakrantės didmiesčius jiems abejingų, net priešiškai nusiteikusių gyventojų telkiniais. Per 2016 m. JAV prezidento rinkimų kampaniją Hillary Clinton teiginys stambių finansinių rėmėjų vakarėlyje, kad pusė Donaldo Trumpo šalininkų yra „apgailėtinų (deplorable) žmonių krepšelis“, veikiausiai taikomas ir jiems. Šie „apgailėtinieji“ yra atsiriboję nuo elito, mato jo panieką bei menkinantį vertinimą ir atsako neslepiamu priešiškumu. Nepakanka bendrų bruožų – būti baltaodžiu, anglakalbiu, vietiniu gyventoju, kurio šeimos šaknys šimtmečio senumo – idant, Michaelio Walzerio žodžiais, išsivystytų ryšiai, formuojantys „charakterio bendruomenes, istoriškai stabilias, nuolatines vyrų ir moterų asociacijas, turinčias tam tikrus ypatingus įsipareigojimus vienas kitam ir tam tikrą ypatingą bendrojo gyvenimo sampratą“. Clinton pastabos nesukėlė pasipiktinimo bangos, kuri būtų kilusi, jei ji būtų taip apibūdinusi juodaodžius, žydus ar meksikiečius. Jos pastabos buvo traktuojamos kaip neatsargus, o ne pasmerkimo vertas pareiškimas, kas atskleidžia, kokia praraja tvyro tarp elito ir daugelio JAV baltaodžių.
Pasak kai kurių daugumos teisių kritikų, šitokie reiškiniai skatina atsisakyti esencialistinės stabilių kultūrinių grupių sampratos. Vakarų visuomenėse etninių daugumų formavimas beveik nuolat kinta, o dabartinėmis sąlygomis tariamos daugumos kultūrinės nuostatos yra pernelyg susiskaidžiusios, kad ją būtų galima laikyti atskira grupe ar bendruomene, kuriai reikėtų suteikti kolektyvinių teisių. Kultūrinių daugumų sąvoka esanti tuščia, beveik beprasmė. Daugumos nebuvimą tarsi patvirtina tai, kad nėra vieningo atsakymo į klausimą, kokie yra lietuvių, olandų, vokiečių, danų ar kitų tautų skiriamieji bruožai. Siekdami save apibūdinti, lietuviai veikiausiai paminėtų, kad LDK buvo galinga valstybė, krepšinis yra antroji religija, kad jie entuziastingai švenčia Jonines (nors mažiau negu latviai), yra linkę į melancholiją, užsispyrę, lėtokai priima pokyčius. Kitaip tariant, pristatytų nenuoseklių ir dažnai besikeičiančių pastebėjimų kratinį. Testuose siekiantiems įgyti leidimą gyventi arba pilietybę, vienos Vokietijos žemės pirmenybę skyrė klausimams, susietiems su vertybėmis arba „vokišku gyvenimo būdu“, pavyzdžiui, kaip reaguotum, jei sūnus praneštų esąs homoseksualus; ką darytum, jei dukra norėtų rengtis kaip vokietės. Kitos žemės daugiau dėmesio skyrė sausiems faktams, pavyzdžiui, kas yra Goethe ir Schilleris, Nietzsche ir Kantas, Michaelis Schumacheris ir Oliveris Kahnas. Būtų galima argumentuoti, kad Vakarų šalių tautų gyvensenos bruožai tiek atskiesti bendrų nuostatų ir gyvenimo būdo elementų, kad tiksliau kalbėti apie vieną bendrą vakarietišką kultūrą. Bene visi dėvi džinsus ir seka naujausias madas iš „Zara“, valgo burgerius, picą ir sušius, geria kavą ir vyną, panašiai kerpa plaukus, klausosi tų pačių dainų, žiūri tuos pačius filmus ir t. t. Rytų Azijos jaunimo gyvensena ne daug kuo skiriasi. Tautinių kultūrų savitumas bene išnykęs.
Pastarasis teiginys perdėm kategoriškas. 2019 m. reprezentatyvi apklausa rodė, kad paklausti apie olandų tautinę tapatybę, tik 6 proc. apklaustųjų pasirinko variantą „olandų nacionalinis identitetas neegzistuoja“, 11 procentų atsakė „nežinau“, 42 proc. visiškai sutiko, kad olandų nacionalinis identitetas egzistuoja, 41 proc. – kad jis egzistuoja „tam tikrais aspektais“. Klausiami „kas labiausiai prisideda prie jūsų priklausymo Nyderlandų tautai jausmo?“, dauguma respondentų apibrėžė olandų tautinę tapatybę kaip visuotinių vertybių (žodžio laisvės, demokratijos, vyrų ir moterų bei homoseksualų ir heteroseksualų lygybės) ir konkretesnių olandų kalbos, nacionalinių simbolių (pavyzdžiui, himnas, Karaliaus diena), istorinės patirties (pasaulinio karo ir Holokausto) ir liaudies tradicijų derinį. Ankstesni tyrimai irgi rodė, kad įsitikinimas, jog olandai turi savo gyvenimo būdą, yra plačiai paplitęs. O Nyderlandai pasižymi atvira, taigi „atskiesta“ bendruomene.
Paprastai manoma, kad nacionalinė valstybė yra ta vieta, kurioje nustatoma daugumos ir mažumų tapatybė bei bruožai, kad čia sprendžiami jų tarpusavio santykiai be didesnės išorės veiksnių įtakos. Tačiau sparti globalizacija metė iššūkį nacionalinės valstybės dominavimui kultūros srityje. Tautinė valstybė ir jos gyventojai, ypač jei jų palyginti mažai, gali susidurti su dideliais tarptautinės sistemos iššūkiais savo kultūrai ir gyvensenai. Pati valstybė ir daugelis gyventojų gali jaustis tapę mažuma, kuri turi gintis nuo federacinių struktūrų, tokių kaip ES, ir nuo tarptautinių institucijų primetamų reikalavimų. Anglų kalbos tapimas visuotine lingua franca gali būti suvokiamas kaip grėsmė atskirų tautų kalbiniam savitumui. Daugelyje ES šalių didžioji dalis magistrantų kursų aukštosiose mokyklose dėstoma anglų kalba, tarptautinėse bendrovėse anglų kalba yra bendra įmonių kalba, net popkultūros atlikėjai renkasi anglų kalbą, nes tikisi, kad taip pasieks didesnę auditoriją. Gausėja nuogąstavimų, kad gimtoji kalba bus nustumta į virtuvę ir senelių namus dėl išorės veiksnių.
Jau minėjau, kad kai kurie žmonės, tariamai priklausantys daugumai, gali jaustis gana susvetimėję ir izoliuoti, kad jie jaučia poreikį įgyti apsaugą, panašią į tą, kuri suteikiama mažumoms. Vyriausybės sprendimą suteikti tokias apsaugos priemones galima apibūdinti kaip daugumos teisių pripažinimą, bet taip pat ir kaip teisėto valdžios galių panaudojimo savo viešajai kultūrai formuoti atvejį, taigi neutralų visai bendruomenei taikomą veiksmą. Esama užuominų, kad jei grupė, pavyzdžiui, izoliuotų Oregono ar Aidaho kaimo gyventojų vyriausybės prašytų suteikti lengvatų, jie tai darytų ne kaip privilegijuotos kultūrinės daugumos nariai, o kaip viena mažumų. Jei mažumos teisėmis galima remtis tik prisiimant mažumos statusą, tai esą rodo, kad šiuo ir panašiais atvejais netikslu kalbėti apie daugumos teises. Kalbos apie daugumos teises gali klaidinti ir būti netinkamos, bet sunku neigti, kad kartais daugumos nariai gali pateisinamai reikalauti panašių teisių kaip mažumos. Dar ilgai bus diskutuojama, esama ar nesama daugumos teisių, bet svarbu tai, kad priskiriamosios daugumos nariai gali prašyti ir gauti teisių, kurios suteikia didesnių galimybių apsaugoti savo gyvenseną. O vyriausybė privalo juos lygiai traktuoti kaip ir mažumos narius, jei jie pasižymi atitinkamomis savybėmis, nepaisant to, kad yra baltaodžiai. Amišai Jungtinėse Valstijose čia yra klasikinis pavyzdys.
Pripažinti daugumos teises ir tai, kad jomis ne tik stengiamasi labiau įtvirtinti daugumos dominavimą ir su tuo kartais susietą rasizmą, ksenofobiją, mizoginiją. Mėginama šias teises gana siauriai apibrėžti, siekiant užtikrinti, kad jos netaptų populizmo pateisinimu. Filosofas Alanas Pattenas pabrėžia ypatingą lygaus visų pripažinimo svarbą ir tai, kad mažumos/daugumos skirtis nėra aiškiai apibrėžta. Pasak jo, esama kultūrinių grupių, kurios sudaro daugumą politinėje bendruomenėje ir mano, kad neteisingai elgiamasi su jų kultūra arba nuogąstauja, kad ji marginalizuojama, gali smukti, net išnykti. Yra mažų tautinių bendruomenių, kurios įsitikinusios, kad jų kultūrą pažeidžia pašaliečių sprendimai. Jis nurodo tris atvejus, kai galima daugumai suteikti teises savo gyvensenai ir kultūrai ginti. Pirmasis – tai nelygus daugumos pripažinimas. Juodaodžiai sudaro aiškią daugumą Pietų Afrikos Respublikoje, bet baltųjų mažumos įtaka išlieka dominuojanti. Anglų kalbai teikiama pirmenybė, universitetuose neproporcinga baltaodžių įtaka ir jiems skiriamas dėmesys, verslas baltaodžių rankose. Panaši padėtis galiojo Vidurio Azijos respublikose po SSRS griūties. Praeities šešėlis neišsisklaidė savaime, todėl specialios priemonės daugumos kultūrai stiprinti buvo reikalingos. Tuo tarpu politinių teisių atėmimas iš Estijos ir Latvijos rusų buvo akivaizdi ir neleistina diskriminacija.
Antrasis atvejis yra susijęs su visuomeninių gėrybių (public goods) problema. Visuomeninių gėrybių – švaraus oro, viešojo transporto, gyvybingos kultūros – negali sukurti paskiri žmonės. Nors jas sukūrus, visi gali jomis laisvai naudotis ir visiems jos suteikia daug naudos, individui neracionalu siekti tokių gėrybių, jei jis nežino, ar kiti prie to prisidės. Savo kultūrą aukštai vertinantis kvebekietis, siekdamas pagerinti savo ir šeimos materialines gyvenimo sąlygas, gali nutarti siųsti vaikus į anglišką mokyklą, įsitraukti į anglakalbių subkultūrą, nors jam kvebekietiška prancūziška kultūra mielesnė. Valstybė gali apriboti arba reguliuoti individų pasirinkimus, siekdama išsaugoti grupės narių vertinamą kolektyvinį gėrį – savo kultūrą. Kai kuriuose Europos miestuose,antai Barselonoje, Florencijoje, Amsterdame, sparčiai plinta „Airbnb-izacija“, nors aiški dauguma norėtų tam užkirsti kelią, tad priimami sprendimai, kurie draudžia butus pertvarkyti į „Airbnb“ patalpas. Panašiai draudžiama užsieniečiams pirkti žemę indėnų rezervatuose.
Trečiąją grupę sudaro sprendimai, kurių bendruomenė ar valstybė galėtų imtis savo kultūrai ginti, nepažeisdama moralinių įsipareigojimų nei savo piliečiams, nei kam nors kitam. Valstybė gali nutarti nestoti į ES, vietos indėnai čiabuviai gali teikti pirmenybę savo suverenių teisių išsaugojimui ir nepritarti tolesnei integracijai į valstybės valdymo struktūras, nors tai ir būtų ūkiškai naudinga, meksikiečiai ir kanadiečiai gali priešintis prekybos su JAV liberalizavimui nuogąstaudami, kad tai paspartins amerikiečių kultūros įtakos augimą. Prisijungus prie didesnių grupuočių, sumažėtų vietinės daugumos galimybė apsaugoti savo kultūrą, todėl imamasi veiksmų užkirsti kelią tokiems pokyčiams. Bet negalima to daryti, jei mažumos ženkliai nukentėtų.
Kiti filosofai, antai Davidas Milleris ir Liavas Orgadas, yra linkę daugumai suteikti daugiau teisių, jei jos kultūra susiduria su vidiniu ir išoriniu spaudimu, tampa pažeidžiama, kaip ir mažumos. Svarbus faktorius yra tai, kad gyvenamoji šalis yra jų tėynė, kad jų protėviai, skirtingai nuo palyginti neseniai atvykusių mažumų, čia ilgai gyvena, turi istoriškai įsišaknijusį ir ypatingą ryšį su tam tikra teritorija, su kuria jie sieja savo likimą ir kurioje siekia savo kultūrą perduoti ateities kartoms. Istorinis pirmumas, pirminis teritorijos įsisavinimas, jos pertvarkymas ir paženklinimas savo kultūros elementais suteikia daugumai tam tikrų privilegijų ir santykinę ilgalaikiu teritorijos valdymu grįstą pirmenybę, sprendžiant su paveldu siejamus klausimus. Dauguma gali reikalauti, kad atvykėliai pripažintų jos gyvenimo būdą, net jei jie jam nepritaria, gal net laiko jį kai kuriais atžvilgiais išsigimusiu. Atvykėlių mažumos įsilieja į vietos bendruomenę, kurioje jau egzistuoja viešoji kultūra ir gyvensena. Dauguma nejaus poreikio keisti kertinius politinės kultūros ir demokratijos principus, laukiama, kad migrantai prie jų prisitaikytų, net įsisavintų. Net radikalūs multikultūralistai pripažįsta, kad demokratijos principai turi būti visų gerbiami. Ir kitose srityse daugumos papročiams ir kultūrai teikiama sąlyginė pirmenybė. JAV ir Prancūzijoje bažnyčia griežtai atskirta nuo valstybės, bet kitos Europos valstybės, pavyzdžiui, Jungtinė Karalystė ir Danija, laiko tam tikrą krikščionybės denominaciją savo valstybine religija. Nėra priežasties šią tvarką pakeisti, jei šiose šalyse religijų ir įsitikinimų laisvė nėra varžoma. Ir kryžiai toliau kabos ant Italijos mokyklų klasių sienų, nors jose neatsiras vietos islamo pusmėnuliui ir žvaigždei. Jei mažumos turi teisę išsaugoti savo religinę tapatybę ir religinį savitumą, panašias teises reikia suteikti ir daugumai. Sunku pateisinti reikalavimus, kad dauguma atsisakytų savo kultūros bruožų, taptų pilkai neutrali ir faktiškai beveidė, lyg neegzistuojanti. Santykinis daugumos marginalizavimas persimeta į kitas sritis. Mažumos gali prisistatyti kaip etninė grupė, bet terminai „prancūzai“ ir „danai“ esą tinkamai vartojami, tik jei turimi omenyje visi Prancūzijos gyventojai ar Danijos piliečiai, o ne savas kultūras turinčios etninės grupės. Vis dažniau siūloma „lietuvių tautą“ suprasti kaip „Lietuvos tautą“.
Multikultūralizmo šalininkai dažnai ragina „išetninti“,„ištautinti“, atskiesti egzistuojančią tautinę tapatybę, laipsniškai šalinti tas savybes, kurių pabrėžimas skatina traktuoti mažumas kaip „svetimus“ ar „kitus“. Jie siūlo atsisakyti ar nebelaikyti sudėtinėmis tautinės tapatybės dalimis tokių tradicinių kultūros elementų kaip mitybos įpročiai ar apranga, siekiant nepriminti mažumoms, kad jų gyvensenos skiriasi nuo daugumos. Toks nacionalinės kultūros atskiedimas yra bereikalingai destruktyvus, kaip ir raginimas ignoruoti ar nustumti į paribį papročius, praktikas ir tradicijas, kurios per amžius formavo tautos profilį, padarė jas stabiliomis tarpusavio įsipareigojimą skatinančiomis charakterio bendruomenėmis. Pasenę, negyvastingi papročiai savaime išnyks. Būtina pašalinti rasizmo, šovinizmo, mizoginijos persunktas tradicijas. Mažumos turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų buvimas ir jų kultūros elementai bus pripažinti ir ilgainiui įkomponuoti į bendrąją kultūrą. Apskritai svarbiau įpilietinti mažumų kultūros elementus, o ne riboti ar pašalinti daugumos etninę kultūrą ir jos sampratą.
Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.
