Linas Kojala. Žinutė Vakarams – Jūsų dominavimo laikas baigėsi

Tokią tezę uždaruose susitikimuose Delyje išgirdau iš Indijos vyriausybės lyderių. Ji buvo pabrėžtinai pakartota ne vieną sykį.

Besivystančio pasaulio valstybės, kartais grupuojamos kaip Globalūs pietūs, neslepia ambicijų peržiūrėti pasaulio tvarką. Tai, kas buvo sukurta po Antrojo pasaulinio karo ir atliepė Vakarų valstybių stabilumo ir taikos viziją, nebeatitinka realijų. Todėl vadinamasis BRICS (Brazilija, Rusija, Indija, Kinija ir Pietų Afrikos Respublika) žengia priešakyje tų, kurie nori revizijos.

Tam tarsi ir yra pagrindo. JAV tebėra didžiausia pasaulio ekonomika – kaip ir prieš kelis dešimtmečius, ji sudaro apie ketvirtadalį globalaus bendrojo vidaus produkto (BVP). Amerikiečiai taip pat kelis kartus lenkia kitas didžiąsias šalis pagal išlaidas gynybai. O kur dar JAV ir Europos politinis bendradarbiavimas, paverčiantis Vakarus atrodytų nepralenkiamais.

Tačiau spartus Kinijos, Indijos ir kitų šalių augimas keičia paveikslą. 1992-aiais Didžiojo septyneto (Kanada, Prancūzija, Vokietija, Italija, Japonija, Jungtinė Karalystė, JAV) dalis pasaulio ekonomikoje, vertinant BVP pagal perkamąją galią (BVP PGP), buvo triskart didesnė nei BRICS; per kelis dešimtmečius vaizdas apsivertė aukštyn kojomis – 2022 metais svarstyklės jau buvo nežymiai nukrypusios į BRICS pusę.

Tad pasaulis išgyvena kaitą. Kadangi nėra aišku, kur tai krypsta, bendraudamas su Indijos lyderiais bandžiau suprasti šios valstybės viziją. Ją sudaro keli svarbiausi elementai.

Pirma, Indija negali būti ignoruojama. Juk tai – didžiausia pasaulio valstybė pagal gyventojų skaičių (1,4 mlrd.).

Be to, ekonomisto Anguso Maddisono vertinimu, Indija buvo didžiausia pasaulio ekonomika pusantro tūkstančio metų – iki pat 1820-ųjų. Bet Pramonės revoliucijos Europoje ir kolonijinio laikotarpio veiksniai nustūmė ją į paraštes – prieš 30 metų ji tesudarė 1 proc. pasaulio BVP.

Dabar vyksta sugrįžimas – prognozuojama, jog po kelerių metų Indija įšoks į didžiausių ekonomikų trejetą, pralenkdama Vokietiją bei Japoniją. Nors rodikliai vienam gyventojui išliks kuklūs (pagal BVP PGP vienam gyventojui ji atsilieka nuo Lietuvos šešis kartus), galių dėlionėje nominalus dydis yra svarus veiksnys.

Tai, jog Indija praėjusią savaitę tapo pirmąja šalimi, kurios erdvėlaivis „Chandrayaan-3“ buvo nutupdytas Mėnulio pietų ašigalyje, prideda papildomo pasitikėjimo savo jėgomis.

Antra, esama pasaulio institucinė tvarka – pasenusi. Ryškiausias to pavyzdys – Jungtinių Tautų Saugumo Taryba (JT ST), kurioje veto teisę turi penkios nuolatinės narės: JAV, Kinija, Rusija, Prancūzija ir Jungtinė Karalystė.

Ši kompozicija atspindėjo pokario realijas, tačiau ne šiandienos. Priimant svarbiausius globalius sprendimus prie stalo nėra nei Indijos, nei Vokietijos, nei Japonijos, nei Afrikos šalių. Mažai kas ginčijasi, jog JT ST reforma būtina, tačiau susitarti dėl konkrečių pokyčių vargiai pavyks. Taigi, naujiems milžinams tenka ieškoti kitų veikimo būdų.

Trečia, Vakarai neturėtų tikėtis Indijos nuolankumo. Kolonijinio laikotarpio atmintis yra Delio užsienio politikos atskaitos taškas, lėmęs sprendimą nesišlieti prie Aljansų, laikytis neutralumo ir koncentruotis į pragmatinės naudos siekį.

Praktinis to pavyzdys – Rusijos agresijos prieš Ukrainą vertinimas. Indija viešai nesmerkia Kremliaus veiksmų; visose diskusijose apibūdinant situaciją naudojamas terminas „konfliktas“, o ne invazija ar užpuolimas.

Iš situacijos tikimasi išspausti praktinės naudos; jei Rusija priversta perorientuoti naftos eksportą ir parduoda Indijai pigiau, nei anksčiau, kodėl tuo nepasinaudojus? Importuojama nafta iš Rusijos iki invazijos sudarė 6 proc. Indijos poreikio, šiuo metu – apie 40 proc.

Vargu, ar tai keisis, mat Indijos ir Rusijos artimi santykiai turi gilias šaknis dar iš šaltojo karo laikų. Juk būtent Sovietų Sąjunga rėmė Indiją 1971 m. Bangladešo karo metu; būtent Kremlius atsiliepia į Indijos prašymus blokuoti nepalankius JT ST sprendimus.

Indijos neveikia ir argumentas, jog Rusijos išpuolis prieš Ukrainą yra imperializmo išraiška. Kadaise subyrėjusios imperijos bandymas brutaliomis priemonėmis susigrąžinti prarastas teritorijas ir ištrinti nepriklausomas valstybes iš žemėlapio yra suprantamas Indijos gyventojams. Juk būtent tokį elgesį Indija pagrįstai smerkia prisimindama neseną istoriją.

Visgi Vakarams primenama, jog iš besivystančiojo pasaulio reikalaujama įsitraukimo palaikant Ukrainą, nes tai yra globali problema. Bet iššūkiai, kurie aktualūs besivystančio pasaulio šalims – nuo konfliktų iki klimato kaitos padarinių – europiečiams nebuvo prioritetas.

Neturėtume manyti, kad šie veiksniai savaime užprogramuoja priešpriešą. Priešingai, Indija yra komplikuotas, bet vilčių Vakarams teikiantis atvejis. Ne veltui Indijos lyderis Narenda Modi buvo su fanfaromis sutiktas Vašingtone; konstatuojama, kad JAV ir Indijos santykiai išgyvena renesansą ir yra stipresni kaip niekada.

Tą labiausiai sąlygoja Indijos ir Kinijos santykių dinamika, prieš kelerius metus virtusi kariniais susidūrimais pasienyje. JAV ir Kinijos konkurencija skatina amerikiečius investuoti į saitus su Deliu, kurie atitinka abiejų valstybių interesus.

Svarbūs ir kiti veiksniai. Pavyzdžiui, politinis artumas su Kremliumi nepaneigia mąžtančio Rusijos vaidmens pasaulio ekonomikoje. Aižėja ir saitai ginkluotės srityje; jei prieš ketverius metus Rusijos ginklų dalis Indijos importe sudarė du trečdalius, tai 2022 metais smuko iki 45 proc. Įklimpęs į karą ir daug nuostolių patyręs Kremlius vėluoja įgyvendinti ir ilgalaikius ginklų gamybos užsakymus. Perėjimas prie vakarietiškų sistemų dėl politinių ir logistinių priežasčių bus ilgas, tačiau yra požymių, rodančių, kad pradedama žengti šia kryptimi.

Tad pragmatiniai interesai gali sukurti jungtis, į kurias Vakarai anksčiau investavo per mažai.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.