Linas Kojala. Ukraina nori į ES, bet ar jos ten laukia?

Ukraina dar šiemet gali sulaukti pozityvių žinių kelyje į narystę Europos Sąjungoje.

Jau po kelių savaičių Europos Komisija turėtų skelbti ataskaitą, kurioje vertins Ukrainos „namų darbus“. Dokumentas nagrinės, ar ukrainiečiai daro pažangą kovodami su korupcija ir oligarchija, užtikrindami tautinių bendrijų teises, reformuodami teisinę sistemą.

Neoficialiai kalbama, kad ataskaitos išvados turėtų būti atsargiai optimistiškos. Net ir karo metu Kyjivas stengiasi demonstruoti, jog sprendžia struktūrines vidaus problemas. Pavyzdžiui, korupcijos srityje prieš kelis mėnesius nuskambėjo Aukščiausiojo Teismo pirmininko, įtariamo milijoninio kyšio paėmimu, suėmimas.

Tikėtina, kad ataskaita atriš rankas Europos Sąjungos lyderiams iki metų pabaigos paskelbti apie pradedamas derybas dėl narystės. Tai būtų pozityvus impulsas ir Ukrainos sprendimų priėmėjams, ir visuomenei. Juolab, kad ukrainiečiai nusiteikę kaip niekad europoptimistiškai – narystę Europos Sąjungoje remia 86 proc. gyventojų, nors prieš dešimtmetį tokių buvo mažiau nei pusė.

Visgi džiugios naujienos neužgožtų laukiančių sunkumų. Neseniai pripažinta, jog iš septynių probleminių sričių konkretesnę pažangą ukrainiečiai padarė dvejose. Tad laukia painus procesas, kurį visomis išgalėmis bandys apsunkinti priešas iš rytų.

Be to, Europos Sąjunga šiuo metu pati nėra pasirengusi priimti didelę, bet santykinai skurdžią valstybę. Vertinant bendrąjį vidaus produktą vienam gyventojui, pagal perkamosios galios paritetą, Ukraina tėra pasiekusi 23 proc. Europos Sąjungos vidurkio.

Tuo metu bendrija iki šiol daugiau nei pusę savo biudžeto išleidžia atskirčių mažinimui bei žemės ūkiui; tai reiškia, kad tapusi nare Ukraina pretenduotų į liūto dalį visų išmokų. Ne tik neliktų terpės kitų prioritetų finansavimui, bet ir esamoms narėms tektų gerokai veržtis diržus. Toks modelis neatrodo tvarus ir reikalauja pokyčių.

Be to, Europos Sąjungos vidinis sprendimų priėmimo mechanizmas nėra pritaikytas plėtrai. Juk be Ukrainos bendrijos duris nori praverti dar bent kelios valstybės, pradedant Moldova ir baigiant Balkanų šalimis. Tačiau būtų sunku tikėtis sklandaus darbo, kai strategiškai reikšmingose srityse, pavyzdžiui, užsienio politikoje, vis dar reikalingas visų narių pritarimas.

Todėl prieš plėtrą reformas įgyvendinti turės ne tik Ukraina, bet ir pati Europos Sąjunga. Diskusijos dėl to jau prasideda, ypač jas skatina Berlynas ir Paryžius. Bet tikėtis, jog susitarti bus paprasta, pagrindo nėra; procesas pareikalaus politinės valios ir kūrybiškumo.

Nepaisant iššūkių, Ukraina yra arčiau narystės nei bet kada anksčiau. Dar prieš kelerius metus Ukraina negalėjo tikėtis net kandidatės statuso. Dabar, esant ant derybų pradžios slenksčio, teks apsišarvuoti kantrybe. Tačiau šviesa tunelio gale jau įžiebta.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.