Kęstutis Girnius. Kas lemia užsienio politiką?

Prieš pusantros savaitės dar kartą išryškėjo nesutarimai tarp prezidento Gitano Nausėdos ir užsienio reikalų ministro Gabrielio Lansdsbergio. Ginčo objektas – mobingu kaltinamo ambasadoriaus Eitvydo Bajarūno likimas. Susitikęs su Bajarūnu, Nausėda paprašė jo grįžti į Londoną ir tęsti darbą bei nurodė pasitikintis ambasadoriumi. Landsbergis laikinai sustabdė Bajarūno funkcijas ir iškvietė jį į Vilnių konsultacijoms. Prezidentas pavadino Landsbergio nutarimą „pusiniu“, kuris nieko nesprendžia ir diplomatinę atstovybę Jungtinėje Karalystėje palieka mažiausiai pusmečiui be vadovo.

Šis nesutarimas ne itin svarbiu klausimu nebuvo numatomas, bet trintys tarp prezidento ir URM yra beveik užprogramuotos pačios Konstitucijos.

Konstitucijos 84 straipsnyje įvardytas pirmasis ir bene svarbiausias prezidento įgaliojimas – jis „sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką.“ Aiškiai parašyta, kad Prezidentas sprendžia, o ne Vyriausybė, premjeras, juolab ne užsienio reikalų ministras.

Konstitucija suteikia prezidentui lemiamą žodį pagrindiniais užsienio politikos klausimais.

Tikrovė ir konkreti praktika sudėtingesnė negu teorija. Prezidento ir URMo resursai nelygūs. Prezidentas turi mažą darbuotojų grupę, kuri rūpinasi užsienio politika, užsienio reikalų ministrui pavaldi milžinišką URMo biurokratiją, įvairiausi specialistai. Apskritai prezidentas daugeliu atžvilgių priklauso nuo URM žmogiškųjų ir informacinių išteklių, kas itin išryškėjo per antrąją prezidento Valdo Adamkaus kadenciją.

Tada URM vadovai per savo įpirštus prezidento patarėjus iš esmės nustatė užsienio politikos gaires, o prezidentūra tapo URM filialu.

Nemažas procentas prezidento patarėjų ateina iš URMo ir ketina sugrįžti, tad turi suskaidytą lojalumą ir nėra linkę priimti sprendimų, kurie supykdytų būsimus jų vadovus ministerijoje. Tie patarėjai, kurie energingai išsako ir gina prezidento politiką nederančią su ministerijos pažiūroms, greičiausiai nebus paskirti į atsakingas pareigas, kai sugrįš į diplomatinę tarnybą.

Esu gana tikras, kad A. Skaisgirytė yra ministerijos juodajame sąraše ir bus traktuojama kaip nepageidaujamas asmuo. Tiesa, po rinkimų pasikeitus Vyriausybei ir ministrui, yra galimybė, kad teigiamai pasikeis požiūris į prezidento politinę liniją bei jo patarėjus.

Šiomis aplinkybėmis ryžtingas prezidentas imsis priemonių savo prerogatyvoms ir teisėms įtvirtinti. Nuo pat pirmųjų savo prezidentavimo dienų prezidentė Dalia Grybauskaitė davė visiems suprasti, kad ji ir tik ji priims svarbiausius sprendimus, ir kad jos sprendimams nepritariantys diplomatai turi trauktis iš savo pareigų arba bus atleisti.

Buvęs V. Adamkaus patarėjas Valteris Baliukonis pirmasis pajuto Grybauskaitės rūstybę. Ji atsisakė paskirti jį ambasadoriumi Ispanijoje, nors jo kandidatūrai jau buvo pritaręs Seimo Užsienio reikalų komitetas bei buvo gautas Ispanijos agremanas. Pasak prezidentės, „tokio žmogaus neskirsiu iš savo asmeninio patyrimo.“ Baliukonio pėdsakais sekė signataras Lietuvos ambasadorius Gruzijoje Mečys Laurinkus. Jis buvo atšauktas iš savo pareigų dėl „politikavimo“, būtent pomėgio žiniasklaidoje reikšti savo nuomonę.

Sekantis taikinys buvo Užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas, kuris ne visada derindavo savo žodžius ir veiksmus su prezidente, reikšdavo skirtingą nuomonę įvairiais klausimais, tarp jų ir kaip elgtis su Baltarusija. Premjero A. Kubiliaus pastangos sutaikyti prezidentę ir ministrą, argumentuojant, kad nesą nesutarimų „gilesniais užsienio politikos klausimais“, buvo bergždžios.

Grybauskaitė laikė užsienio politiką bene savo privačia valdžia, nejautė didesnio poreikio bendradarbiauti ar tartis su Vyriausybe. Antra vertus, ji nebuvo visagalė ir kuo ilgiau ji prezidentavo, tuo daugiau buvo jai priešinamasi. Antai, jai nepavyko atleisti krašto apsaugos ministro J. Oleko, nors krašto apsauga yra sritis, kurioje prezidentas turi ypatingų įgaliojimų.

Saulius Skvernelis buvo pirmasis premjeras, nebijojęs mesti iššūkio prezidentės dominavimui. Jis ragino atnaujinti kontaktus su Rusija, kurią Grybauskaitė vadino teroristine valstybę, ir pakvietė Lenkijos premjerą Mateuszą Morawieckį atvykti į Vilnių. Galingo kaimyno premjero pakvietimas vizitui buvo reikšminga ir naudinga intervencija į Lietuvos užsienio politiką, davė postūmį pašlijusių santykių gerinimui.

Nausėdos santykiai su dabartine Vyriausybe yra įtempti nuo pirmųjų jo kadencijos dienų. Priežasčių įvairiausių. Nausėda atsisakė ambasadoriais skirti buvusius krašto apsaugos ir užsienio reikalų ministrus R. Karoblį ir L. Linkevičių, nes jiems esą reikalingas „politinio atšalimo“ laikotarpis, siekiant diplomatinės tarnybos depolitizavimo. Konstitucija aiškiai nurodo, kad prezidentas turi lemiamą žodį, skiriant ir atšaukiant diplomatinius atstovus, tad nebuvo teisinio pagrindo užprotestuoti Nausėdos nutarimą.

Gerokai aštresni ir svaresni buvo nesutarimai dėl šalies atstovavimo Europos Vadovų Taryboje (EVT). Sekdamas Grybauskaitės pavyzdžiu, Nausėda ketino atstovauti Lietuvai visuose EVT posėdžiuose, nesidalydamas šio vaidmens su premjere. Daugelis valdančiosios koalicijos narių aiškino, kad Vyriausybės vadovas turėtų dalyvauti EVT posėdžiuose, kai svarstomi su vidaus ir ūkio politika susieti klausimai.

Premjerė Ingrida Šimonytė kurį laiką tvirtino, kad klausimas nėra svarbus, bet praėjus keliems mėnesiams ji raštu informavo Nausėdą, mananti, jog prieš kiekvieną tarybą vertinant darbotvarkę reikėtų susitarti, kieno atstovavimas duotų daugiau vertės. Šimonytei nepritarė kitos politinės partijos, net koalicijos partnerė Liberalų sąjūdis. Nausėda laimėjo šią konfrontaciją.

Prezidentas ir TS-LKD nesutaria įvairiais, ne tik užsienio politikos klausimais. Konservatoriai siekia apriboti Nausėdos galias ir nustumti jį į paribį, praplečiant Seimo galias bei apribojant prezidento. Be to, konservatorių partijos vadovai ir prezidentas nuoširdžiai ir nuosekliai vienas kito nemėgsta, jų bendras nepasitikėjimas vienas kitu sukelia naujų nesusipratimų ir aštrina kivirčus, kurie nenaudingi Lietuvai.

Galėtų būti gerokai blogiau. Tarkime, kad kuris nors užsienio reikalų ministras pradėtų vykdyti savo užsienio politiką, nepasitardamas su prezidentu, nereaguodamas į jo siūlymus ir priekaištus, žinodamas, kad jį palaikys Vyriausybė, panašiai kaip valstiečiai nepaisė prezidento ir leido Narkevičiui toliau dirbti. Ministras nepaiso prezidento reikalavimo atsistatydinti, toliau nepriklausomai veikia, o premjeras, kuris turi teikti ministro atleidimą, atsisako tai daryti, ir valdančioji koalicija vieningai atmeta opozicijos interpeliacijas. Kaip tokiomis aplinkybėmis prezidentas galėtų vykdyti savo nedviprasmišką konstitucinį įgaliojimą „spręsti pagrindinius užsienio politikos klausimus“? Laimingai, toks scenarijus nėra tikėtinas.

Bajarūno elgesys, tikras ar tik menamas mobingas nėra vienas iš pagrindinių užsienio politikos klausimų, kurie išskirtinai priklauso prezidento kompetencijai. Nausėda suskubo suteikti savo imprimatur Bajarūnui, nuodugniau nesusipažinęs su kaltinimais ir pasiteisinimas. Pats Bajarūnas turi suprasti, kad jis nebegali efektyviai vadovauti ambasados darbuotojams, tad turėtų nedelsdamas atsistatydinti.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.