Linas Kojala. Vokietija taiso klaidas

Vokietija per pastarąjį dešimtmetį žengė net kelis strategiškai neišmintingus žingsnius. Tačiau turėtume pastebėti ir Berlyne vykstantį strateginį lūžį, kuris virsta praktiškai įgyvendinamais sprendimais. Įskaitant ir Lietuvoje.

Ilgą laiką Vokietijoje vyravo įsitikinimas, susidėjęs iš trijų elementų: Europos saugumą garantuoja JAV; pramonės augimą užtikrina pigios energetinės žaliavos iš Rusijos; ekonomikos vystymąsi skatina atsivėrusi patraukli Kinijos rinka.

Didelio masto karas atrodė neįmanomas; tarpvalstybinius nesutarimus į šoną turėjo pastūmėti pragmatinis bendradarbiavimas – ir prekyba.

Tai lėmė trumparegiškus sprendimus. Visų pirma, neadekvatų gynybos biudžetą, kuris kelis dešimtmečius svyravo ties 1,1–1,2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) riba. Faktiškai tai reiškė nusiginklavimą – Šaltojo karo pabaigoje tuometinės Vakarų Vokietijos ginkluotųjų pajėgų personalą sudarė 469 tūkst. ir turėta maždaug 5 tūkst. tankų, 2022-aisiais – atitinkamai 183 tūkst. ir tik apie 300 tankų.

Be to, net ir po Krymo aneksijos Vokietijos priklausomybė nuo rusiškų energetikos išteklių tik didėjo: prieš ją Rusijos dujos sudarė apie 45 proc., po – 55 proc. šalies poreikio. Sunku pamiršti pokalbius Berlyne su kanclerės Angelos Merkel patarėjais, kurie man atkakliai kartojo, kad „Nord Stream 2“ dujotiekis yra verslo, o ne geopolitinis projektas, o jo naudą esą pajus visa Europa.

Galiausiai augo priklausomybė nuo autoritarinės Kinijos; 2000 metais ekonominiai ryšiai su šia šalimi sudarė apie 5 proc. visų Vokietijos prekybos apimčių, 2023-iaisiais – jau apie 20 proc. Septynerius pastaruosius metus Kinija yra didžiausia Vokietijos prekybos partnerė.

Visų šių tendencijų iliustracija – prieš pat invaziją Ukrainai remti vietoje ginkluotės buvo pasiūlyta 5 tūkst. šalmų.

Bet šiuo metu vyksta pokyčiai; paradoksalu, jog juos įgyvendina tradiciškai su Rusija saitų ieškojusi centro-kairiųjų vyriausybė, kurią šiuo klausimu palaiko ir opozicijos centro-dešiniųjų jėga.

Vokietija jau yra trečia pagal nominalų dydį Ukrainos rėmėja, kurią lenkia tik bendra ES parama ir Jungtinės Amerikos Valstijos. Akivaizdu, kad didžiausia Europos ekonomika gali – ir turi – padaryti dar daugiau. Todėl artimiausiu metu žadama kitiems metams Ukrainai numatytą sumą padvigubinti: nuo 4 iki 8 mlrd. eurų.

Jei taip nutiks, kartu su iškart po Rusijos invazijos paskelbtu specialiuoju 100 mlrd. eurų gynybos išlaidų fondu Vokietijos gynybos biudžetas 2024 metais perkops NATO sutartą 2 proc. nuo BVP ribą.

Ne ką mažiau reikšmingi įsipareigojimai NATO rytinio sparno saugumui. Tai, kad Vokietija patvirtino ketinimą artimiausiu metu Lietuvoje dislokuoti brigados dydžio vienetą, nėra smulkmena.

Prieš kelerius metus įsivaizduoti tokį sprendimą būtų buvę neįmanoma. Juk pati Vokietijos kariuomenė stokoja pajėgų. Be to, kelių tūkstančių karių su šeimomis perkėlimas į užsienį yra kompleksinė logistinė operacija – nieko panašaus kitur Vokietija nėra dariusi. Namų darbus ruošdama infrastruktūrą daro ir Lietuva.

Ką jau kalbėti, kad toks žingsnis kertasi su dešimtmečius Vokietijoje kultivuota savimone, jog karinės pajėgos neturi būti reikšmingas užsienio politikos svertas, o santykiuose su Rusija būtina išvengti bet kokių Kremliui nepasitenkinimą galinčių sukelti sprendimų.

Ne veltui praėjusią savaitę paskelbtos Vokietijos gynybos gairės įvardija brigados dislokavimą Lietuvoje kaip esminį vadinamosios Zeitenwende (liet. laikų kaita) politikos elementą. Jis simboliškai ir praktiškai rodo, kad Vokietija prisiima atsakomybę už NATO rytinio sparno saugumą – panašiai, kaip kadaise NATO sąjungininkai pasienyje su Rytų Vokietija.

Tam reikėjo pademonstruoti lyderystę. Vokietijos įsipareigojimai Lietuvai kol kas pranoksta tai, ką išvystė Kanada Latvijoje ar Jungtinė Karalystė Estijoje. Juolab, kad NATO aljanse entuziazmo dėl nuolatinio pajėgų dislokavimo vienoje iš rytinio sparno valstybių nėra; kadangi ištekliai riboti, sąjungininkai siekia būti lankstūs ir „kilnoti“ pajėgas pagal poreikį. Vokietija, dislokuodama brigadą nuolatiniam buvimui, žengia kita kryptimi, kuri neturi analogų.

Tokių sprendimų itin laukia ir pajėgiausia NATO karinė galia JAV, siekianti, jog Europos valstybės prisiimtų didesnį įsipareigojimą žemyno saugumui. Iš Vokietijos neabejotinai tikimasi daugiausia.

Tai nereiškia, kad turėtume pasiduoti euforijai. Net jei Vokietijos gynybos biudžetas kitąmet perkops 2 proc. BVP, išliks dilema, ar tokį lygį pavyks išlaikyti ilgalaikėje perspektyvoje. Juolab, kad aiškaus finansavimo modelio be vienkartinio specialiojo fondo kol kas nėra.

Akivaizdu, kad politiniams lyderiams teks investuoti nemenką politinį kapitalą, norint įtikinti visuomenę remti papildomų milijardų skyrimą būtent gynybai, o ne kitoms sritims. Vasarą palaikymą 2 proc. BVP siekiančioms gynybos išlaidoms išreiškė 61 proc. vokiečių, bet ekonominiai sunkumai entuziazmą mažintų. Juolab, kad partijų populiarumo apklausose stiprėja prorusiškų nuostatų neslepianti „Alternatyva Vokietijai“.

Kol kas žengti tik pirmieji žingsniai ir išpančiojant gynybos įsigijimus iš biurokratinės raizgalynės, dėl kurios procesai užsitęsia. Ne visada paprasta racionaliai paaiškinti sprendimus dėl ginkluotės perdavimo Ukrainai – pvz., jau ne vieną mėnesį įstrigęs klausimas dėl „Taurus“ ilgojo nuotolio raketų.

Bet per mažiau nei dvejus metus įvyko esminiai pokyčiai. Išlaikydama kryptį Vokietija gerokai sustiprintų lyderiaujančios Europos valstybės statusą. Ir pasiųstų labai reikalingą signalą agresoriams.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.