Raigirdas Boruta. Taivano prezidento rinkimai: pasirinkimas tarp karo ir taikos?
2024 m. sausio 13 d. Taivane vyks prezidento ir parlamento rinkimai. Šį kartą politinis spektaklis itin dramatiškas, nes nuomonių apklausos rodo, kad lenktynės bus įtemptos. Kadangi nėra tvirtai pirmaujančio kandidato, pagrindinės politinės partijos laikosi savo ideologijų ir vizijų, siekdamos konsoliduoti pagrindines savo rinkėjų grupes.
Prezidento rinkimams skiriamas ypatingas dėmesys, nes prezidentas daro didelę įtaką šalies užsienio politikai ir ypač santykiams tarp Taivano (Kinijos Respublikos – KR) ir Kinijos (Kinijos Liaudies Respublikos – KLR). Šios analitinės apžvalgos tikslas – paaiškinti, kokius įgaliojimus dabartinė KR konstitucija suteikia prezidentui, ir apžvelgti kandidatus į prezidento postą bei jų požiūrį į sąsiaurio santykius.
Prezidento įgaliojimai ir atsakomybės
Autoritarinis valdymas Kinijos Respublikoje (Taivane, KR) baigėsi, kai praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje Taivano politinė sistema buvo iš esmės reformuota. Dabartinę KR politinę sistemą galima apibūdinti kaip pusiau prezidentinę, kurioje centrinę valdžią sudaro penkios šakos: Vykdomasis Juanis(politikos formavimas ir įgyvendinimas), Įstatymų Leidžiamasis Juanis (teisės aktų priėmimas ir peržiūra, taip pat politinių svarstymų, biudžeto įstatymų projektų ir vyriausybės veiklos vykdymas), Egzaminavimo Juanis(valstybės tarnybos sistemos valdymas), Teismų Juanis (teisingumo vykdymas ir teismų sistemos priežiūra) ir Kontrolės Juanis (pareigūnų apkalta ir vyriausybės įstaigų auditas).
Istoriškai prezidento postas buvo asmeninis, o ne institucinis (taip buvo per visą Chiang Kai-sheko valdymo laikotarpį), ir tik 1996 m. KR pirmą kartą surengė tiesioginius prezidento rinkimus. Šiuo metu ankstesni Chiango laikų prezidento įgaliojimai yra pastebimai susilpninti, o atsakomybė paskirstyta kitoms valdžios šakoms, įskaitant Įstatymų Leidžiamąjį Juanį, kurio veiklos mechanizmas dabar iš esmės atitinka kitų demokratinių šalių parlamentus. Prezidentas ir viceprezidentas (ceremoninis vaidmuo, neturintis išskirtinių įgaliojimų) renkami tiesiogiai, jų kadencija trunka ketverius metus, ir jie gali būti perrenkami dar vienai kadencijai.
Pagal KR Konstituciją, KR prezidentas yra valstybės vadovas ir vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas. Jo pareigos susijusios su užsienio reikalais. Jis taip pat turi teisę skirti keturių valdžios šakų vadovus ir privalo atsiskaityti Įstatymų Leidžiamajam Juaniui. Oficialioje respublikos interneto svetainėje rašoma, kad prezidentas yra atsakingas už svarbiausių politikos krypčių, susijusių su nacionaliniu saugumu, pavyzdžiui, nacionaline gynyba, užsienio reikalais ir sąsiaurio (turima omenyje Kinijos Liaudies Respublikos ir Kinijos Respublikos) santykiais, nustatymą. Tačiau prezidentas taip pat turi išskirtinę teisę, kuria gali naudotis savarankiškai: teisę skirti ir atleisti ministrą pirmininką (vyriausybės vadovą – Įstatymų Leidžiamojo Juanio vadovą) be parlamento pritarimo. Ministras pirmininkas skiria Vykdomajam Juaniui pavaldžių ministerijų, agentūrų ir komisijų vadovus (ir sudaro Vykdomojo Juanio tarybą).
Kaip minėta, prezidentas yra atsakingas už šalies „sąsiaurio politikos“ formavimą, o šios politikos formavimas atlieka lemiamą vaidmenį apsisprendžiant rinkėjams. Žemyninių reikalų taryba (Mainland Affairs Council – MAC) yra įgaliota agentūra, atsakinga už bendrą žemyninės dalies reikalų planavimą ir tvarkymą. MAC interneto svetainėje rašoma, kad prezidentas kartu su Vykdomuoju Juaniu yra atsakingi už sąsiaurio politiką ir būtent dėl šios politikos prezidento rinkimai tampa tokie svarbūs ir sukelia gilių nesutarimų šalies viduje.
2024 m. prezidento rinkimai: kas yra kandidatai?
Po „Oskaro“ vertos opozicijos dramos, kurią vainikavo tiesiogiai transliuotas partijų konfliktas ir nesėkmingos KMT bei TPP pastangos sudaryti bendrą opozicinių partijų sąrašą, galiausiai prezidento rinkimuose sėkmingai užsiregistravo trys kandidatai: Ko Wen-je (Taivano liaudies partija – Taiwan People’s Party, TPP), Hou Yu-ih (Kinijos nacionalistų partija, geriau žinoma kaip Gomindanas – Chinese Nationalist Party – Kuomintang, KMT) ir Lai Ching-te (Demokratinė pažangos partija – Democratic Progressive Party, DPP). Visos trys partijos turi skirtingus bruožus, suteikiančius joms patrauklumo, o jų požiūriai į Taivano ateitį dažnai labai skiriasi.
Kaip paaiškinta ankstesnėje dalyje, prezidentas yra atsakingas už užsienio reikalus ir ypač už sąsiaurio politiką, todėl pagrindinė kova vyksta dėl konkuruojančių požiūrių į Taivano tapatybę, jo vietą pasaulyje ir tai, kaip šalis turėtų palaikyti santykius su KLR. Nors vidaus skandalai ir prasti ekonominiai rezultatai neabejotinai daro tam tikrą įtaką kandidatų reitingams, minėti su užsienio reikalais susiję motyvai atlieka esminį vaidmenį (nors Taivano rinkėjai taip pat atsižvelgs į jų siūlomą vidaus politiką, pavyzdžiui, būsto, darbo rinkos ir energetinio saugumo klausimais).
Neseniai paskelbti reitingai šiek tiek sumažino intrigą ir jaudulį, kuris buvo stebimas prieš paskelbiant viceprezidentus ir oficialiai juos registruojant. Naujausios apklausos rodo, kad rinkimai vėl bus tipinė KMT ir DDP kova. Atrodo, kad KMT kandidatui gana sėkmingai pavyko konsoliduoti KMT rinkėjų bazę, priešingai nei Ko Wen-je, kuris kadaise buvo stiprus pretendentas ir kėlė grėsmę KMT, bet dabar gerokai atsilieka.
Žvilgsnis į sąsiaurio santykius: kaip šalys vertina 1992 m. konsensusą?
Nuo pat 2000 m., kai buvo priimtas vadinamasis 1992 m. konsensusas, jis išliko bene prieštaringiausia Taivano politikos sąvoka. Laikui bėgant ji ėmė kelti įvairių klausimų, kol net sąvokos egzistavimas tapo abejotinas. 2006 m. buvęs MAC pirmininkas Su Chi prisipažino, kad 2000 m. išgalvojo šį terminą. Pažymėtina, kad Kinija nepaaiškino, kaip tiksliai ji vertina tokį konsensusą ir ar apskritai pripažįsta jo egzistavimą.
Vadinamasis 1992 m. konsensusas turėtų atspindėti Honkonge įvykusio Taivano sąsiaurio mainų fondo (Taiwan’s Straits Exchange Foundation – SEF) ir Kinijos asociacijos santykiams Taivano sąsiauryje (China’s Association for Relations Across the Taiwan Straits – ARATS) susitikimo rezultatus. Nepavykus pradėti derybų dėl sąsiaurio santykių, abi šalys susitarė žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl „vienos Kinijos“: Taivano KMT ir Kinijos komunistų partija (KKP) „susitarė“, kad yra tik viena Kinija, tačiau tai, ką ši „Kinija“ reiškia, aiškinama skirtingai. 2008 m. prezidentas Ma Ying-jeou (KMT) 1992 m. konsensusą pavertė politinių sprendimų visuma (policy) ir sąvoką ėmė naudoti oficialiai. Konsensusas atliko svarbų vaidmenį siekiant progreso santykiuose tarp sąsiaurio šalių: per pirmąjį KR ir KLR prezidentų susitikimą 2015 m. abi šalys ypač pabrėžė 1992 m. konsensuso svarbą.
Nors 1992 m. konsensusas niekada nesulaukė didelio visuomenės pritarimo, laikui bėgant Pekino atkaklumas ir represijos prieš Honkongą smarkiai paveikė visuomenės požiūrį į jį. Didelį smūgį, kaip dažnai pabrėžia DPP, sudavė pats Xi Jinpingas, kuris savo 2019 m. kalboje 1992 m. konsensusą susiejo su „viena šalimi, dviem sistemomis“ – Pekino remiamu „mechanizmu“, kuris yra taikomas Honkonge, bet kuriam nepritaria ir abi pagrindinės Taivano partijos, ir visi gyventojai. Vis dėlto konsensusas išlieka aktualia tema, o kiekvieno kandidato požiūris į jį gali padėti suprasti jo sąsiaurio santykių viziją.
Kinijos nacionalistų partija: „netradicinis“ Hou su mažiau netradiciniu Shaw
Kinijos nacionalistų partijos (KMT) požiūrį į sąsiaurio santykius labiausiai galima suprasti iš partijos paramos „1992 m. konsensusui“. „Mėlynoji stovykla“ jį vis dar palaiko, tačiau laikui bėgant pastebimi tam tikri pokyčiai ir sušvelnėjimas, dažniausiai kaip atsakas į drastiškus visuomenės mąstymo pokyčius. KMT kandidatas į prezidentus Hou Yu-ih, nuosaikus savo partijos narys, pademonstravo kruopščiai apgalvotą požiūrį į jautrius klausimus, dažnai nukrypdamas nuo nusistovėjusios partijos linijos.
Ilgą laiką jis gana miglotai reiškė savo požiūrį į „1992 m. konsensusą“, tačiau, atsižvelgdamas į dominuojantį KMT rinkėjų pritarimą, liepos 4 d. aiškiai išreiškė savo poziciją, pakartodamas, kad remia konsensusą, „kuris atitinka KR konstituciją“. Kitaip tariant, Hou remia bendravimą ir glaudesnius mainus su KLR, tačiau kartu palaiko status quo ir toliau laikosi požiūrio „viena Kinija, dvi skirtingos interpretacijos“. Kampanijos metu Hou taip pat pristatė „3D strategiją“, skirtą sąsiaurio santykiams valdyti, t. y. atgrasymas, dialogas ir deeskalacija (Deterrence, Dialogue and De-escalation).
Nors Hou nuosaiki pozicija gali būti patraukli „šviesiai mėlyniesiems“ (t. y. nuosaikiems) ir nepartiniams rinkėjams, pasirenkant viceprezidentą buvo pasirinkta kiek kitokia (bet strateginė) kryptis. Kadaise kylanti politinė žvaigždė Jaw Shaw-kongas, prieštaringai vertinamas pro-KMT politikos komentatorius, anksčiau dirbęs vietos politikoje, buvo pasirinktas Hou bendražygiu. Grįžęs į KMT po 30 metų ir būdamas kinų kilmės tėvų vaikas, jis atstovauja KMT „žemyninės dalies frakcijai“ (waishengren – tai žmonių, atvykusių iš Kinijos po 1945 m., bet iki 1987 m., palikuoniai).
Tai labai skiriasi nuo Hou, kurio šeima kilusi iš Taivano (benshengren – tai Taivano kolonistų palikuonys, gyvenę prieš Japonijos kolonizaciją arba jos metu). Jis dažnai laikomas ryžtingu susivienijimo šalininku, skatinančiu glaudesnį abiejų šalių bendradarbiavimą ir pabrėžiančiu, kad nereikia kovoti, nes „kinai nekovoja su kitais kinais“. Nors šis pasirinkimas greičiausiai atitrauks kai kuriuos nuosaikiuosius iš „mėlynosios stovyklos“, jis neabejotinai padės konsoliduoti „giliai mėlynąją“ KMT bazę, kuri ne itin palaikė Hou ir jo nuosaikią bei lanksčią poziciją (taip pat jo benshengren tapatybę).
Taivano liaudies partija: mėlyna (-oka) alternatyva?
Pirmuosius žingsnius politikoje žengęs Ko Wen-je buvo glaudžiai susijęs su nepriklausomybę remiančia „žaliąja stovykla“ (2014 m. Taipėjaus mero rinkimuose jį parėmė Demokratinė pažangos partija). Vėliau jo politinės pažiūros evoliucionavo ir santykinai labiau atitiko Kinijai palankią „mėlynąją stovyklą“. Būdamas meru, Ko toliau dalyvavo Taipėjaus ir Šanchajaus miestų forume (įsteigtame 2010 m.), kuriame buvo įtvirtintas kasmetinis miestų pareigūnų dialogas, nors ir toliau kritiškai vertino Pekino požiūrį ir jo atkaklumą. 2019 m. jis įkūrė TPP kaip „trečiąją alternatyvą“ kitoms didžiosioms partijoms.
Bendras Ko požiūris į sąsiaurio santykius maždaug panašus į KMT požiūrį, nors ir atsargesnis. 2015 m. Taipėjaus ir Šanchajaus miestų forume pasakytas jo pareiškimas, kad „abi Taivano sąsiaurio pusės yra viena šeima“, ir toliau jį persekioja. Ko dabar stengiasi atsiriboti nuo šios frazės, juolab kad būtent tokią frazę pavartojo ir Xi Jinpingas. Nors kai kurie bendri dalykai su KMT akivaizdūs, ypač kai kalbama apie paramą Taivano glaudesniam bendradarbiavimui su Kinija, pastarojo meto mėginimai suformuoti bendrą TPP ir KMT rinkimų sąrašą dramatiškai žlugo. Nieko keisto, turint omenyje, kad dar 2015 m. Ko aiškiai pasakė, jog labiausiai nekenčia „uodų, tarakonų ir Gomindano“. Nenuostabu, kad jo praeities komentaras žiniasklaidos buvo primintas iškart po to, kai buvo pranešta apie pirminį sprendimą sudaryti rinkimų koaliciją. Jis atsakė: „Žinoma, nekenčiu Gomindano, bet dar labiau nekenčiu DPP.“
Vis dėlto jo pozicija, kaip alternatyvi, lėmė tai, kad jo komunikacija yra ne tokia konkreti ir ne visada aišku, kaip tiksliai jis vertina ginčytinus klausimus. Jo požiūris į 1992 m. konsensusą taip pat nėra itin aiškus: 2014 m. dalyvaudamas rinkimų kampanijoje į Taipėjaus mero postą Ko atmetė konsensusą kaip neturintį realaus turinio. Šiuo metu jis laikosi lanksčios pozicijos ir dažnai vengia tiesiogiai kalbėti šiuo klausimu. Neseniai skaitydamas paskaitą Taivano universitete, jis buvo paklaustas: „Kaip jūs apibrėžiate 1992 m. konsensusą?“ Jis atsakė: „Nežinau. Turiu apsimesti, kad nežinau.“ Kalbėdamas apie sąsiaurio šalių bendradarbiavimą ir konsensusą, Ko neseniai pareiškė, kad „jei [abi pusės] gali bendrauti, bendraukime, įskaitant studentų, turistų ir kultūrinius mainus. Tokių mainų metu paaiškės, ar abi šalys gali pasiūlyti naują terminą [skirtingą nuo 1992 m. konsensuso] savo problemoms spręsti“.
Tarptautinei auditorijai skirta Ko žinutė yra tikslesnė. Interviu „Blomberg“ televizijai Ko pabrėžė, kad Taivanas neturi kito pasirinkimo, kaip tik išlaikyti status quo, o jo pagrindiniai prioritetai yra „atgrasymas ir bendravimas“. Kalbėdamas apie nepriklausomybę versus susivienijimą, jis teigė, kad „JAV neleis Taivanui susivienyti su Kinija, o Kinija neleis Taivanui tapti nepriklausomam“. Atsakydamas į klausimą apie 1992 m. konsensusą, Ko pareiškė, kad jis buvo „stigmatizuotas“, todėl ketina šį klausimą spręsti pragmatiškai, nesiveldamas į įvairias terminologines interpretacijas. Jis teigė: „Atrodo, kad Taivane nėra paklausos šiai sąvokai [konsensusas], tad gal turėtume sąvoką pakeisti?“ Kalbėdamas apie Xi Jinpingą, jis pakartojo savo įsitikinimą, kad Kinijos vadovui Taivanas nėra „sąrašo viršuje“ ir kad Taivanas neturėtų priimti jokių drastiškų sprendimų, nes „nenorima tapti pirmuoju priešo taikiniu“.
Ko kandidatas į viceprezidentus taip pat yra įdomus: Wu Hsin-yeh, TPP įstatymų leidėja nuo 2022 m. (pakeitusi iš pareigų pasitraukusią Tsai Pi-Ru). Dar svarbiau tai, kad ji yra kilusi iš įtakingos verslo magnatų šeimos ir yra „Shin Kong Group“ įkūrėjo Wu Ho-su anūkė. Jos minimali politinė patirtis gali gerokai apriboti jos faktinę įtaką bendram Ko-Wu prezidento sąrašui. Prie to prisideda ir jos, kaip „princesės“ iš labai įtakingos verslo dinastijos, tapatybė viešumoje.
Demokratinė pažangos partija: „Taivano nepriklausomybės darbininkas“ Lai
Demokratinė pažangos partija, atsižvelgdama į savo „taivanietiškas šaknis“, visada laikėsi nusišalinimo nuo 1992 m. konsensuso ir visiško jo nepripažinimo bei labai atsargiai vertino bet kokius santykius su KLR. Todėl kandidatas į prezidentus Lai laikosi šios bendros DPP linijos. Vis dėlto jis turėjo sušvelninti savo asmeninę poziciją, nes ji galėjo atbaidyti dalį jo potencialių rinkėjų (ir kažkiek sukelti nerimą Taivano tarptautiniams partneriams). 2017 m., dirbdamas Tainano meru, o vėliau – premjeru, jis pareiškė, kad „Taivano nepriklausomybės palaikymas nereiškia, kad negalima draugauti su Kinija“, taip pat pavadino save „pragmatišku Taivano nepriklausomybės darbininku“.
Šiais metais jis turėjo nuolat aiškinti savo ankstesnes pastabas, kad pabrėžtų savo nuosaikesnę poziciją. Tarptautinės auditorijos akivaizdoje Lai taip pat laikosi atsargesnio požiūrio: interviu agentūrai „Bloomberg“, paklaustas apie savo kaip „nepriklausomybės darbininko“ statusą, jis pareiškė, kad tokio šablono nėra ir kad neplanuoja siekti formalios nepriklausomybės, nes Taivanas jau yra nepriklausomas.
Lai sąsiaurio politikos strategija yra aiškiausia ir geriausiai suprantama, nes ji iš esmės tęsia dabartinės prezidentės kryptį. Dienraščio „Wall Street Journal“ straipsnyje jis išdėstė keturių sąsiaurio santykių planą, grindžiamą atgrasymu, ekonominiu saugumu, pasaulinės demokratinės partnerystės kūrimu ir stabiliu bei principingu sąsiaurio valdymu. Jis neatmetė galimybės užmegzti ryšius su Kinija, tačiau to išankstinės sąlygos buvo ne tokios aiškios.
Jo kandidatė į viceprezidentus Hsiao Bi-khim yra dabar jau buvusi Taivano ambasadorė JAV ir artima prezidentės Tsai patikėtinė. Visą laiką dirbdama Vašingtone ji išlaikė aukštą reputaciją. Be to, jos reitingai išliko palankūs, nes ji nebuvo įsivėlusi į jokius vietinius DPP skandalus. Šis pasirinkimas taip pat reiškia, kad daugiausia dėmesio skiriama užsienio politikai, tačiau dar svarbiau yra tai, kad šis pasirinkimas padeda sušvelninti ankstesnę nelabai nuosaikią Lai poziciją ir užtikrina tarptautinius partnerius, kad Lai kartu su Hsiao palaikys status quo ir apskritai tęs Tsai eros užsienio politiką.
Išvada: įsišakniję politiniai nesutarimai
Trijų kandidatų požiūriai į užsienio politiką, sąsiaurio santykius ir kitus susijusius politinius klausimus persidengia, tačiau jų ištakos yra skirtingos, kaip ir galimos pasekmės Taivanui. Pagrindinės partijos turi skirtingas šaknis, dėl kurių labai skiriasi jų požiūris į Taivano tapatybę ir jo vietą pasaulyje, tačiau svarbiausia ir labiausiai ginčytina tema neabejotinai susijusi su sąsiaurio santykių ateities vizija.
Siekdami patenkinti tarptautinę auditoriją, visi trys kandidatai aplankė JAV, savo svarbiausią partnerę, norėdami užtikrinti, jog yra pasiryžę išlaikyti sąsiaurio santykių stabilumą ir status quo. Be to, visi jie pabrėžė, kad Taivanas pasirengęs konstruktyviam dialogui su KLR, nors konkretesnė vizija nėra tokia aiški. „Nuspėjamumas“ ir status quo – tai raktiniai žodžiai, kurie buvo pateikti tarptautinei auditorijai.
Tačiau vietinei auditorijai skirtos žinutės yra daug sudėtingesnės. Šiuo atžvilgiu tiek „žaliųjų“, tiek „mėlynųjų“ stovyklose išlieka aiškios skirtingos nuomonės dėl to, kaip jie įsivaizduoja Taivano ir sąsiaurio santykių ateitį. Atrodo, kad gilus politinis įsitvirtinimas dar labiau sustiprėjo, nes opozicija priešiškumą dėl sąsiaurio santykių, valdant DPP priklausančiai Tsai, vertina kaip pavojingą situaciją, todėl artėjančius Taivano prezidento rinkimus vaizduoja kaip vis panašesnius į referendumą dėl būsimų Taivano ryšių su Kinija. Kitaip tariant, opozicija rinkimus vaizduoja taip, tarsi Taivano žmonės turėtų rinktis tarp taikos ir karo.
Atrodo, kad tiek KMT, tiek TPP pasirinko strateginius kandidatus į viceprezidentus, kurie atsveria kandidato į prezidentus trūkumus ir, kaip manoma, veikia kaip papildoma parama. Pavyzdžiui, KMT atveju tai yra KMT rinkėjų bazės konsolidavimas ir patikinimas, kad partija neatsisako savo ilgalaikių įsitikinimų; o DPP – tai Lai pozicijos sušvelninimas ir būdas įtikinti tarptautinius partnerius, kad išlaikys status quo ir tęs dabartinę užsienio politiką. Tačiau TPP pasirinkimas gali turėti neigiamą poveikį, nes gali susidaryti įspūdis, kad Ko pernelyg pasikliauna verslo sluoksniais.
Naujausios apklausos rodo, kad prezidento rinkimai greičiausiai bus tipiška KMT–DPP kova. KMT kandidato pergalės atveju galėtume tikėtis visai kitokios prieigos prie sąsiaurio santykių. Tikėtina, kad bus atnaujintas įsitraukimas ir bendradarbiavimas (Hou jau užsiminė, kad pergalės atveju jis iš naujo derėsis dėl sąsiaurio ekonominio bendradarbiavimo pagrindų susitarimo ir atnaujins derybas dėl sąsiaurio susitarimo, apimančio prekybą paslaugomis).
Vis dėlto mažai tikėtina, kad įvyks drastiški KR užsienio politikos pokyčiai, nes abi partijos teigiamai vertina tvirtų ryšių su JAV ir jų regioniniais sąjungininkais palaikymą. Laimėjus DPP kandidatui, išliktų dabartinis sąsiaurio valstybių priešiškumas, bendras nepasitikėjimas ir mažai tikėtina, kad būtų skatinami ekonominiai ir kiti ryšiai. Kalbant apie užsienio politiką, toliau bus tęsiama Tsai inicijuota strategija, taip pat Taivano internacionalizavimas ir demokratinių draugysčių kūrimas, nors šios naujos partnerystės ne visada yra turiningos. Vis dėlto šie rinkimai nėra pasirinkimas tarp taikos ir karo, nes abi partijos pabrėžia taikos ir stabilumo poreikį, nors jų faktiniai veiksmų planai šiems tikslams pasiekti labai skiriasi.
Apskritai, nepaisant to, kas galiausiai laimės rinkimus, visų konkuruojančių partijų ideologijos vis labiau orientuojasi į Taivaną, todėl taivaniečiams siūlomos skirtingos KR (Taivano) ir jos ateities galimybės. Kai kurios partijos dažnai vadinamos prokiniškomis, o tai turi neigiamą atspalvį ir sudaro įspūdį, kad jos remia Taivano, kaip KLR pavaldžios valstybės, viziją. Tačiau KMT ir TPP nemano, kad Taivanas turėtų tapti KLR provincija, nors pasisako už glaudesnį bendradarbiavimą ir mainus su KLR. Kalbant apie skirtingus požiūrius į tapatybę (KR / Kinijos versus Taivano), partijos neabejotinai turi reikšmingų skirtumų, tačiau jie nerodo jokio skirtingo požiūrio į Taivano, kaip KLR dalies, ateitį. Pavyzdžiui, KMT kandidatas į viceprezidentus istoriškai žinomas kaip tvirtas susivienijimo šalininkas, tačiau tai nereiškia, kad jis pritaria KKP idėjoms; priešingai, tai susiję su istoriškai KMT puoselėjamais įsitikinimais, jog susivienijimas su žemynine Kinija turėtų įvykti besilaikant Kinijos Respublikos (Taivano) politinio vadovavimo.
Perspausdinta iš bernardinai.lt
Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.
