Politologė I. Koreivaitė: negalime tikėtis Izraelio saugumo be palestiniečių teisių ir saugumo užtikrinimo
„Hamas“ atakos Izraelyje praeitų metų spalio 7-ąją sukaustė kone viso pasaulio dėmesį ir privertė susimąstyti, kodėl visa tai, ką matome šiandien, įvyko ir tebevyksta. Atsakymų į šį klausimą galima rasti įvairių, tačiau kuri konflikto interpretacija pasaulyje dominuojanti?
Islamo tyrinėtoja, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) lektorė, politikos mokslų daktarė IEVA KOREIVAITĖ dienraščiui „Bernardinai.lt“ papasakojo apie Palestiną ir jos padėtį Izraelio ir „Hamas“ karo kontekste.
Kokia buvo jūsų pirminė reakcija į praėjusių metų spalio 7-osios įvykius? Ar „Hamas“ atakos Izraelyje buvo netikėtos?
„Hamas“ išpuolis nebuvo netikėtas, tačiau nustebino išpuolio mastas ir tipas – „Hamas“ pavyko pažeisti saugumo barjerą, vadinamąją Metalinę sieną, kuri juosia Gazą, bei prasiskverbti giliai į Izraelio teritoriją. „Hamas“ pademonstravo jiems nebūdingą operatyvinį tikslumą bei beprecedentį smurtą. Iki šiol svarstoma, kas padėjo šiai organizacijai planuoti ir koordinuoti operaciją bei ar seksualinė prievarta ir parodytas žiaurumas buvo planuotas, ar „Hamas“ vadovybė nesuvaldė išpuolyje dalyvavusių radikalių bei kriminalinių grupių smurto.
Pastarieji metai Palestinoje buvo itin neramūs – įtampa tarp Izraelio ir „Hamas“ vis augo.
2022 m. lapkričio mėn. buvo suformuota pati dešiniausia vyriausybė Izraelio istorijoje. Koalicijoje yra radikalių pažiūrų politikų, kurie ne kartą naudojo genocidinio tipo naratyvus palestiniečių atžvilgiu. Tokia koalicija kėlė nerimą ne tik palestiniečiams, bet ir daliai nuosaikesnių pažiūrų izraeliečių. Manau, tą nerimą geriausiai atspindėjo dienraštis „Hareetz“. Viena iš septynių koalicijos partijų „Šas“ homoseksualumą laiko maru, tokiu toksišku, kaip paukščių gripas, siekia, kad halakha, žydų religiniai įstatymai, taptų teisės pagrindu. Partijos dvasinis vadovas kalbėjo apie tai, kad palestiniečiai turi dingti nuo žemės paviršiaus, tiesa, jis tikėjosi Dievo siųsto maro, smurto neskatino.
Kita partija „Otzma Yehudit“ (liet. „Žydų galia“) įvardija siekį deportuoti arabus. Izraelio sociologė prof. Eva Illouz apibūdino šią partiją kaip žydų fašistinę grupę. Kitos koalicijos partijos pabrėžia savo sionistinės pažiūras, konservatizmą bei ekskliuzyvistinę orientaciją, kuri iš esmės yra rasistinė. Izraelio politika dešinės link pasisuko 1977-aisiais. 2018 metais buvo priimtos konstitucinės pataisos, kuriomis teisė į savirealizaciją Izraelyje užtikrinama tik žydų kilmės asmenims. Taip buvo legalizuotas skirtingas teisinis statusas ne pilietybės, o etniškumo pagrindu. Vis dėlto 2022-aisiais suformuotos vyriausybės ir jų politikos radikalus profilis neturi precedento Izraelio istorijoje.
Ši koalicija akcentuoja kietąją Izraelio saugumo strategiją, kuri remiasi Palestinos valstybės idėjos eliminavimo logika. Benjaminas Natanyahu, kuris Izraelio ministro pirmininko postą pirmą kartą gavo 1996-aisiais, yra pasakęs, kad didžiuojasi, jog jam pavyko neleisti atsirasti Palestinos valstybei. Natūralu, kad nausėdijų plėtra Vakarų Krante ir Rytų Jeruzalėje, per kurią įsisavinama palestiniečių teritorija, yra viena iš prioritetinių šios vyriausybės veiklos sričių.
Galima priminti, kad aneksija, t. y. prievartinis vietinės okupuotos populiacijos išstūmimas iš jiems nuosavybės teise priklausančių žemių, yra laikomas nelegaliu pagal Ketvirtąją Ženevos konvenciją. Vis dėlto šiuo būdu Izraelis į Vakarų Krantą ir Rytų Jeruzalę yra atkėlęs apie 700 tūkst. žydų naujakurių, kurie gyvena 150-yje nausėdijų ir 128-iose pagal Izraelio įstatymus nelegaliose gyvenvietėse, aplink kurias Izraelio kariuomenė sukuria saugumo zonas, taip apribodami palestiniečių priėjimą prie jų nuosavybės. Būtent šios nausėdijų ir apartheido politikos intensyvinimas sukėlė smarkią palestiniečių desperaciją ir frustraciją, nes iš esmės Izraelio ekspansija į okupuotas teritorijas reiškė, kad neliks teritorijos, kurioje galėtų kurtis Palestinos valstybė. Nekalbant apie tai, ką reiškia palestiniečiams susidurti su ginkluotais ir daugelių atvejų nebaudžiamais žydų naujakuriais.
2023 m. vasario 26 d. naktį žydų naujakuriai surengė Huwaros pogromą, kurio metu naudojo smurtą prieš palestiniečius bei naikino jų turtą. Izraelio kariuomenė pogromą stebėjo ir nesiėmė veiksmų. Tokie pat pogromai vyko birželį. Nuo 2023-iųjų pradžios iki prasidedant konfliktui Vakarų Krante ir Gazos Ruože nuo Izraelio kariuomenės ir naujakurių smurto žuvo 37 palestiniečių vaikai.
Ginkluotą pasipriešinimą okupacijai, remiantis „Arab Barometer“ 2023 m. spalio mėn. darytomis apklausomis, palaiko tik apie ketvirtadalis palestiniečių. Vis dėlto taikiam pasipriešinimui neatnešant rezultatų ir situacijai Vakarų Krante prastėjant, „Hamas“ sulaukė paskatinimų veikti, galbūt net tikėjosi sukelti trečiąją palestiniečių intifadą (liet. „sukilimą“).
Prie įtampos augimo reikšmingai prisidėjusiu laikomas ir Izraelio policijos pajėgų įsiveržimas 2023-iųjų balandį per ramadaną į Al-Aksos mečetę. Jau tuomet „Hamas“ paleido įspėjamąsias raketas. Šiuo atveju kalbu apie Vakarų Krantą, tačiau „Hamas“ sprendimus lėmė ir Gazos Ruožo situacija.
Gazos Ruožas yra itin tankiai apgyvendintas, o dauguma jo populiacijos nuo 1948-ųjų gyvena pabėgėlių stovyklose. Pasaulio sveikatos organizacija šią vietovę dėl užteršto vandens, dirvožemio bei karų padarinių įvardijo kaip netinkamą gyventi. Tai yra uždara teritorija, kurios oro erdvę, vandenis bei teritorinę sieną kontroliuoja Izraelis. Gazos Ruože įtampa ėmė kilti nuo 2018-ųjų, kuomet čia prasidėjo taikus pasipriešinimo judėjimas, į kurį Izraelis atsakė itin agresyviai.
Palestiniečių žurnalistas ir poetas Ahmedas Abu Artemas kvietė palestiniečius priešintis Izraelio vykdomai blokadai, kiekvieną penktadienį rinktis prie sienos Gazoje. Masiškai dalyvavo studentai, įvairios darbuotojų organizacijos, rinkosi moterys ir vaikai. Izraelis atsakė smurtu. Snaiperiams buvo duotas įsakymas „šaudyti ir kad suluošinti“. Minėto Izraelio dienraščio „Haaretz“ reportaže „42 kelio girnelės per dieną“ Izraelio snaiperiai pasakoja apie tai, kaip šaudė į Gazos protestuotojus, aprašė, kaip Izraelio kariai rengė improvizuotus konkursus, kuris suluošins daugiau palestiniečių.
Galima pateikti daug pavyzdžių, kurie iliustruotų neproporcingą ir agresyvų Izraelio atsaką į pastarųjų kelerių metų taikius protestus. Kariniu įsakymu nr. 101 Izraelis yra kriminalizavęs palestiniečių pilietinį aktyvumą. Tai reiškia, kad dalyvavimas ar protestų organizavimas yra nelegalus, kaip ir tautinės simbolikos demonstravimas ar kitokia nacionalinio sentimento išraiška. Kariniu įsakymu nr. 378 bet kokia palestiniečių pasipriešinimo forma yra prilyginama terorizmo nusikaltimui. Tokiais įsakymais yra pažeidžiama Ženevos konvencijoje numatyta okupuotos tautos teisė į pasipriešinimą.
Šiuo metu Izraelis kalina apie 10 tūkst. palestiniečių, iš kurių bent keli tūkstančiai laikomi įkalinimo vietose be pareikštų kaltinimų. Net 4 iš dešimties palestiniečių vyrų yra bent kartą gyvenime kalėję Izraelio kalėjimuose. Per visą okupacijos laikotarpį Izraelio kalėjimuose yra buvę apie 1 mln. palestiniečių. Atskira svarbi tema yra palestiniečių vaikų persekiojimas.
Plačiai, bet, manau, atsakiau į klausimą, ar mane nustebino spalio 7-osios išpuolis. Nenustebino, nes stiprėjant Vakarų Kranto ir Rytų Jeruzalės aneksijai bei susidorojimui su taikiais protestuotojais, taip pat Izraeliui bandant į bendradarbiavimo formatus įtraukti įtakingas Persų įlankos arabiškas valstybes, vienoks ar kitoks protrūkis buvo tikėtinas. Tuo labiau kad „Hamas“ atakai atsirado tinkamos sąlygos: Izraelio pajėgos buvo perkeliamos į šiaurinę šalies dalį saugoti intensyviai plečiamų nausėdijų projektų, tad Gazos pasienis buvo saugomas mažiau. Be to, „Hamas“ buvo atkūrusi savo santykius su Iranu, tad turėjo išorinį palaikymą.
Kad ir kokios skaudžios buvo Izraelio civilių žūtys, jau pirmomis konflikto dienomis man kilo klausimas, kas suvaldys Izraelio agresiją prieš palestiniečius. Žinant konflikto eigą, tikėtis proporcionalaus Izraelio atsako nebuvo galima. Tikėtis konstruktyvaus politinio konflikto sprendimo – okupacijos nutraukimo ar adekvačių pasiūlymų palestiniečiams, ką siūlė tuo metu į Izraelį atvykęs Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, – taip pat nevertėjo. Tad man asmeniškai žinant dabartinės Izraelio koalicinės vyriausybės profilį bei spėjant, kad tęstinį karą B. Netanyahu matys kaip galimybę išvengti baudžiamojo persekiojimo, kuris jam grėsė dar prieš prasidedant konfliktui, buvo neramu dėl palestiniečių civilių aukų masto, ir šis nerimas, deja, pasitvirtino.
Kaip vertinate šiandienę situaciją Gazos Ruože? Su kokiais didžiausiais sunkumais šiuo metu susiduria Palestina jau daugiau nei tris mėnesius trunkančiame Izraelio ir „Hamas“ kare?
Pirmasis dalykas, su kuriuo šiuo metu susiduria palestiniečiai – tai neproporcingas, prilyginamas kolektyvinei bausmei, Izraelio atsakas. Dėl vieno „Hamas“ nario yra susprogdinamas visas gyvenamasis daugiaaukštis. Aukų skaičius artėja prie 25 tūkstančių, iš kurių didžioji dalis – moterys ir vaikai, nežinomi skaičiai yra dingę ir likę po griuvėsiais. Dar lapkričio 6 d. JT generalinis sekretorius António Guterresas perspėjo, kad Gaza tampa vaikų kapinėmis. Kalbame apie ištisų didelių šeimų ir kartų sunaikinimą. Gazoje gimė naujas medikų naudojamas akronimas WCNSF (liet. „sužeistas vaikas, šeimos nariai žuvę“). Smurtas naudojamas ne tik prieš musulmonišką, bet ir krikščionišką Gazos populiaciją.
Šiuo metu Hagoje yra nagrinėjamas Pietų Afrikos ieškinys prieš Izraelį. Jame Jungtinių Tautų Teisingumo Teismui (TTT) buvo pateikti išsamūs įrodymai, kad bombardavimų, sunkiosios artilerijos apšaudymų, snaiperių taikiniai yra ne tik „Hamas“ kovotojai, tačiau ir civiliniai Gazos gyventojai, žurnalistai bei medicinos darbuotojai. Taip pat užfiksuoti vaizdo įrašai, kaip yra vykdomas tyčinis Gazos infrastruktūros naikinimas, 70 proc. Gazos namų yra sugriauti, spėjama, kad palestiniečiai neturėtų galimybės atkurti savo gyvenimo Gazoje. Izraelio vyriausybės ir parlamento nariai bei kariuomenės vadai yra išsakę genocidinę intenciją, tai, beje, buvo pats rimčiausias kaltinimas ieškinyje prieš Izraelį.
Taip pat palestiniečiai susiduria su humanitarine krize, kuri paliečia visus Gazos Ruožo gyventojus, 1,9 mln. Gazos žmonių yra netekę gyvenamosios vietos. Gazos sveikatos apsaugos sistema yra sunaikinta. Amputacijos, Cezario pjūviai atliekami be anestezijos. Trūksta medikamentų, tad žmonės miršta nuo nesunkiai pagydomų ligų. 70 tūkstančių sužeistųjų nesulaukia tinkamos pagalbos, miršta dėl infekcijų. Gazoje trūksta vandens, esamas yra užterštas, siaučia epidemijos bei badas.
Pranešama, kad Izraelis stabdo humanitarinės pagalbos tiekimą. Paskutiniai mano girdėti pasisakymai buvo Barry Andrewso, Airijos parlamentaro Europos Parlamente bei Jan Egelando, Norvegijos pabėgėlių tarybos generalinio sekretoriaus, kurie, kaip ir daugelis kitų humanitariniais pagrindais dirbančių organizacijų, įvardijo tyčinius Izraelio veiksmus, dėl kurių humanitarinė parama nepatenka į Gazos Ruožą. Gruodžio pradžioje Tarptautinio Baudžiamojo Teismo prokuroras Karimas Khanas nurodė, jog, remiantis Romos statutu, tyčinis humanitarinės pagalbos civiliams varžymas gali būti laikomas karo nusikaltimu.
Reikia suprasti, kad kalbame apie uždarą, nedidelio ploto teritoriją, iš kurios Izraelis neleidžia pasitraukti civiliams ir ją intensyviai bombarduoja bei apšaudo, net ir tas dalis, į kurias pats nurodė evakuotis. Situacija Gazoje čia dirbančių humanitarinių darbuotojų, žurnalistų ir ekspertų yra lyginama su Drezdenu, Bosnija ir kitomis vietomis, kuriose vyko žiauriausi nusikaltimai žmoniškumui.
Jūs atstovaujate pusei, kurią Lietuvoje palaiko mažuma. Ar daug sulaukėte priešiškumo iš visuomenės?
Pirmomis konflikto dienomis Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto koridoriuje sutikau prof. Dovilę Jakniūnaitę, kuri stebėjosi, kiek neigiamos reakcijos sulaukiu už pasaulyje labiausiai paplitusia laikoma konflikto interpretaciją. Apie šį konfliktą nuo pirmų jo dienų sakau kelis dalykus: pirma, kad „Hamas“ ataka įvyko 75 metų Izraelio vykdomos okupacijos kontekste ir kad egzistuoja tiesioginis ryšys tarp okupacijos bei palestiniečių radikalizacijos ir spalio 7-osios atakos. Tai nėra kontroversiška pozicija: tik prasidėjus konfliktui buvęs JAV prezidentas Barackas Obama pasakė lygiai tokią pat frazę, ją pakartojo daugelis politikų ir akademikų visame pasaulyje, įskaitant ir JAV bei Izraelio akademikus.
Izraelio politiką vadinti apartheidine taip pat nėra laikoma kontroversija – šį terminą vartoja ne tik įvairios žmogaus teisių stebėsenos agentūros, bet ir tokie politikos mokslų grandai kaip prof. Johnas Mearsheimeris, atstovaujantis realistinei tarptautinių santykių perspektyvai. Jo išreikšta mintis buvo tokia, kad Izraelis negali būti vadinamas demokratine valstybe, nes jis yra apartheidinė valstybė.
Antrasis mano pastebėjimas buvo tas, kad „Hamas“ nugalėti karinėmis priemonėmis nepavyks. Susilpninti trumpuoju laikotarpiu, tikėtina, galima, o ilguoju laikotarpiu radikalizacija tik išauga. JAV yra pripažinusi savo klaidas Irake ir Afganistane. Irako invazijos ir po to sekusio pasipriešinimo bei pilietinio karo aukų skaičius siekia apie 1 mln., o terorizmo lygis ir grėsmės saugumui nesumažėjo, bet išaugo. Maža to – Irako konflikte radikalizacija evoliucionavo į tokį lygmenį, nuo kurio atsiribojo net „Al-Qaeda“, nesutikdama su tokiomis radikaliomis islamo interpretacijomis ir žiaurumu, kurį vykdė dėl JAV invazijos susiformavusi „Islamo valstybės“ organizacija. Mano pastebėjimas tas, kad „Hamas“ yra ne tik organizacija, bet ir išsilaisvinimo bei ginkluotos kovos prieš okupaciją idėjos išraiška, ir pastaroji niekur nedings. Belieka tikėtis, kad „Hamas“ rezistencija nesitransformuos į dar radikalesnes globalios kovos formas.
Klausimas, kodėl labiausiai paplitusi pozicija yra sunkiai priimama Lietuvoje? Manau, dėl kelių veiksnių: pirma, stiprios ir sionistiškai mąstančios Lietuvos žydų bendruomenės bei mūsų poreikio atliepti jos poziciją. Neretai girdžiu, kad lietuviai yra nusikaltę žydų tautai ir dėl to kritikuoti Izraelio veiksmus neteisinga. Tokiu būdu parodomas nesupratimas, kad nacionalinės valstybės vyriausybės politika nėra lygu žydų tautos valiai. Pačiame Izraelyje yra stipri opozicija B. Netanyahu politikai, nekalbant apie JAV ir Didžiosios Britanijos žydų organizuotus protestus su šūkiu „Not in my name“ (liet. „Ne mano vardu“). Galima sekti tokias organizacijas, kaip „Jewish Voice for Peace“ (liet. „Žydų balsas už taiką“), Izraelio karių liudijimus „Breaking the Silence“ (liet. „Nutraukiant tylą“) ar stipriai šio konflikto metu išaugusią izraeliečių ir Izraelyje gyvenančių palestiniečių solidarizavimosi organizaciją „Standing Together“ (liet. „Stovime kartu“), kuriai pavyko surengti tūkstantinį protestą pačiame Izraelyje. Daugelis Izraelio politiką kritikuojančių balsų priklauso žydų kilmės akademikams, tai Noamas Chomsky, Ilanas Pappe, Judith Butler, Normanas Finkelsteinas, į lietuvių kalbą išverstas autorius Gaboras Mate ir kt. Vis dėlto reikia pripažinti, kad Lietuvos žiniasklaidoje tokie balsai nėra girdimi ar girdimi per mažai.
Dar viena priežastis, kodėl Lietuvoje konservatyviai žiūrima į Izraelio kritiką, tai mūsų nenoras mesti iššūkio JAV, kuri palaiko strateginę partnerystę su Izraeliu. Vėlgi vis dažniau JAV prezidento pozicija yra laikoma izoliacine pasauliniame, net ir Amerikos kontekste. Iš aukščiausių JAV pareigūnų pasigirsta kritika Izraelio veiksmams Gazoje, JAV Kongresas nedeklaruoja besąlyginės paramos Izraelio veiksmams – Kongrese buvo išsakytas siekis susieti finansinę paramą Izraeliui su sąlyga mažinti civilių mirčių skaičių Gazoje. Pasigirdo kalbų, kad JAV administracija kalbasi su Izraelio opozicija ir bando ieškoti galimybių užbaigti konfliktą. Man yra suprantamos priežastys, kurios motyvuoja lietuvius remti Izraelį, nepaisant visų signalų, kad tokia pozicija prieštarauja humanitariniam argumentui, kartu akademinė nuomonė, kurią išsakau, ar tarptautinės teisės pažeidimų įvardijimas nėra ir neturėtų būti veikiamas pragmatinio intereso.
Apskritai tarptautinės teisės perspektyvą matau kaip vertingą dėl to, kad tarptautinės teisės normos yra retrospektyviai apmąstytos, išskaudėtos buvusių konfliktų patirtys ir priimtos kaip bendras viršvalstybinis sutarimas užkirsti kelią naujiems nusikaltimo žmoniškumui atvejams. Tad kalbėti apie tokius nusikaltimus ir pažeidimus būtina. Tuo labiau kad mes save apibūdiname kaip demokratinio bloko dalį. Politikos teoretikai, apibrėždami mūsų sistemą, akcentavo, kad teisingumas neturėtų būti suspenduojamas dėl saugumo. Palestinos ir Izraelio konfliktas yra išbandymas, kiek mes išlaikysime sutartinio tarptautinio teisingumo poreikį. Man ši tema svarbi, dėl to negalėjau ir nemačiau reikalo tylėti, net jei ir susilaukiau neigiamų reakcijų dėl savo laikysenos.
Beje, man pasirodė labai įdomus ir atliepiantis mūsų interesus bei kvestionuojantis Lietuvos oficialią poziciją prof. Dovilės Jakniūnaitės pasisakymas feisbuko paskyroje. Lietuvai itin svarbus yra tarptautinės bendruomenės dėmesys Ukrainai, nes mes identifikuojamės su Ukrainos situacija. Prof. citavo vieną aukšto rango G7 diplomatą, pasakiusį: „Tai, ką mes esame pasakę apie Ukrainą, dabar turime pasakyti apie Gazą. Kitaip mes prarasime savo patikimumą.“ Kitaip tariant, „didžiosios pasaulio dalies parama Ukrainai šiuo metu įmanoma tik sukūrus sugretinimą su Gaza ir palestiniečiais“. Vis dėlto okupuota tauta yra ir bus matoma kaip silpnesnioji, net, jei „Hamas“ išpuolis, kaip sakė profesorė, „pravėrė pragaro skylę“.
Tad diskusija ir atviras, niuansuotas akademinis dialogas reikalingas vien tam, kad būtų galima būtų apsvarstyti oficialią Lietuvos poziciją, ar tikrai privalome laikytis tokios radikalios proizraelietiškos pozicijos bei, manau, diskusija reikalingas palaikyti ir skatinti visuomeninę kritinę perspektyvą.
Kaip manote, ar Lietuvos visuomenė yra gerai įsigilinusi į Izraelio ir Palestinos konfliktą? Ar visa tai mums neatrodo pernelyg tolima?
Domėjimasis šiuo konfliktu tikrai juntamas, kartu jis stipriai paveiktas Izraelio intereso pateikti savo įvykių versiją, ir tai versijai opozicija Lietuvoje yra tyli bei tildoma. Mano vertinimu, mūsų nacionalinio transliuotojo reportažų turinys yra proizraelietiškas. Pirmosiomis konflikto dienomis galbūt buvo normalu, kad ne tik Lietuvos visuomenė, bet ir žiniasklaida patyrė šoką ir pasipiktinimą dėl „Hamas“ išpuolio masto ir tipo. Vis dėlto konfliktui tęsiantis daugelis pasaulio pagrindinių žinių agentūrų stipriai pakeitė savo retoriką. Galime pasižiūrėti BBC ar CNN reportažus ir matysime, kokia stipri abejonė yra išreiškiama dėl Izraelio operacijos. Vis dėlto Lietuvos nacionalinis transliuotojas, o ir kiti žiniasklaidos kanalai nevisiškai atliepia besikeičiančią situaciją.
Pavyzdžiui, vieno iš neseniai rodytų reportažų metu buvo rodoma su žeme sulyginta Gaza ir Izraelio tankas, iš kurio išlindęs smuiku groja Izraelio kareivis. Ši propagandinė medžiaga rodoma be jokio papildomo komentaro. Taip pat nekvestionuojamos ir kaip tiesa yra pateikiamos B. Natanyahu kalbos, kuriose jis aiškina konfliktą.
Tad visuomenė gauna labai daug tezių ir naratyvų, kuriais Izraelis bando manipuliuoti viešąja nuomone: minima absoliuti teisė gintis; teigiama, kad palestiniečiai nenori taikos; naudojami visų palestiniečių nužmoginimo naratyvai; vykdomas palestiniečių poreikio laisvei ir valstybingumui diskreditavimas per manipuliaciją bibliniais, istoriniais naratyvais; palaikomas neadekvatus „Hamas“ demonizavimas; atsakomybė dėl Gazos humanitarinės krizės ir mirčių perkeliama „Hamas“; tvirtinama, kad Izraelis vykdo, kiek įmanoma, tikslią karinę operaciją, o tūkstančiai moterų ir vaikų aukų tėra neišvengiamos karo aukos. Visi šie pasakymai yra neįtikėtino smurto lygio pateisinimo naratyvai, kuriems aptarti ir dekonstruoti nėra skiriamas pakankamas dėmesys.
Be to, galima pastebėti, kad nėra tinkamai tikrinami faktai: sakykim, LRT internetinis portalas ir toliau publikavo straipsnius, kuriuose buvo kalbama apie „kūdikių nupjautas galvas“ po to, kai ši informacija buvo paneigta. Nekalbant apie tai, kad yra publikuojami ksenofobiniai Rimvydo Valatkos ar Kristinos Sabaliauskaitės straipsniai, kuriose yra itin daug nepagrįstų teiginių, o tokių straipsnių paveikumas ir žala visuomenei didelė.
Tokioje, mano suvokimu, informacijos krizėje reikia tikrai labai daug pastangų, laiko ir, be to, stipraus poreikio, kad būtų galima susidaryti kiek aiškesnį konflikto vaizdą.
Neseniai Pietų Afrikos Respublika Tarptautiniam Teisingumo Teismui pateikė ieškinį dėl, jos teigimu, Izraelio vykdomų genocidinių veiksmų Gazoje. Kaip manote, kokio sprendimo šioje situacijoje būtų galima tikėtis?
Pirmiausia, manau, kad kiekvienam konfliktu besidominčiam žmogui vertėtų pažiūrėti posėdžio įrašą, kuriame išdėstomi pagrįsti kaltinimai Izraeliui bei Izraelio atsakas į juos. Pats ieškinio priėmimas jau yra laikomas laimėjimu – tai parodo jo tikėtiną pagrįstumą.
Ieškinio palaikymas taip pat auga. Belgijos teisininkų bendruomenė ragina šalį oficialiai palaikyti Pietų Afrikos Respublikos (PAR) ieškinį Tarptautiniame Teisingumo Teisme (TTT), kad būtų stabdomas genocidas, taikomos laikinosios priemonės. Pritarimą tokiai pozicijai išreiškė ir Belgijos ministro pirmininko pavaduotoja Petra De Sutter. Slovėnija pranešė prisidedanti prie oficialaus kreipimosi į TTT.
Kartu reikia suprasti, kad sprendimas, tikėtina, bus ne teisinis, o politinis. Esu mačiusi kelis vaizdo įrašus, kuriuose šios srities ekspertai, kalbėdami apie sprendimą, vertina ne ieškinio turinį, o kalba apie kiekvieną balsuosiantį teisėją ir nurodo, kokia yra jo šalies pozicija ir koks, tikėtina, bus jo balsavimas. Žiniasklaida, manau, indikatyviai atliepė politinę situaciją – posėdžio, kurio metu PAR išdėstė savo ieškinio pagrindimą, netransliavo nė vienas iš didžiųjų žiniasklaidos kanalų – CNN, BBC, „Sky News“ etc. Tačiau Izraelio atsakas buvo transliuojamas tiesiogiai.
Vis dėlto pats teismo procesas, tai, kad yra ir bus toliau renkami įrodymai, tikintis teisingumo, yra itin reikšminga, nes, ko nesame pasiruošę įvardyti šiandien, neturėtų būti nediskutuojama.
Jūsų nuomone, koks Irano vaidmuo Izraelio ir „Hamas“ kare?
Geopolitinį konflikto lygmenį bei regiono dinamiką esu aptarusi savo ankstesniame straipsnyje. Nesiplėtodama apibendrinsiu, kad, mano vertinimu, „Hamas“ turi aiškias sąsajas su Iranu, vis dėlto nėra Irano įrankis. „Hamas“ ataką siūlyčiau vertinti, kaip motyvuotą palestiniečių situacijos ir Hamas ambicijų.
Kokią matote Palestinos ateitį sekdama nūdienos įvykius? Kaip, jūsų manymu, reikėtų spręsti susidariusį konfliktą?
Konflikto sprendimas, manau, yra palestiniečių nepriklausomybė, ar tai galima pasiekti sukūrus dvi valstybes, ar kuriant vieną federacinę valstybę, tai abiejų tautų diskusijos klausimas. Akivaizdu, kad dabartinis Izraelio įgyvendinamas scenarijus yra apartheidinė valstybė. Jau minėtas politikos mokslų prof. Johnas Mearsheimeris yra pasakęs, kad „didžiajame“ Izraelyje (t. y. Izraelyje ir okupuotose Gazos ir Vakarų Kranto teritorijose) gyvena apytikriai toks pats skaičius (po apytikriai 7 mln.) žydų ir palestiniečių, ir ši valstybė negali pretenduoti būti vadinama demokratine. Anot jo, Izraelis yra apartheidinė valstybė ir trumpuoju laikotarpiu tai įmanomas sprendimas, tačiau ilguoju laikotarpiu tokia valstybė egzistuoti negali, ji negyvybinga. J. Mearsheimerio požiūriu, Izraelio sprendimas yra etninis valymas Gazoje ir Vakarų Krante. Anot jo, toks pat, koks buvo jau vieną kartą įgyvendintas 1948 m., kuomet Izraelis įsikūrė palestiniečių teritorijose. Deja, toks etninio valymo scenarijus atrodo realiausias, ypač jei JAV ir likusi tarptautinė bendruomenė nesiims veiksmų stabdyti Vakarų Kranto aneksijos ir Gazos ruožo bombardavimo.
1993-iaisiais buvo laikas, kai Izraelio ministras pirmininkas Yitzhakas Rabinas Oslo susitarimų metu įsipareigojo pradėti procesą, kuris vestų Palestinos valstybingumo link, t. y. dviejų valstybių sprendinio. Tai nebuvo altruistinis sprendimas, o tiesiog kito tipo nei šiandienė Izraelio saugumo strategija. Deja, Yitzhakas Rabinas buvo aršiai kritikuotas žydų radikalų ir nužudytas. Jau 1996 metais atsisakyta bet kokių svarstymų apie Palestinos valstybės sukūrimą bei pereita prie kietosios saugumo strategijos, kuri remiasi prof. J. Mearsheimerio nusakyta Palestinos valstybės idėjos eliminavimo logika.
Iš esmės „Hamas“ pastangos nuo 2005 m. iki pat 2023-iųjų atsisakyti teroristinių metodų, formuoti jungtinę vyriausybę ar pripažinti Oslo susitarimus buvo nepriimtos ir neproduktyvios. Žydų kilmės Izraelio istorikas, Kembridžo prof. Avi Šlaimas yra pasakęs, kad populiariai manoma, jog palestiniečiai atsisako taikos, kai būtent Izraelis nuolat atmeta gaunamus pasiūlymus. Panašiai Izraelio intencijas įvertino žydų kilmės intelektualas prof. Noamas Chomsky. Viename interviu jis sakė: „Nuo 2005 m. galime matyti standartinę įvykių eigą: sudaromas paliaubų susitarimas, „Hamas“ jo laikosi, Izraelis pažeidžia ir didina pažeidimus, kol sulaukia „Hamas“ reakcijos. Tai tampa pretekstu Izraelio veiksmams, kuriuos jis pats vadina „pievos šienavimu“ – masyviai atakai, kurių kiekviena yra stipresnė už buvusią. <…> tuomet įsijungia Vakarų propaganda, kuri atkartoja Izraelio „Hasbarah“ (Izraelio institucija, komunikuojanti Izraelio veiksmus užsienio auditorijai): Izraelis yra auka, kurią apšaudo raketomis. Ką jie turėtų daryti? Jie turi gintis.“
Manoma, kad „Hamas“ pradėjo planuoti Spalio 7-osios ataką po 2021 m. pradžioje vykusio nesėkmingo bandymo susitarti su Izraeliu. 2021-aisiais Vakarų Krantą valdanti „Fatah“ partija ir „Hamas“, sekdamos Oslo susitarimais, susitarė kartu rengti Palestinos parlamento rinkimus. „Hamas“ sutiko perleisti Gazos kontrolę Palestinos vyriausybei ir sutiko, kad ji atstovautų palestiniečiams derybose su Izraeliu dėl Palestinos valstybės sukūrimo su 1967 m. sienomis ir sostine Rytų Jeruzalėje. Remiantis Izraelio politologu Menachemu Kleinu, rinkimai buvo atšaukti dėl stipraus Izraelio ir JAV spaudimo Palestinos prezidentui Mahmoudui Abbasui. Tai buvo akibrokštas „Hamas“. Analizė parodo, kad Izraelio vyriausybė jau kelis dešimtmečius nesvarsto dviejų valstybių įkūrimo. Pastaruosiuose savo pasisakymuose B. Natanyahu ir patvirtino, kad po šio konflikto jis nesvarsto Palestinos valstybės įkūrimo. JAV tokią poziciją kritikuoja, vis dėlto oficiali pozicija pradėti taikos procesą ir įgyvendinti dviejų valstybių sprendinį visuomet buvo daugiau deklaracija be konkretaus finansinio spaudimo Izraeliui.
Be abejo, abu siūlymai iki šiol yra plačiai aptariami. Ar vienos, ar dviejų valstybių įkūrimas būtų tinkamiausias – sunku pasakyti. Dviejų valstybių sprendiniui kelią užkerta ne tik Izraelio nenoras matyti įkurtą Palestinos valstybę, bet ir fiziniai trukdžiai – Izraelio išplėtota nausėdijų ir su jomis susijusios infrastruktūros sistema; jos atsisakymas, tuo labiau Golano aukštumų vandens resursų perleidimas Palestinai sunkiai įmanomas dėl, neabejotinai, kilsiančio milžiniško izraeliečių nepasitenkinimo tokiu vyriausybės sprendimu. Kartu reikia suprasti, kad, jei tarptautinė bendruomenė sugebėtų sukurti politinį ir ekonominį spaudimą, kuris nausėdijų projektus per sankcijų režimus padarytų nepelningus ir jie taptų našta Izraeliui, galbūt dviejų valstybių įkūrimas galėtų būti įmanomas.
Reikia pabrėžti, kad vis didesnė palestiniečių ir nuosaikių izraeliečių jaunimo dalis svarsto apie vieną valstybę – federacijos ar kitu principu galėtų būti organizuojamas abiejų tautų gyvenimas. Aišku, tai nebūtų lengvas procesas, nes tautų susitaikymo procesas pareikalautų ne tik pripažinti karo nusikaltimus, sukurtų naratyvų dekonstravimo, edukacinės sistemos pertvarkymo ir daugelio kitų pastangų. Toks procesas galėtų būti laikomas minkštąja saugumo strategija, bet tam Izraelyje turėtų būti išrinktos kitokio tipo politinės jėgos.
Dabartinė kietoji saugumo strategija yra tiesiog nepateisinama iš humanitarinės perspektyvos. Be to, tikėtina, kad tai nekuria saugumo pačiai Izraelio visuomenei, nes natūralu, jog priespauda provokuoja radikalizmą, militarizmą ir pasipriešinimą, kurio ir buvo sulaukta spalio 7-ąją. Manau, Izraelio vadovai žinojo, kad Izraelio civilių gyvybės bus ta kaina, kurią reikės sumokėti už ambicijas turėti išskirtinai žydų tautos valstybę visose palestiniečių žemėse. Klausimas, kurį norėčiau kelti, ar Lietuva tikrai turėtų palaikyti būtent tokios Izraelio saugumo strategijos įgyvendinimą ir pateisinti smurtą bei pretenzijas į okupuotą žemę, kuri nuosavybės teisėmis priklauso kitai tautai.
Perspausdinta iš bernardinai.lt
Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.
