Marius Kalanta. Gynybos mokestis. Kodėl aš?

Gynybos mokesčio idėja pristatyta dar tik prieš tris mėnesius, o jau tapo „karšta bulve“, mėtoma tarp įvairių visuomenės grupių, tikintis, kad kurios nors rankose ji „atvės“ ir „prilips“, ir ši grupė prisiims papildomo gynybos finansavimo naštą. Tai keista, nes krašto gynyba labai skiriasi nuo kitų viešųjų gėrybių ir paslaugų, tad ir susitarimas dėl jos finansavimo, atrodytų, turėtų būti lengvesnis.

Viešojoje erdvėje jau cirkuliuoja keletas politikų ir politikių svarstomų siūlymų, kaip gauti papildomų pajamų krašto gynybai finansuoti. Visi jie papildomo finansavimo naštą paskirsto nevienodai, vienoms visuomenės grupėms numatydami didesnę, o kitoms mažesnę. Pagal vieną siūlymą papildomai gynybą finansuoti turėtų vartotojai, mokėdami didesnį pridėtinės vertės mokestį (toliau – PVM). Tačiau tokiu atveju žemesnes pajamas gaunantys gyventojai, kurie visas jas išleidžia vartojimui, prisidėtų santykinai daugiau nei tie gyventojai, kurie gauna dideles pajamas ir dalį atideda taupymui ar išleidžia užsienyje, arba tie, kas gali pasinaudoti įvairiomis PVM lengvatomis.

Pagal kitą siūlymą gynybą papildomai finansuoti turėtų įmonės, bet tik veikiančios pelningai, mokėdamos didesnį pelno mokestį. Tuo tarpu įmonės, kurios pelno neuždirba – tokių pusė, arba mėgaujasi įvairiomis pelno mokesčio lengvatomis, pavyzdžiui, smulkusis verslas arba užsienio kapitalo įmonės, galėtų prie papildomo gynybos finansavimo neprisidėti. Taip pat esama siūlymo pratęsti bankų solidarumo mokesčio taikymą. Tuomet prievolė papildomai finansuoti gynybą tektų tik bankams, o finansavimo lygis priklausytų nuo Europos centrinio banko palūkanų normos.

Dar pagal kitą siūlymą reikiamą sumą galima būtų pasiskolinti. Tačiau šio siūlymo autoriai (-ės) nekalba apie šaltinius, iš kurių skola būtų grąžinta. Kadangi toks siūlymas keliamas kaip alternatyva bet kokiam mokesčių didinimui, tai leidžia manyti, kad skolą, tik jau su palūkanomis, turėtų grąžinti tos visuomenės grupes, kurios ir šiuo metu neša didžiausią mokestinę naštą – pagal darbo sutartį pajamas gaunantys gyventojai. Tuo tarpu savarankiškai dirbantys ir kapitalo prieaugio pajamas gaunantys gyventojai galėtų prisidėti mažiau.

Šių siūlymų selektyvumas atrodo keistai, ypač jei pasižiūrėtume, kokio pobūdžio viešoji gėrybė yra krašto gynyba. Ekonomikoje ir politikos moksluose krašto gynyba įvardijama kaip grynoji viešoji gėrybė, pasižyminti dviem savybėmis, ją išskiriančiomis iš kitų viešųjų gėrybių ir paslaugų. Pirma, krašto gynybai reikalingi resursai nedaug priklauso nuo to, kiek žmonių šia gėrybe naudosis.

Pavyzdžiui, sveikatos apsaugoje kuo daugiau žmonių naudojasi paslaugomis, tuo didesnio finansavimo reikia. Arba tuomet tenka susitaikyti su žemesne paslaugų kokybe. Tuo tarpu krašto gynybos kokybė taip stipriai nepriklauso nuo besinaudojančiųjų jos užtikrintu saugumu skaičiaus – Lietuvoje gyvens trys ar keturi milijonai gyventojų, jų saugumas dėl to nesikeis. Antra, žmonių galimybės naudotis krašto gynybos gėrybe neįmanoma apriboti. Neturintys privalomojo sveikatos draudimo negauna sveikatos apsaugos paslaugų, nors esamu saugumo lygiu gali naudotis visi be išimties gyvenantys Lietuvoje.

Krašto gynyba – tai ne gerovės valstybė, kurios vieniems norisi vienokios, kitiems kitokios, o tretiems jokios ir dėl kurios politikai (-ės) bei visuomenės grupės įprastai nesutaria, nes vadovaujasi skirtingomis vertybinėmis nuostatomis. Gynyba yra universaliai reikalinga visiems ir visoms be išimties. Jos, priešingai nei švietimo ar sveikatos apsaugos, neįmanoma pakeisti privačiai teikiamomis paslaugomis. Galima pasisamdyti saugos bendrovę, bet Rusijos agresijos atveju ji nepadės.

Šios krašto gynybos savybės leidžia manyti, kad jos finansavimas turėtų būtų kaip galima labiau visuotinis. Neegzistuoja jokia priežastis kokioms nors visuomenės grupėms prie krašto gynybos neprisidėti, argumentuojant, kad joms krašto gynybos nereikia ar kad jos turi įvairių išskirtinumų ir dėl to nuo gynybos mokesčio turėtų būti atleistos. Turbūt tik didelė socialinė atskirtis ir skurdas galėtų būti tokia priežastimi. Dar daugiau, turtingesniems žmonėms daugiau prisidėti prie gynybos finansavimo yra ne tik solidaru, kaip kad įvairių gerovės valstybės programų atveju, bet ir tiesiogiai naudinga, nes jie paprastai turi daugiau turto, kurį nori apsaugoti.

Tad koks gi tokiu atveju būtų geras ir teisingas papildomo krašto gynybos finansavimo mokestis? Ogi toks, kuris paprašo papildomo indėlio iš kiekvieno Lietuvos gyventojo nuo visų jo gaunamų pajamų. Nuo visų reiškia, kad ne tik nuo darbo užmokesčio dirbant pagal darbo sutartį, bet ir nuo individualios veiklos pajamų ar pajamų, gautų dirbant su verslo liudijimu, dividendų ir kapitalo prieaugio pajamų. Taip pat ir nuo užsienio šalių gyventojų Lietuvoje veikiančiose užsienio kapitalo įmonėse uždirbtų pajamų – jiems apsaugoti Lietuvoje esantį savo turtą taip pat turėtų būti svarbu. Kadangi mokesčio bazė plati, kiekvieno gyventojo indėlis būtų santykinai nedidelis, bet bendra surinkta suma apčiuopiama.

Pavyzdžiui, skelbiama, kad papildoma krašto gynybai reikalinga suma yra 0,5 proc. nuo bendrojo vidaus produkto (toliau – BVP). Kadangi visos per metus Lietuvoje gautos pajamos iš esmės ir sudaro BVP, tokiu atveju reikiamai sumai surinkti pakaktų padidinti gyventojų pajamų apmokestinimą 0,5 procentinio punkto. Žinoma, egzistuoja šešėlinė ekonomika, o kai kurių gyventojų itin mažos pajamos neapmokestinamos visai, tai ta papildoma dalis būtų šiek tiek didesnė, tačiau vis vien liktų santykinai nedidelė. Bet čia tik pavyzdys, skaičiai ne tiek svarbu, svarbiau pati idėja.

Vis tik kas teisinga, nebūtinai lengvai įgyvendinama. Daugiau apmokestinti visų gyventojų pajamas, net ir nedaug, sudėtinga tiek politiškai, tiek administraciniu požiūriu. Tuo tarpu didinti PVM ar pelno mokestį – paprasta. Bet tuomet visada iškils klausimas: kodėl aš, o ne jis ar ji? Paprašius visų gyventojų indėlio, tokio klausimo nekiltų, nes aš todėl, kad mes visi.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.