Nenumaldomas improvizatorius ar gudrus strategas: kas slypi už E. Macrono žodžių?
Gerą pusmetį primigę Vakarai niekaip negalėjo atrasti ryžto naujiems sprendimams, padėsiantiems Ukrainai kovoti prieš Rusiją. Senosios formos – NATO deklaruojami principai, sankcijos, kurių veiksmingumu jau imama abejoti, – tapo nuobodžia rutina. Tada iš Eliziejaus laukų atpūtė nauji vėjai. Apie Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono pareiškimus – interviu su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto lektoriumi Gintu Karaliumi.
– E. Macrono žodžiai vasario 27-ąją sukėlė daug kalbų. Vieni numojo ranka ir teigė, kad tai yra politinis liapsusas, kiti pirštu rodė į jo partijai svarbius artėjančius Europos Parlamento rinkimus, treti tokį veiksmą vadino gudriu ėjimu, kuris turėtų išjudinti Europos diskusijas dėl Ukrainos iš mirties taško. Kaip jums atrodo, tai buvo gerai apgalvotas, o gal improvizuotas veiksmas?
– Nemanau, kad tai buvo improvizuotas veiksmas. Debatai dėl Prancūzijos prezidento žodžių vyksta jau savaitę ir E. Macronas po vasario 27-osios ne tik neatsitraukė, bet dar labiau įžemino šitą poziciją, vartoja „strateginio miglotumo“ sąvoką – duokim priešui dilemą, kad jis nežinotų, apie ką kalbame. Jo visa komanda vieningai stojo už jo pareiškimą – ir užsienio reikalų ministras Stéphane’as Séjourné, ir naujasis premjeras Gabrielis Attalis. Tai parodo, kad E. Macrono veiksmai nebuvo neplanuoti. Vėliau paaiškėjo, kad net kariniais kanalais generolai šitą dalyką jau buvo svarstę. Tad šitai nėra improvizacija, tai yra suplanuota pozicija. Nors tai vyksta tik savaitę ir mes negalime visko žinoti, detalės ryškėja.
Vakar E. Macronas buvo pasikvietęs buvusius Prancūzijos prezidentus François Hollande’ą ir Nicolas Sarkozy. Ir kai F. Hollande’o po susitikimo paklausė, ką šis patarė E. Macronui, jis atsakė – kuo mažiau sakyti (apie strateginius planus – IQ past.), tegul priešas nežino, ką mes galvojame. Taigi pirma pasikviečia buvusius prezidentus, dabar ruošia debatus Nacionalinėje Asamblėjoje dėl Ukrainos, kurie įvyks antradienį. Tai labai retas reiškinys, kad prezidentas organizuotų parlamente nacionalinius debatus kokiu nors klausimu. Ką visa tai reiškia, kad E. Macronas dirba su prancūzų viešąja nuomone aktualizuodamas Ukrainą. Vadinasi, kad tai nėra suimprovizuotas reikalas, tai suplanuota veikla. Todėl vieši pasakymai, kad E. Macrono niekas neremia, todėl jis ir negali būti teisus, yra juokingi.
Lyderystė pasireiškia ne tada, kai kas nors sutinka su vieša nuomone, o tada, kai lyderis ją pakreipia reikiama linkme. Tad šiuos jo žodžius galima vertinti kaip viešosios nuomonės formavimą tiek kalbant apie Prancūzijos rinkėjus, tiek apie Europos lyderius. Europos reakcijas matėme, vieni iškart pasisakė prieš, bet po truputį pasipriešinimas tarsi švelnėja. Užvakar Čekijoje E. Macronas buvo gerai sutiktas, girdėjome kalbas, kuriomis Prancūzijos prezidentas ragino nebūti bailiems – juk tai yra nebyli kritika vokiečiams, girdėjome ir Lietuvos užsienio reikalų ministro interviu, ir tai labai keista, pasirodo, Lietuva gerai vertina Prancūzijos prezidento iniciatyvas. Tai reiškia, kad daromas kelių lygmenų darbas: visų pirma, su prancūzų viešąja nuomone, nors dar nieko konkretaus nežinome ir laukiame, kol kažkam rengiamasi, ir darbas su Europos lyderiais. O vėliau, kai viskas nurims, bus laikas priimti sprendimus.
– Bet ar galima teigti, kad E. Macronas padarė šiurkščią klaidą nepasitardamas bent su pagrindiniais Europos Sąjungos ir NATO lyderiais? Nes praėjus kelioms dienoms po E. Macrono pareiškimų atrodė, kad jis liko vienas.
– Tai visai kita sritis, todėl galiu paprasčiausiai pasakyti – nežinau. Čia yra E. Macrono psichologija, apie jį rašo biografijas, analizes, bet tiksliai pasakyti, kodėl jis nepasitarė ar nesuderino, neįmanoma. Bet ką įmanoma pasakyti iš jo dviejų kadencijų, jam tokie nesuderinti pašnekėjimai yra būdingi tam, kad vėliau galėtų prisiimti laurus. Tai jau jo asmeninio charakterio savybės. Tai kalba ir įvairūs vidiniai buvę diplomatai, kad jis nesiklauso patarėjų, pats mėgsta improvizuoti. Bet, kita vertus, kaip akademikas bandau matyti struktūrines priežastis, ir visgi neatrodo, kad tas sutarimas su Europos lyderiais būtų įmanomas. Su kuo – su Viktoru Orbánu ar Olafu Scholzu?
Čia iš esmės negali būti sutarimo, nes pagrindinis konfliktas – ar Europa kuria savo autonominę struktūrą, ar laiko įsikibusi į Ameriką. O kai kurios šalys, pavyzdžiui, Vokietija, tiesiog fiziškai negali nutraukti staiga ryšių, net jeigu ir atsirastų kas nors tokio nestabilaus kaip Donaldas Trumpas. Iš principo sutarimo čia būti negalėtų. Tas aspektas svarbus, apie kurį jūs kalbate, bet ar geriau pasakyti blankią kalbą, dėl kurios visi sutartų, nors iš principo tai nebūtų nieko naujo, ar bandyti suduoti stiprų impulsą ir, galbūt supykdant O. Scholzą, taip budinti Europą, kuri laukdama stebuklo iš Amerikos pastaruoju metu visiškai užmigo.
Bendrai vertinant, galbūt be sutarimo, bet užbrėžti kažką drąsiau ir pagaliau išeiti iš tos depresyvios fazės, kuri, man atrodo, žudo Europą, yra labiau teigiama. Taip pat matome, kad tas pasakymas tapo tęstiniu procesu. Tai irgi yra vienas E. Macrono politikos bruožų – priversti kitus kalbėti apie tai, apie ką tu nori, kad jie kalbėtų. Ir tai reiškia, kad dirbama su Europos nuomone, bet pasakyti, kas iš to išeis, sunku.
– Kalbant apie E. Macrono pareiškimų sutikimą pačioje Prancūzijoje, kaip pats sakėte, daug kas numoja ranka į jo žodžius vertindami tai, kad jam nepritaria visuomenė. Bet kovo 1 d. paskelbtos apklausos rezultatai rodo, kad jo partijos rinkėjų dauguma, nors ir netvirta, palaikytų Europos koalicijos karinę intervenciją į Ukrainą. Ar tai negalėjo būti derinta pagal jo rinkėjų nuotaikas?
– Matote, E. Macrono lojaliausi rinkėjai, jeigu remtumės prezidentinių rinkimų demografiniais duomenimis, kas už jį balsavo pirmame ture, yra vyresnio amžiaus žmonės. E. Macronas nėra jaunimo miesto prezidentas. Tai yra vyresnio amžiaus, turtingesnės klasės žmogus. Galbūt tai ir turėtų įtakos. Bet čia reikėtų atsižvelgti į daugiau veiksnių, yra ir kultūriniai veiksniai, Rusijos ir Prancūzijos santykiai ir taip toliau. Žinote, apklausos yra tam tikra ezoterika, jeigu jos nėra rengiamos nuosekliai ir nematyti jokių tendencijų. Tačiau bet kuriuo atveju, kad ir ką rodytų apklausos, aišku, kad šiais E. Macrono žodžiais bandoma keisti Prancūzijos visuomenės supratimą. Pats dalyvaudamas nuotolinėse konferencijose pastebiu, kad Ukrainos klausimas Prancūzijoje nėra toks aktualus kaip Izraelio. Apie Izraelį dažniausiai klausinėja prancūzų studentai, o ne apie Ukrainą.
– Anksčiau esate išskyręs skirtingus E. Macrono politinius uždavinius, kuriems gali tarnauti tokia jo retorika. Vienas jų – lyderystė Europoje, kitas – pasiruošimas artėjantiems Europos Parlamento rinkimams.
– Kalbant apie Europos Parlamentą, nesakau, kad E. Macronas teigė šiuos dalykus planuodamas artėjančių rinkimų kampaniją, bet sakau, kad ši retorika atitinka E. Macrono ir jo judėjimo strategiją. E. Macronas, kovodamas su Marine Le Pen, panašius dalykus darydavo nuolatos – iškelia Ukrainos klausimą, kuris yra labai nepalankus M. Le Pen, ir laukia jos atsakymo. Todėl ir šiuo atveju E. Macronui patogu priversti pasisakyti visus, kas tradiciškai yra proputiniški, ir daryti tokią dichotomiją: skelti politikos lauką į dvi dalis ir paklausti – jūs esate prieš Vladimirą Putiną ar su M. Le Pen?
O šnekant apie lyderystę, tai porą kartų esu garsiai pasvarstęs, kad Prancūzijos lyderystė Europoje yra neatsiejama nuo branduolinio klausimo. Žinoma, tai labai sudėtingi procesai, tam reikėtų priimti net ir konstitucinius sprendimus, bet, kol Prancūzija nesuteiks alternatyvos Amerikos branduoliam skėčiui, nes tik ji vienintelė tai gali padaryti, tol visa Europos strateginė autonomija bus silpnoka. Aš labai smarkiai spekuliuoju, bet jeigu E. Macronas tikrai nori perimti lyderystę, jis turėtų bent debatus pradėti šiuo klausimu.
Perspausdinta iš iq.lt
Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako
