Mažvydas Jastramskis. Liapsusų ir pliurpalų ar Lietuvos Prezidento rinkimai?

Prezidento rinkimų kampanija tampa kanalu politinio garo nuleidimui – daugiausia dėmesio pritraukia ne kandidatų pozicijos ir pasiūlymai, o liapsusai ir papliurpimai. Neramioje atmosferoje dėl karo Ukrainoje eigos tai visai naudinga funkcija. Kita vertus, pamirštama, kad Lietuvos Prezidentas ne tik šneka. 16

Pasidarykime esminių Prezidento rinkimų kampanijos pastarojo meto epizodų sąrašą.

Ingrida Šimonytė surenka elektroninius parašus per vieną dieną (kandidatavimui reikia bent 20 tūkstančių).

Gitanas Nausėda pakelia nematomą pirštinę ir kviečia kas penki tūkstantąjį už jį pasirašiusį kavos. Sulaukęs kritikos dėl galimo rinkėjų papirkinėjimo, skubiai teisinasi, kad už tą kavą turės susimokėti patys rinkėjai.

I. Šimonytės palaikytojai krizena ir trina rankomis, tačiau tada jos kampanija startuoja su šūkiu, kuris yra beveik identiškas anksčiau naudotam Vladimiro Putino.

Ignas Vėgėlė bando atkartoti Rolando Pakso prisikėlimą, kritikuoja sistemą ir piligrimystėje po Lietuvą šventąjį Pranciškų Asyžietį pavadina Azijiečiu.

O tada G. Nausėda vėl pakelia nematomą pirštinę ir netyčia perduoda sveikinimą padugnės turiniu pagarsėjusiam baltarusių vlogeriui.

Tai trijų reitingų lyderių ryškiausių veiksmų politinėje kampanijoje santrauka. Ar kažkur šiame sąraše pastebime rimtą diskusiją dėl Prezidento galių, funkcijų, viešosios politikos pasiūlymų? Tai retorinis klausimas.

Žinoma, dar buvo Aurelijaus Verygos, Dainiaus Žalimo programų pristatymai ir ore kabantis klausimas dėl Giedrimo Jeglinsko registracijos. Turinio atžvilgiu tai svarbiau ir įdomiau. A. Veryga yra kandidatas, kuris turi gana aiškią ideologinę kryptį. D. Žalimas taip pat. Be to, jo profilis – buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas – labai tinka Prezidento rinkimams. G. Jeglinsko registracija (apie tai jau teko rašyti) iškelia rimtų klausimų apie mūsų Konstitucijos perteklinius reikalavimus kandidatui į prezidentus.

Tačiau mažai šansų turintys kandidatai natūraliai sulaukia gerokai mažiau dėmesio. O rimtesni žaidžia ne tiek viešosios politikos pasiūlymais, kiek tapatybėmis ir iš jų iškylančiais jausmais.

I. Šimonytė remiasi į tai, kad yra palaikoma konservatorių rinkėjų ir ją faina bei protinga laikančio didmiesčių jaunimo.

G. Nausėda savo ruožtu yra kompromiso kandidatas, kurį remia Lietuvos politinis centras – socialdemokratai. Bet jam padeda ir negatyvi tapatybė konservatorių atžvilgiu. Su Gabrieliumi Landsbergiu besistumdantis Prezidentas išloš iš partijos nemėgstančiųjų.

I. Vėgėlė yra populistinis kandidatas, mintantis visą politinį elitą atmetančių, valstybe stipriai nepasitikinčių žmonių jausmais. Todėl jam viešosios politikos migla yra atleidžiama. Tačiau kiti du reitingų lyderiai turi pasistengti labiau.

Yra nuomonių, kad Prezidento rinkimų kampanija neryški, neįdomi. Tai panašios kokybės, kaip ir šios kampanijos turinys, vertinimai – jausmingi, subjektyvūs, apie stilių (apie nieką). Politika gali būti šou, bet nuo to dažniausiai tik nukenčia. Rinkiminiai šūkiai įprastai mažai lemia ir dar mažiau pasako. Politinė reklama taip pat.

Laikas susitaikyti, kad nebeturėsim tokių kampanijų, kaip R. Pakso laikais: šiam skraidžiojant su sraigtasparniu po Lietuvą, o Viktorui Uspaskichui pavymui į vėją mėtant ledų porcijas. Rinkiminių kampanijų finansavimas dabar yra griežtai apribotas. Tai reiškia, kad kandidatai gauna mažiau lėšų – tačiau ir turi mažiau paskatų imti neaiškios kilmės pinigus su neaiškiais įsipareigojimais. Tegu konkuruoja pasiūlymais.

Apie ką turėtų būti tie pasiūlymai? Viena vertus, dalis konstitucinių Prezidento funkcijų yra tokios, kur ideologinių ginčų lyg ir nereikia: aukštų valstybės pareigūnų skyrimas (ypač teisminės sistemos formavimas), užsienio ir krašto apsaugos politika.

Kita vertus, šiose funkcijose irgi yra klausimų, kur visuomenė turi reikalauti atsakymų iš pretenduojančiųjų į prezidentus. Visi esminiai kandidatai daugiau mažiau sutaria dėl to, kad turėtume daugiau lėšų skirti krašto apsaugai ir rimtai žiūrėti į Rusijos grėsmę. Puiku. Bet vengiama kalbėti apie tai, kaip gynybą finansuoti. Ir nors konstituciškai biudžeto politika yra labiau Vyriausybės laukas, čia Prezidento funkcijos su juo persilieja. Derėtų turėti nuomonę.

Pridėtinės vertės mokesčio (PVM) didinimas? Ar pelno mokesčio verslui? Progresyvesnė pajamų mokesčio sistema? Kažkoks atskiras gynybos mokestis? Skolinimasis? Kandidatai į prezidentus, kalbėkite. Tai yra žymiai svarbiau negu jūsų rinkiminiai šūkiai (nieko jie nelemia), pliurpalai apie azijiečius ar parašų rinkimas prie kavos. Atitinkamai visuomenė turi mažiau krizenti dėl liapsusų ir dažniau reikalauti rimtų atsakymų.

Kitas dalykas, apie kurį kalba dalis kandidatų, siekiančių pakeisti G. Nausėdą – ambasadorių skyrimas, referuojant į Prezidento nesutarimus su Vyriausybe. Vėlgi, galima sutikti, kad čia yra problemų.

Tačiau kas siūloma?