Johanas Baltrimas. Demokratija, kurioje nėra už ką balsuoti

Brolių Coenų filme „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ (arba „Šalis ne senukams“, angl. „No Country for Old Men“) antagonistas Antonas Chigurhas pasirodo vienoje įtampos kupinoje scenoje su pakelės degalinės pardavėju.

Filmo žiūrovams jau yra atskleista, kad Antonas yra sociopatas žudikas, bet pardavėjas dar to nežino. Užsukęs į pakelės degalinę Antonas neišskirtinai apsiperka ir gana agresyviai žodžiu atsikerta į pardavėjo eilinį užkalbinimą apie orą. Žodinė konfrontacija nukrypsta prie to, kad Antonas meta monetą ir liepia pardavėjui spėti, kuria puse ji atsivertė. Matydamas agresyvų Antono elgesį sutrikęs pardavėjas vengia tai daryti, motyvuodamas tuo, kad jis dėl nieko nesilažino, bet Antonas jį vis vien verčia. Žiūrovams sudaromas įspūdis, kad jeigu pardavėjas neatspės monetos, Antonas gali jį nužudyti. Įkalbinėdamas pardavėją Antonas ištaria labai intriguojančią frazę: „Tu turi pats spėti monetos pusę, aš negaliu spėti už tave, tai nebūtų sąžininga.“ Pardavėjas atspėja monetos pusę ir Antonas išeina.

Antono frazė implikuoja, kad tol, kol pardavėjas pats pasirenka monetos pusę, lažybos yra sąžiningos, nes jis suteikė pardavėjui laisvę pasirinkti. Jam neatrodo, kad sąžiningumą paneigia ta aplinkybė, jog pardavėjas nedavė sutikimo dalyvauti lažybose dėl savo gyvybės. Tokia pasirinkimo iliuzija gali būti būdinga ir totalitarinio režimo valstybės valdžios rinkimams visuotiniu balsavimu.

Vladimiro Putino režimas, kaip ir Antonas pardavėjui, 2024 m. prezidento rinkimuose davė savo piliečiams laisvę pasirinkti. Problema ta, kad pasirinkimas buvo labai ribotas. Nenuostabu, jeigu didelė dalis rinkėjų nematė kitų kandidatų, kurie būtų pajėgūs valdyti valstybę, ir nebūtų neįtikėtina, jei dauguma rinkėjų išties būtų balsavę už Vladimirą.

Tokius rinkimus nedemokratiniais labiausiai paverčia ne tai, ką režimas darė per balsavimą, o tai, ką darė prieš jį. Populiarus ir aktyvus opozicijos atstovas Aleksejus Navalnas prieš rinkimus buvo įkalintas ir įtartinomis sąlygomis mirė kalėjime, dar prieš tai buvo nužudytas Borisas Nemcovas ir visuotinai įgyvendinta didžiulė puokštė kitų totalitarinio režimo priemonių.

Vargu ar būtų kontroversiška teigti, kad Vladimiro rinkimai imitavo demokratiją, bet tai nebuvo reali demokratija, nes rinkėjai neturėjo iš ko rinktis. Pereinant prie kitos minties, pirmiausia pabrėžtina, kad Vakarų pasaulio valstybių funkcionavimas yra šviesmečiais aplenkęs Vladimiro režimą pagal savo pagarbą demokratinėms vertybėms. Bet ar ne metas iškelti klausimą, ar tai yra pakankamas pasiekimas?

JAV prezidento rinkimuose du favoritai yra dabartinis prezidentas Joe Bidenas ir buvęs prezidentas Donaldas Trumpas. Pirmasis yra 81 metų amžiaus. Pagal Vilniaus universiteto statutą, jis jau būtų seniai praradęs teorinę teisę dirbti dėstytoju dėl senyvo amžiaus. Bet šiuo metu eina galingiausios pasaulio valstybės vadovo pareigas. Apie kitą kandidatą komentarai nereikalingi.

Kokie klystkeliai JAV demokratiją nuvedė iki tokio balsavimo, kuriame nemaža dalis rinkėjų, tikėtina, balsuos už kažkurį kandidatą pro sukąstus dantis ir gal net su ašaromis? Galime pripažinti, kad ši JAV demokratijos apraiška nėra labai bloga. Galime sau leisti pripažinti ir tai, kad ji gera ar net labai gera. Tačiau negalime nepripažinti, kad ji kažkuo skiriasi nuo tokios, kurią būtų galima pavadinti puikia ir nepriekaištinga.

Kaip esminį tokios geros ar pusėtinos vakarietiškos demokratijos skirtumą nuo nepriekaištingos galima įvardyti pasirinkimo variantų skaičių. Nepriekaištingoje demokratijoje gal ne kiekvienas, bet bent didžioji dalis rinkėjų balsuodami turėtų rasti tokį kandidatą, už kurį balsuoti galėtų nesispyriodami taip, kaip pardavėjas iš minėto brolių Coenų filmo.

Vladimiro rinkimų pavyzdys rodo, kad pasirinkimų skaičių lemia dalykai, kurie vyksta ne balsavimo metu, o gerokai anksčiau. Diskusijose apie demokratijos apsaugą neretai vartojamas terminas „atvėsinantis efektas“ (angl. chilling effect). Štai, pavyzdžiui, A. Navalno nužudymas, nors sukelia žalą kaip vieno žmogaus netektis, kartu sukelia didelę žalą ir dėl to, kad atgrasina kitus žmones nuo stojimo į kovą prieš Vladimirą.

Šiame tekste nebus ryžtasi tvirtinti žinant atsakymus, kaip išspręsti problemą. Nebus ryžtasi ir tvirtinti, kad apibūdinama siekiamybė nėra utopinė. Tačiau net ir utopijų formulavimas gali būti naudingas, nes padeda brėžti strateginę viziją, kurios link galime pasistūmėti nors truputį. Tai galima pradėti nuo kelių klausimų.

Ar vakarietiškoje demokratijoje pakankamai rinkėjų gali rasti sau patinkantį kandidatą? Kas lemia, kad dalis rinkėjų tokio kandidato neranda? Ar tą lemia kokia nors politinė praktika, kuri sukuria atvėsinantį efektą ir atgrasina dalį piliečių nuo kandidatavimo?

Visuomenėje kartais tenka išgirsti, kad politinė kova yra „nešvari“ ir nemaloni. Gilų įtakingų žmonių tinklą turinčios politinės partijos palaikys savo kandidatų užnugarį ir su grėsmę keliančiais konkurentais susidoros žiauriai suteršdamos jų reputaciją? Asmuo bus viešai išjuoktas, prilygintas nusikaltėliui, kvailiui ar kokiam nors kitam neigiamam tipui? Galimai su politinėmis partijomis ir kandidatais tiesiogiai nesusiję piliečiai gali imtis internetinių memų ir sukurti daug internetinio humoro, kuris kandidatą nušvies negražiomis spalvomis?

Stipriai tikėtina bandymo dalyvauti rinkimuose baigtis piliečiui gali būti didelių sąnaudų pareikalavęs pralaimėjimas, (tarkime, santūrus) pažeminimas, kuris interneto archyvuose liks iki jo gyvenimo galo. Tai gali turėti neigiamą atgarsį žmogaus socialiniuose santykiuose ir karjeroje, jeigu joje vieša reputacija turi reikšmės.

Šie klausimai gali atrodyti ne kaip teisiniai, o kaip priskirtini prie politinės kultūros, kurią visuomenė, mokslininkai ir teisininkai tariamai turi stebėti pasyviai ir nesikišti (toks požiūris, tikėtina, sutaptų su galios pozicijoje esančių politinių jėgų interesais, nes tai padidintų susiklosčiusios padėties apsaugą). Tačiau kaip neteisiniai klausimai kadaise galėjo atrodyti ir daugelis kitų, kuriuos šiandien reguliuoja konstitucinė teisė. Galbūt galima tikėtis, kad ateityje būsimos kartos sugalvos būdų, kaip užtikrinti, kad padėtis šiuo atžvilgiu būtų pagerinta.

To tikėtis galima, nes laisvė ir pasirinkimas slypi žmogiško moralinio samprotavimo pamatuose. Nesudaužytą moralinį kompasą turinčio žmogaus vidinis teisingumo jausmas byloja, kad aukščiau šiame tekste aprašytoje filmo scenoje Antonas elgėsi amoraliai. Kaip buvo minėta, tariama laisvė buvo tik iliuzija, iš žmogaus buvo atimta galimybė pasirinkti nedalyvauti žaidime bei turėti įtakos tam, kokie bus pasirinkimai.

Holokausto kontekste Lawrence’as Langeris suformulavo taiklią frazę choiceless choice, kurios skambumą perteikti lietuvių kalba sudėtinga, bet apytikrė prasmė yra „pasirinkimas be pasirinkimo“. Aristotelio „Nikomacho etikos“ trečiojoje knygoje minima, kad sutikimas yra teisėtas, kai jis laisvas. Kaip pavyzdį filosofas minėjo pasirinkimą skęstantį laivą gelbėti išmetant dalį krovinio. Pasak Aristotelio, sutikimas yra teisėtas, kai žmogus supranta, ką daryti jis sutinka. Sutikimo svarbą akcentavo ir Robertas Nozickas. Pasak jo, viena iš sąlygų, kad gėrybių distribucija visuomenėje galėtų būti laikoma teisinga, yra ta, ar ji susiklostė laisvu sutikimu, t. y. ar visi turėjo savanorišką pasirinkimą dalyvauti tai sudariusiuose santykiuose. Ne vienas politinės teorijos klasikas akcentavo asmens sutikimo būti valstybės nariu reikšmę – Thomo Hobbeso, Johno Lockeʻo, Jeano Jacquesʻo Rousseau ir kitų autorių politinėse teorijose žmonių pasirinkimas sudaryti visuomeninę sutartį buvo traktuojamas kaip visos valstybės ir teisės pagrindas.

Tačiau klasikinės teorijos buvo suformuotos visiškai kitokiame kontekste, dar menančiame feodalistinę pasaulėžiūrą. Be to, reikšmės turi ir tai, ar rinkimų sistema yra mažoritarinė, ar turi proporcinio atstovavimo bruožų (pirmajame gali būti labiau įprasta ir tarp kandidatų neturėti negausios visuomenės dalies atstovų, dėl ko tektų apgailestauti, jeigu racionalioji visuomenės dalis yra negausioji). Tikėtina, kad demokratijos teorijos ir praktikos tobulinimas nesustos, o naujas kontekstas, tikėtina, lems naujus požiūrius, kuriuos įgyvendinant žmogus turės daugiau pasirinkimo laisvės.

Konkrečiai Lietuvos teisėje šiandien galime matyti tam kelias kliūtis: gana savotiškas konstitucinio reikalavimo įteisinti savarankiškai rinkimuose išsikeliančių kandidatų statusą įgyvendinimas; politinių partijų finansavimo sistema, kurioje daugiau pranašesnėje padėtyje yra seniai veikiančios partijos (be kita ko, atsižvelgiant į tai, kad asignavimai skirstomi pagal ankstesnių rinkimų rezultatus); riboti politinių kampanijų finansavimo kontrolės pajėgumai interneto erdvėje, kurioje sudėtingiau atsekti reklamos kūrimo ir platinimo finansavimą, ir kt.

Pastarasis veiksnys įgalina didelius finansinius išteklius turinčias suinteresuotas verslo grupės plačiai skleisti nežymėtą efektyvią politinę reklamą. Šiuo metu galiojantis rinkimų kampanijų finansavimo modelis tai draudžia, visa reklama privalo būti pažymėta, o finansiniai srautai ir rėmėjai – skaidriai matomi. Profesionaliai sukurta nežymėta internetinė politinė reklama gali ištirpti įprasto pilietiško aktyvumo terpėje socialiniuose tinkluose ir, be kita ko, stipriai manipuliuoti žmonių polinkiu į konformizmą, kurį iliustravo Solomono Ascho atlikti konformizmo eksperimentai. Internete galima rasti trumpų ir įdomių šių eksperimentų vaizdo įrašų, iš kurių matyti, kad didelė dalis žmonių gali būti linkę sutikti net su akivaizdžiu melu, jeigu visi aplinkiniai užtikrintai jį kartoja.

Modernus kontekstas kelia naujų iššūkių užtikrinimui, kad rinkimuose visi rinkėjai turėtų kandidatą, kuris jiems patinka, o ne balsuotų už mažesnę blogybę „iš bėdos“. Žinoma, šį iššūkį gali apsunkinti ir politinė kultūra, visuomenės požiūris į politikus. Kaip rašė Platonas, paprastai tie, kurie labiausiai verti valdyti valstybę, stipriai nesiveržia to daryti. Tačiau tikėtina, kad šiandien nesiveržia ne tik jie, bet ir dauguma kitų, ypač turint omenyje, kad visuomenė politiko gali būti net nelinkusi laikyti savo „rasės“ žmogumi, bet mato jį tik kaip kažkokį negyvą daiktą, kurio paskirtis yra būti pykčio objektu.

Šio teksto pagrindinė mintis yra, kad demokratijos kokybės matas yra kandidatų įvairovė rinkimuose, ir kai ši įvairovė skurdi, demokratija gali turėti labai rimtą problemą. Užtat teisėje turėtų būti siekiama užtikrinti kuo didesnę kandidatų įvairovę, galbūt svarstant idėją apie normatyvaus demokratinio pliuralizmo principą konstitucinėje teisėje, kuris galėtų būti kildinamas iš konstitucinio atviros visuomenės siekio ir demokratinio valdymo principo. Priešingu atveju gali kilti grėsmė, kad net tinkamai užtikrinta galimybė kiekvienam rinkėjui balsuoti rinkimuose supanašės su Antono Chigurho demokratija, kurioje valstybė rinkėjams paguodžiamai tars: „Būkite aktyvūs, turite balsuoti patys – juk būtų nesąžininga, jei aš už jus išrinkčiau, kas valdys valstybę.“

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.