Lietuvos laisvės lyga – visuomenės ramybės drumstėja

Kalbant apie Lietuvos laisvės lygos (LLL) ir Antano Terlecko veiklą iš Vakarų perspektyvos, paminėtina, kad ši organizacija nesulaukė platesnio Vakarų žiniasklaidos susidomėjimo. 1987–1989 metais Michailas Gorbačiovas ir jo reformos buvo dėmesio centre, o po Sąjūdžio surengtų masinių demonstracijų ir renginių 1988 metų vasarą ir rudenį Sąjūdis buvo laikomas ta organizacija, kuri geriausiai išreiškė tautos valią. Daugeliui reporterių LLL ir A. Terleckas buvo nereikšmingas epifenomenas. LLL daugiau simpatijų sulaukė išeivijoje, kurią džiugino Lygos reikalavimai atkurti Lietuvos valstybingumą. Tiesa, išeivijai nerimą kėlė tai, kad Sąjūdis prisistatė kaip M. Gorbačiovo reformų, kuriomis siekta sustiprinti, o ne susilpninti Sovietų Sąjungą, šalininkas ir kad nemažai (net 17 iš 35 iniciatyvinės grupės narių) Sąjūdžio vadovų priklausė kompartijai.

Trumpai panagrinėsiu tris temas:
i. Kertinį LLL ir A. Terlecko siekį – nepriklausomybės atstatymą ir su juo susieto lietuvių tautinio kalendoriaus atkūrimą.

ii. A. Terlecko, kaip, ko gero, nesąmoningo sokratiško visuomenės ramybės drumstėjo, kuris priminė komunistams jų praeities kaltes, vėliau Sąjūdžiui ir plačiajai visuomenei – jų pozicijų nenuoseklumą ir problemas, su kuriomis jie mieliau nekonfrontuotų, veiklą.

iii. Ką apskritai atskleidžia pirminis neigiamas Sąjūdžio ir visuomenės požiūris į LLL ir rezistentus apie tuometinį tautinio supratimo būvį – ar tikrovė atitiko populiarų pasakojimą, kad dauguma lietuvių buvo patriotai, laukiantys tinkamos valandos ir dienos mesti iššūkį sovietų valdžiai, ar tokie vadinamieji realistai suprato, A. Terlecko ir Juliaus Sasnausko dar 1976 metais išsakytais žodžiais, kad „dvasiniame pogrindyje būnant ir belaukiant ‚dienos x‘ jų stuburą sugrauš rūdys, o širdys apaugs kerpėmis ir pelėsiais. Išgirdę kovos trimitą, jie nepajėgs užsėsti ant kovos žirgo. O jų vaikai užaugs visiškai kurti tautos siekiams.“?

Lietuvos laisvės lyga buvo unikali organizacija, vienintelis disidentinis susivienijimas, atvirai ir be išlygų skelbęs, jog jos tikslas –Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Pats organizacijos pavadinimas – Lietuvos laisvės lyga – suponavo, jog tos laisvės nebūta, kad ją reikia atkovoti. Tai buvo tiesioginis iššūkis sovietų valdžiai – ne tik reikalavimas, kad ji gerbtų žmogaus teises, kuo rūpinosi Lietuvos Helsinkio grupė, arba kad ji nutrauktų tikinčiųjų persekiojimą, ko reikalavo Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas. A. Terleckas ir jo bendraminčiai atmetė baikštesniųjų raginimus laikytis santūriau, nes drąsesni reikalavimai esą sukels valdžios represijas.

Bene reikšmingiausias arba bent daugiausia dėmesio sulaukęs dokumentas buvo 1979 metais paskelbtas Keturiasdešimt penkių pabaltiečių memorandumas, kuris pasmerkė Molotovo–Ribentropo paktą ir ragino likviduoti jo pasekmes Baltijos valstybėse. Užuot paskelbus tekstą LLL vardu, buvo nutarta, kad jį pasirašytų atskiri individai, tarp jų – keli estai ir latviai disidentai, taip pabrėždami bendrą Baltijos šalių likimą ir vieningą norą atsikratyti bendro jungo. Memorandumas buvo paskelbtas Maskvoje rugpjūčio 23 dieną, 40 metų nuo dienos, kai paktas buvo pasirašytas tame pačiame mieste. A. Terleckas buvo suimtas spalio 30 dieną, praėjus vos keliems mėnesiams po Memorandumo paskelbimo, ir nuteistas trejiems metams lagerio ir penkeriems tremties. J. Sasnauskas sulaukė šiek tiek švelnesnės bausmės. Sovietai paprastai atsargiai ir kruopščiai rinkdavo medžiagą susidoroti su disidentais. Nebūdingai energingas valdžios institucijų atsakas rodė, kad Memorandumas (skirtingai negu eiliniai disidentų skundai, kad tam tikri valdžios veiksmai pažeidžia sovietų įstatymus ar tarptautinius įsipareigojimus, tad turi būti atitaisomi) neigė valdžios teisėtumą – esą tarybų valdžia Baltijos šalyse nebuvo sukurta po taikių vidaus revoliucijų, bet buvo suokalbio su hitlerine Vokietija išdava.

1987 metų sausį grįžęs iš lagerio ir tremties A. Terleckas vėl įsitraukė į kovą dėl laisvės, pabrėžė būtinybę iš naujo įvertinti Lietuvos istoriją, viešai diskutuoti esminiais Lietuvos inkorporavimo į SSRS ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo klausimais. 1987 m. rugpjūčio 23 d. LLL prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje surengė demonstraciją, priešiška ideologija: iššūkiai ir atoveiksmiai skirtą Molotovo–Ribentropo pakto pasirašymo 48-osioms metinėms paminėti. Partijai vėliau surengus ilgalaikę spaudos kampaniją prieš demonstracijos organizatorius, smarkiai padaugėjo žmonių, bent minimaliai susipažinusių su nepriklausomybės netekties aplinkybėmis.

Sąjūdžiui nutarus neleisti LLL atstovams dalyvauti 1988 metų Vingio mitinge slaptam paktui paminėti, Lyga nutarė rugsėjo 28 dieną organizuoti mitingą antrojo slapto protokolo pasirašymo metinių proga. Ji dar reikalavo „nustatyti apytikrę datą, kada iš Lietuvos bus išvesta Stalino kariuomenė“. Mitingo išvakarėse LLL nariai buvo įspėti, kad prieš demonstrantus bus imtasi griežčiausių priemonių. Kitą dieną milicijos ir SSRS vidaus kariuomenės dalinių pajėgos tris valandas brutaliai malšino mitingą. Demonstrantai ir niekuo dėti praeiviai buvo spardomi, mušami kumščiais ir guminėmis lazdomis – vadinamaisiais bananais, todėl mitingo malšinimo akcija buvo pavadinta „bananų baliumi“. Kilo visuotinis pasipiktinimas, buvo reikalaujama, kad atsistatydintų LKP CK pirmasis sekretorius Ringaudas Bronislovas Songaila. Jis buvo priverstas tai padaryti spalio 19 dieną. Stagnatoriaus nuvertimas – nemažas laimėjimas.

Ramybės – kompartijos ir Sąjūdžio – drumstėjas A. Terleckas ir kiti LLL nariai nebuvo pasiryžę laukti, kol pokyčiai Vilniuje pasivys pokyčius Maskvoje. Jie buvo pasirengę išbandyti, kiek iššūkių ir kokius jie gali mesti režimui, kol neperžengs jo raudonųjų linijų ir neužsitrauks valdžios rūstybės ir represijų. Susirinkimai, demonstracijos, brošiūros ir žodžiai buvo pagrindiniai jų įrankiai – visi jie buvo taikūs ir nė karto nebuvo griebtasi smurto. LLL nariai buvo patyrę valdžios represijas, jų draugai ir pažįstami buvo įkalinti, kai kurie dar tebesėdėjo lageriuose. Tuo jie skyrėsi nuo Sąjūdžio lyderių, kurie nebendravo su disidentais ir neturėjo gilesnio jų problemų supratimo. Iškalbinga ir dėsninga, kad Vytautas Landsbergis ir A. Terleckas pirmą kartą susitiko po „bananų baliaus“.

Vienas pagrindinių LLL įrankių buvo siekis atkurti lietuvių tautinį kalendorių – panaikinti istorijos baltąsias dėmes, priminti svarbius istorinius įvykius, kuriuos brandi tauta turėtų pažymėti ir deramai atšvęsti. Sovietmečiu reikšmingi istoriniai įvykiai, kaip Vasario 16-oji, Antanui Terleckui atminti ir Lietuvos laisvės lygos 45-mečiui paminėti buvo ištrinami iš visuomenės atminties dėl įvairių priežasčių. Vasario 16-osios šventimas primintų buvusią valstybę, kurios nepriklausomybę palaidojo Maskva. Kitos datos nebuvo viešai minimos, nes jos žymėjo okupanto tautai sukeltas kančias, gėdingus nepateisinamus veiksmus, pavyzdžiui, masinius pokario metų trėmimus. LLL siekė įdiegti praeities supratimą, kuris atskleistų oficialaus partijos pasakojimo klastotes ir sudarytų prielaidas pakeisti melu grindžiamą naratyvą. Kuo dažniau Lyga paminėdavo šiuos įvykius, tuo daugiau kompartija turėjo leisti viešai diskutuoti apie tai, kas anksčiau buvo nediskutuotina. Tad buvo verčiama papildyti ir keisti lig šiol neginčijamą kanoninį partinį pasakojimą. Tokiam tautos švietimui buvo skiriama itin daug dėmesio 1987–1988 metais, juolab kad Sąjūdis dar nebuvo pasirengęs prie jo prisidėti.

Po minėjimo prie Adomo Mickevičiaus paminklo LLL ketino viešai paminėti Vasario 16-ąją, ko lig tol nebuvo daryta. Reaguodama į jos planus, valdžia mobilizavo miliciją ir kitus represinius organus. LKP sukūrė antrojo CK sekretoriaus vadovaujamą specialų štabą kontrapro-pagandai vesti, buvo parašyta šimtai straipsnių, įvairiuose miestuose buvo surengti mitingai, smerkiantys JAV prezidentą Ronaldą Reaganą už kišimąsi į Lietuvos reikalus. Kai kuriems disidentams – Vytautui Bogušiui ir Nijolei Sadūnaitei – buvo pritaikytas namų areštas, A. Terleckas buvo laikomas KGB rūmuose visą dieną.

Balandžio viduryje LLA paragino žmones Vilniaus ir Kauno bažnyčiose paminėti 1948 m. gegužės 22 d. trėmimus, per kuriuos buvo išvežta 40 tūkst. Lietuvos gyventojų. Daugelis gyventojų žinojo, kad buvo masiniai trėmimai, bet nežinojo, kiek jų būta, kokia buvo jų apimtis, kas nukentėjo. Reaguodama į LLA planus, kompartija gegužės 21 dieną suorganizavo oficialų mitingą, kuriame buvo pabrėžta, kaip nuo Stalino teroro nukentėjo partijos nariai, pavyzdžiui, Zigmas Aleksa-Angarietis. Valdžia nebūtų rengusi mitingo, nebūtų leidusi skelbti trėmimą mininčius straipsnius, jeigu nebūtų jautusi poreikio priešintis LLL naratyvui. Kaip ir Vasario 16-ąją, disidentai buvo stebimi ir sulaikomi, milicija greitai išvaikė susirinkusiuosius Gedimino aikštėje.

1920 m. liepos 12 d. pasirašyta Maskvos taikos sutartis, kuria Kremlius pripažino Lietuvą de jure, buvo kitas svarbus įvykis, patekęs į LLL atmintinų dienų kalendorių. Komunistai ignoravo šią nepatogią priešiška ideologija: iššūkiai ir atoveiksmiai datą, primenančią, kad Sovietų Rusija sutartimi pripažino Lietuvos suverenitetą ir nepriklausomybę, kurią vėliau palaidojo. Patvirtinta neklystančio Lenino, ji buvo anapus viešos kritikos. Valdžia draudė LLA ir kitoms organizacijoms rengti minėjimus, bet jos nepakluso. Milicininkų stebimi demonstrantai mojavo sutarties egzemplioriais ir kitais būdais ją minėjo. Sąjūdis nedalyvavo minėjimuose. Kaip minėta, rugsėjo 28 dieną LLL surengė mitingą antrojo slapto protokolo pasirašymo metinėms paminėti, o 1989 m. sausio 10 d. suorganizavo mitingą, skirtą paminėti paskutiniam slaptųjų protokolų aktui – būtent SSRS įsipareigojimui Vokietijai sumokėti 7,5 mln. aukso dolerių kompensaciją už Vokietijai priskirtos Lietuvos dalies okupavimą.

Lietuvos laisvės lyga buvo rezistentus telkianti ašis. Ne visi jai formaliai priklausė, nebūta vieningos nuomonės, nes daugelis, kaip ir A. Terleckas, buvo atkaklūs, užsispyrę, nelinkę nusileisti. Apskritai ryšiai tarp inteligentų ir rezistentų buvo silpni. Inteligentija buvo linkusi laikyti LLL narius ekstremistais, o rezistentai manė, kad inteligentai buvo prisitaikėliai ir bailiai. 1974 metais apibūdindamas norma tapusį prisitaikėliškumą, Aleksandras Solženicynas rašė, kad „prieš šimtą metų Rusijos inteligentija laikė mirties nuosprendį pasiaukojimu – šiandien tuo laikomas administracinis papeikimas“. Per pirmuosius Sąjūdžio veiklos mėnesius Vilniaus sąjūdiečiai lėmė organizacijos veiklą, ir ne vienas jų, Algirdo Patacko vaizdingais žodžiais, priklausė nomenklatūros šlėktai bei vengė turėti bet kokių ryšių su „ekstremistais“ ir „nacionalistais“. Kauno sąjūdiečiai turėjo glaudesnius ryšius su disidentiniais sluoksniais, bet jų įtaka tuo metu buvo menka. Tad LLL ėmėsi užduoties supažindinti visuomenę su Lietuvos politinių kalinių ir sąžinės kalinių likimu.

Nebuvo daug politinių kalinių, jie nebuvo plačiai žinomi, bet paprastas dorumas reikalavo stengtis juos išlaisvinti. Rugpjūčio 17 dieną buvę politiniai kaliniai Gedimino aikštėje pradėjo bado streiką, reikalaudami, kad būtų paleisti lietuviai politiniai kaliniai ir panaikintas Baudžiamojo kodekso 68 straipsnis, kuris buvo taikomas kitamaniams bausti. Sąjūdis iš pradžių nedalyvavo šioje akcijoje, bet, kilus žmonių susidomėjimui ir akcijos palaikymui, tarpininkavo tarp streikuotojų šalininkų ir valdžios. Ji įsipareigojo peržiūrėti bylas, o pačius kalinius perkelti į Lietuvą. Kai kurie, bet ne visi, badautojai nutraukė streiką. Po „bananų baliaus“ Petras Cidzikas atnaujino bado streiką, Katedros aikštėje pastatė namelį, kuris pritraukė vis daugiau dėmesio ir suteikė sąlygas LLL išdėstyti savo programą praeiviams. Po mėnesio gavęs valdžios užtikrinimą, kad kaliniai bus paleisti, P. Cidzikas nutraukė savo badavimą. Politinių kalinių išlaisvinimas buvo reikšminga pergalė ne tik LLL, bet ir visai Lietuvai, pripažįstant nukentėjusiųjų aukas ir užkertant kelią ateityje bausti asmenis už jų politines ir religines pažiūras.

Lietuvos laisvės lyga pirmoji į politinę darbotvarkę įtraukė sovietų ginkluotąsias pajėgas. Ji laikė jas okupacine kariuomene, kurią reikia kuo skubiau išvesti iš Lietuvos ir kurioje neturėtų tarnauti Lietuvos jaunimas, juolab kad tokią teisę jiems suteikė tarptautinė teisė, draudžianti okupantui į savo kariuomenę mobilizuoti vietos gyventojus. LLL suprato, kad šalis nėra nepriklausoma, jei jos teritorijoje dislokuota okupacinė kariuomenė ir nėra planų ją išvesti. Klausimas buvo itin jautrus, nes Raudonoji armija, „išvaduotoja“, buvo viena švenčiausių karvių sovietų hagiografijoje – jos išvedimo nepalaikė net nuosekliausi perestroikos šalininkai Maskvoje. Reikalavimo įgyvendinimas daugeliui buvo neįsivaizduojamas. Reikia prisiminti nuoširdų Algirdo Brazausko pasisakymą, nuskambėjusį 1990 m. sausio 24 d. (mėnuo po LKP atsiskyrimo nuo TSKP ir pusantro mėnesio prieš Nepriklausomybės paskelbimą): „Mes viską vertiname tik vienu požiūriu: kad tik lietuviai tarnautų Lietuvoje ir – lauk okupacinę kariuomenę. Atsakykite man į paprastą klausimą – o kas gi gins Lietuvą?..“ Šis A. Brazausko cri de coeur atskleidė daugelio LKP veikėjų sovietinio mąstymo sukaustytą pasaulio supratimą, kurį nebuvo lengva pašalinti.

Lietuvos laisvės lyga gana atsargiai kėlė kariuomenės klausimą. Kaip minėta, rugsėjo 28 dieną ji reikalavo „nustatyti apytikrę datą, kada iš Lietuvos bus išvesta Stalino kariuomenė“. Sausio 10 dieną mitinge keli kalbėtojai pabrėžė, kad Raudonoji armija turi pasitraukti iš Lietuvos. Jie tiesiog kreipėsi į motinas, kad nebeleistų savo sūnų į okupacinę kariuomenę, priminė, kad JTO Ženevos taikos konvencijos 51-asis straipsnis suteikia teisę netarnauti. Kartu su „Jaunąja Lietuva“ LLL kvietė jaunimą 1989 m. rugpjūčio 3 d. Katedros aikštėje pradėti sovietinių karinių bilietų atsisakymo ir grąžinimo akciją. Panašios akcijos buvo rengiamos kituose miestuose. Romualdas Ozolas „Komjaunimo tiesoje“ ragino jaunimą nedalyvauti. Nors Sąjūdis iš pradžių skeptiškai vertino raginimus grąžinti karinius bilietus, bet liepą pradėjo rinkti parašus po peticija išvesti okupacinę kariuomenę. Po mėnesio jau buvo surinkta apie pusantro milijono parašų. Rugsėjo 8 dieną per radiją A. M. Brazauskas tvirtino, kad galime daug pasiekti, atsisakę dviejų lozungų: „Išeiti iš Tarybų Sąjungos!“ ir „Šalin okupantus!“

Lietuvos laisvės lygos ir Sąjūdžio ryšiai buvo įtempti – nebuvo galima jų vadinti draugiškais. Sąjūdžio veiksmus ir nuostatas lėmė įvairios aplinkybės. Nuo pat pradžių Sąjūdis siekė vaidinti pagrindinį vaidmenį Lietuvos politikos ir visuomenės gyvenime, todėl stengėsi atsiriboti tiek nuo LKP, tiek nuo LLL ir kitų disidentinių organizacijų bei save pristatyti kaip trečiąjį, nuosaikųjį pasirinkimą, atstovaujantį plačiausiems gyventojų sluoksniams. Vengdamas bendrauti su LLL, neleisdamas jos atstovams kalbėti savo renginiuose, Sąjūdis ne tik siekė nuraminti kompartiją, įrodyti savo nuosaikumą ir atsakingumą, bet ir pritraukti paprastus, baikštesnius piliečius, kuriems nereikėjo baimintis, kad jie užsitrauks valdžios nemalonę, dalyvaudami nesankcionuotame renginyje. Sąjūdžio mitingai, skirtingai nuo LLL, buvo legalūs, o tai buvo didelis Sąjūdžio privalumas.

Kai kurie tokie taktiniai skaičiavimai buvo pateisinami, ypač pirmosiomis dienomis, kai Sąjūdis buvo atidžiai stebimas ir dar neturėjo didesnio, platesnio palaikymo. A. Terlecko kvietimas į vieną pirmųjų Sąjūdžio renginių būtų skatinęs sąmokslo teorijas – kad Sąjūdis yra ne kagėbistų kūrinys, kaip galvojo kai kurie LLA nariai, bet kad jis yra santvarkos priešų Trojos arklys, mėginimas viešoje erdvėje priveisti separatistinių idėjų. Buvo ir persistengta, antai, kai nepakvietė A. Terlecko kalbėti mitinge Vingio parke, nors jis ir J. Sasnauskas kalėjo dėl suokalbio pasmerkimo, o prieš metus rizikavo surengti neoficialų mitingą, nežinodami, kaip piktai reaguos valdžia.

Nenorą bendrauti stiprino eilinis snobizmas, plačiai paplitęs darbininkų ir valstiečių valstybėje. Palyginus su Sąjūdžio, ypač Vilniaus, grietinėle, LLL nariai buvo menkai išsilavinę prasčiokai – prasčiokai, neverti dėmesio. Antra vertus, nesutarimus skatino A. Terlecko ir kitų Lygos narių pasisakymai – nesubtilūs, sūdyti pertekline retorika, su aiškiu polinkiu tyčiotis iš atsargumo, o raginimus laikytis nuosaikiai traktavę kaip bailumo ar pataikavimo partijai požymį. Užkietėję komunistai iš principo atsisakė bendrauti su LLL. Vytautas Petkevičius mitinge Vingio parke pasakė: „Mes nuo ekstremistinių, įvairių šovinistinių, arba nacionalistinių, išsišokėlių atsiribojame ir neturime su jais nieko bendro.“ V. Petkevičius nebuvo vienintelis sąjūdietis, kuriam LKP buvo tiek pat brangi kiek pats Sąjūdis.

Viena pagrindinių priežasčių, skatinusių Sąjūdį atsiriboti nuo LLL, buvo gana plačiai visuomenėje ir Sąjūdyje paplitęs įsitikinimas, kad Lyga iš tiesų subūrė vadinamuosius ekstremistus, o ekstremistai jie buvo todėl, kad reikalavo atkurti Lietuvos valstybingumą. Per 50 okupacijos metų Maskvai iš dalies pasisekė pasukti laikrodį atgal – ji susilpnino suverenumo ilgesį. SSRS etnofederacinė valstybės sandara sudarė sąlygas palaikyti etnokultūrinį tautiškumą, kuris tenkino nemažai lietuvių, bet nekėlė jokio pavojaus sovietinei santvarkai. Kremlius siekė paversti Lietuvą „Nemuno kraštu“, depolitizuotu, visą šalį apimančiu liaudies buities muziejumi – savotiška Rumšiškių Lietuva. Ir neblogai sekėsi. Visavertį tautiškumą ar patriotizmą, kurio sudėtinė dalis yra noras patiems spręsti savo likimą, pakeitė nuo politinių siekių apsivalęs etnokultūriškumas. 1986 metais daugumai lietuvių nepriklausomybė atrodė nerealus siekis, apie ją nebuvo galvojama, plačiai buvo susitaikyta su mintimi, kad Lietuva bene amžinai liks sovietijos dalimi. Kai racionaliame gyvenimo plane Lietuvos valstybingumo siekis neturi vaidmens, neišvengiamai nyksta su valstybingumu susietas lietuviškas patriotizmas.

Lietuvos laisvės lyga buvo šviesa tamsybėse. Tautos abejingumas buvo greitai įveiktas – viskas pakito labai staigiai ir radikaliai. 1989 metų vasarą dauguma pritarė nepriklausomos valstybės atkūrimui bei sovietų kariuomenės išvedimui, vadinasi, ir LLL siekiams, kurie prieš metus buvo laikomi ekstremistiniais.

Tai nėra pirma tokia staigi ir radikali visuomenės nuostatų transformacija. 1919 metų pradžioje daugelis lietuvių abejojo, ar nepriklausomybė pasiekiama. Jaunimas nevieningai stojo į Lietuvos kariuomenę: Užnemunėje ir Alytuje savanorių netrūko, o 1919 metų vasarą į Panevėžio ir Kėdainių sričių apsaugos būrius įstojo tik du šimtai savanorių. Savo atsiminimuose pulkininkas Petras Gudelis rašo, kad Joniškėlio partizanų veikloje (o jie 1919 metų pirmoje pusėje sudarė pagrindinį bolševikams besipriešinantį vienetą Šiaurės Lietuvoje) dalyvavo tik pusantro nuošimčio visų vyrų. P. Gudelis rašė: „Užtikrinu, kad nė vienas tėvas neišvarė savo sūnaus į partizanus“, nors buvo tokių, kurie vaikams neleisdavo arba drausdavo paimti arklį. Bet praėjus vos pusantrų metų, Liucijanui Želigovskiui užėmus Vilnių, patriotinė banga apėmė visą kraštą – masiniuose mitinguose žmonės reiškė ryžtą aukoti ne tik savo turtą, bet ir gyvybę. Ir tada nebuvo nei radijo, nei televizijos, nei laikraščių, nei Sąjūdžio žinių ar roko maršo per Lietuvą.

Belieka apibendrinti, kad LLL įnašas į nepriklausomybės atkovojimą dar nėra deramai įvertintas.

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.