Quo vadis, Europos Sąjunga?
Liepą darbą pradėjo naujos sudėties Europos Parlamentas. Vienas svarbiausių šio mėnesio balsavimų jame buvo dėl Ursulos von der Leyen patvirtinimo vadovauti Europos Komisijai.
Kandidatei pavyko surinkti pakankamai – 401 iš 720 – balsų, kad galėtų antrą kadenciją vadovauti vienai svarbiausių Europos Sąjungos (ES) institucijų. Šis balsavimas patvirtino jos teiginį, išsakytą po birželį įvykusių Europos Parlamento rinkimų, kad politinis centras atsilaikė. Jos kandidatūrą parėmė tradicinės centristinės partijos – ją iškėlusi Europos liaudies partija, jungianti konservatorius ir krikščionis demokratus, dauguma socialdemokratų, liberalų ir žaliųjų.
Siekdama kuo platesnės centristinių partijų paramos, U. von der Leyen pridalino daug pažadų, pavyzdžiui, ir tęsti žaliojo kurso priemones, ir stiprinti ekonominį konkurencingumą, ir didinti investicijas į gynybą. Ne visus pažadus bus lengva suderinti tarpusavyje. Žadėta ir spręsti problemas, kurios yra valstybių narių ar savivaldos institucijų kompetencija, pavyzdžiui, didinti būsto prieinamumą. Aišku, kad, kaip ir pirmosios kadencijos metu, naujajai Europos Komisijai teks daug dėmesio skirti krizių valdymui – nuo tolesnės paramos Ukrainai telkimo iki žalos valdymo, jei po rudenį įvyksiančių prezidento rinkimų JAV pasuktų link dar didesnio protekcionizmo užsienio prekyboje.
Tačiau antroji Europos Komisijos vadovės kadencija bus sudėtingesnė dėl politinio susipriešinimo ne tik svarbiausioje sąjungininkėje Amerikoje, bet ir ES valstybėse. Po birželio rinkimų savo vaidmenį Europos Parlamente sustiprino kraštutinės dešiniosios partijos. Jų įtaką ES politiniams procesams riboja tai, kad jos ir toliau išlieka susiskaldžiusios. Dar ryškesnis radikalių politinių jėgų – tiek dešinės, tiek kairės – stiprėjimas Prancūzijoje, Italijoje ir Vokietijoje. Nors tokių partijų požiūris į santykius su JAV ar su Rusija skiriasi, daugumą jų jungia skeptiškas požiūris į ES ir bendradarbiavimą tarp valstybių apskritai.
Kraštutinių partijų sustiprėjimas bus papildomas apribojimas naujajai Europos Komisijai įgyvendinti ambicingus integracijos planus, ypač jei jie reikštų didesnes ES biudžeto išlaidas ar viešosios politikos kompetencijų centralizaciją. Todėl svarbiau bus išsaugoti tai, kas jau pasiekta tarp ES valstybių narių, ir valdyti sienas kertančias krizes nei imtis naujų integracijos iniciatyvų.
Tam labai padėtų didesnis dėmesys ir sutarimo telkimas priemonėms, kurios šalintų vis dar egzistuojančias kliūtis ES bendrajai rinkai, ypač perteklinį reguliavimą ir administracinę naštą. Prieš keletą metų skelbtais Europos Komisijos skaičiavimais, kliūčių prekių ir paslaugų judėjimui ES bendrojoje rinkoje pašalinimas galėtų padėti sukurti 713 mlrd. Eur vertę iki šio dešimtmečio pabaigos. Savo ruožtu ekonominis augimas yra geriausia priemonė papildomoms įplaukoms į valstybių nacionalinius biudžetus ir šiuo metu reikalingoms investicijoms į gynybą, infrastruktūrą bei kitas viešąsias paslaugas.
Artimiausiomis savaitėmis U. von der Leyen daugiausia dėmesio skirs savo naujojo kabineto formavimui – valstybių narių teikiamų komisarų ir komisarių kandidatūroms. Lietuvoje šis klausimas jau yra pavirtęs vidaus politikos kovų objektu, kurį skirtingos partijos siekia išnaudoti galvodamos ir apie artėjančius Seimo rinkimus. Premjerei Ingridai Šimonytei teks laviruoti tarp prezidento ir koalicijos partnerių norų, kad konservatorių kandidatas sulauktų palaikymo Seime. Be to, bus siekiama susitarti dėl svarbaus komisaro portfelio su Europos Komisijos pirmininke ir galiausiai gauti daugumos Europos Parlamento narių palaikymą. O su nauja Europos Komisija bendraus Lietuvoje po spalį įvyksiančių Seimo rinkimų suformuota nauja vyriausybė ir prezidentas Gitanas Nausėda.
Komentaro autorius – Ramūnas Vilpišauskas, VU TSPMI profesorius
Perspausdinta iš Vz.lt
