Nuo ko priklauso asmens požiūris į imigraciją?
Liepos pabaigoje Jungtinėje Karalystėje prasidėjusias riaušes BBC apibūdino kaip didžiausius socialinius neramumus, kilusius šalyje per daugiau nei dešimtmetį [1]. Pagrindiniai smurto vykdytojai buvo prieš imigraciją nusiteikę kraštutiniai dešinieji, o vieni iš svarbiausių taikinių – mečetės ir prieglobsčio prašytojų gyvenami viešbučiai. Tiesa, dauguma britų riaušių nepalaikė [2], o į įvairiose šalies vietose vykusius neramumus netrukus atsakyta taikiais protestais prieš rasizmą.
Riaušės prasideda ir baigiasi, bet platesnis ir gerokai ilgalaikiškesnį poveikį turintis reiškinys – stipriai išaugusi imigracijos reikšmė Vakarų valstybių visuomenėse ir politikoje – niekur nedings. Didelės visuomenės dalies susirūpinimas dėl imigracijos stipriai prisidėjo prie „Brexito“ ir Donaldo Trumpo išrinkimo JAV prezidentu 2016 metais. Praėjus aštuoneriems metams, imigracija vėl yra vienas iš esminių klausimų JAV prezidento rinkimų kampanijoje. Tuo tarpu griežtai imigracijos klausimu pasisakančios Nacionalinio sambūrio ir „Alternatyvos Vokietijai“ partijos stipriai pasirodė Europos Parlamento rinkimuose Prancūzijoje ir Vokietijoje.
Geri prieš imigraciją nusiteikusių politikų ir politinių partijų rinkimų rezultatai bei reitingai nebūtinai reiškia, kad Vakarų visuomenės darosi vis mažiau tolerantiškos kitataučių atžvilgiu. Įdomu, kad pastarųjų dešimtmečių socialinių apklausų duomenys nerodo ksenofobiškų nuostatų augimo Vakarų visuomenėse [3]. Svarbus pokytis yra tai, kad žmonės ėmė žiūrėti į imigraciją kaip į vieną iš esminių visuomeninių klausimų. Taigi, jei anksčiau prieš migraciją nusiteikę rinkėjai rinkdavosi politikus pagal jų nuostatas ekonominiais arba kitais klausimais, pastaruoju metu imigracijos reikšmė žmonių politiniuose pasirinkimuose stipriai išaugo. Prie to prisidėjo tiek imigracijos proceso dinamika, tiek ir politinių dividendų pasidaryti siekiančių (daugiausia) dešiniųjų politikų retorika. Šiuo metu imigracijos tema yra tapusi svaraus skilimo Vakarų visuomenių viduje šaltiniu.
Taigi, grįžtant prie šio straipsnio pavadinimo, nuo ko priklauso asmens požiūris į imigraciją? Socialinių mokslų tyrėjai šį klausimą jau uždavė daugybę kartų, o atsakymų daugiausia ieškojo atlikdami kiekybinę socialinių apklausų duomenų analizę. Kai kurios šių studijų išvados yra gana lengvai nuspėjamos. Pavyzdžiui, nustatyta, kad labiau išsilavinę, miestuose gyvenantys bei liberalių pažiūrų žmonės į imigraciją žiūri pozityviau nei prasčiau išsilavinę, kaimo vietovėse gyvenantys ir konservatyvių pažiūrų piliečiai [4].
Įdomu, kad kitas gana populiarus imigracijos nuostatų aiškinimas – būtent, kad priešiškumą imigracijai lemia konkurencija su imigrantais darbo rinkoje – daugelio tyrimų buvo atmestas [5]. Nustatyta, kad asmeninė ekonominė situacija nėra esminis veiksnys, lemiantis asmens nuostatą imigracijos klausimu. Svarbiau yra tai, kaip asmuo suvokia imigracijos kultūrinį ir ekonominį poveikį visai šaliai arba tautai. Susirūpinimas tuo, kaip imigracija paveiks šalį kultūriškai, yra vienas iš svarbiausių priešiškumo imigracijai šaltinių. O šis susirūpinimas, savo ruožtu, sietinas su įsitikinimu, kad imigracija kelia grėsmę šalies tautiniam tapatumui ir išskirtinumui.
Šiame kontekste tampa aktualu atidžiau pažvelgti į sąsają tarp patriotizmo ir asmens požiūrio į imigraciją. Ar neigiama nuostata imigracijos atžvilgiu yra susijusi su stipria tautine tapatybe? Kartu su Ivanu Trunovu šiais metais atlikome sisteminę literatūros apžvalgą, kurioje apibendrinome ligšiolinių tyrimų, nagrinėjusių tautinės tapatybės ryšį su nuostatomis imigracijos atžvilgiu, rezultatus. Įsitikinome, kad ryšys tarp tautinės tapatybės ir nuostatų dėl imigracijos stipriai priklauso nuo to, apie kokią tautinę tapatybę ir kokiame nacionaliniame kontekste kalbame.
Atlikta sisteminė literatūros apžvalga leidžia daryti išvadą, kad nacionalizmas (jį apibrėžėme kaip įsitikinimą, kad tauta, kuriai asmuo priklauso, yra pranašesnė už kitas) yra tiesiogiai susijęs su priešiškumu imigracijai. Kuo didesnis nacionalistas asmuo yra, tuo stipriau jis atmeta imigraciją. Tuo tarpu tai, kad asmuo stipriai didžiuojasi savo šalimi – arba, liaudiškai tariant, yra didelis patriotas – nieko nepasako apie to asmens požiūrį į imigraciją. Be to, tradicinėse imigracijos valstybėse – Australijoje, JAV, Kanadoje, Naujojoje Zelandijoje – pastebimas teigiamas ryšys tarp didžiavimosi savo šalimi ir palankumo imigracijai.
Kone įdomiausia minėto tyrimo išvada yra apie tai, kokiais kriterijais vadovaudamiesi žmonės atskiria tautiečius nuo tų, kurie jų tautai nepriklauso. Kitaip tariant, kaip žmonės supranta priklausymą tautai? Žmonės, kurie tautiškumą sieja su bendra kilme, gimimo vieta bei religija, yra linkę neigiamai žiūrėti į imigrantus ir imigraciją. Tuo tarpu įsitikinimas, kad norint būti „tikru“ tautinės bendruomenės nariu svarbu mokėti šalies kalbą, gerbti šalies institucijas ir įstatymus bei priskirti save tai tautinei bendruomenei, neigiamos įtakos asmens požiūriui į imigraciją nedaro. Taigi, priešiškumas imigracijai bent iš dalies kyla iš griežto etnokultūrinio tautiškumo suvokimo, pagal kurį tautos dalimi gali būti tik tam tikras (daugiausia) įgimtas savybes turintys asmenys. Pagal šį požiūrį, priklausymas tautai suvokiamas kaip duotybė, o „tapti“, pavyzdžiui, lietuviu yra iš esmės neįmanoma.
Dauguma iki šiol atliktų mokslinių tyrimų apie priešiškumo imigracijai veiksnius rėmėsi Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje surinktais duomenimis. O kaip yra Vidurio ir Rytų Europoje (VRE)? Mano atlikta duomenų iš dešimties regiono valstybių analizė parodė, kad aukščiau aprašyta sąsaja tarp etnokultūrinio tautiškumo supratimo ir susirūpinimo imigracija būdinga ir VRE regionui. Gyventojai, narystę tautinėje bendruomenėje siejantys su gimimu šalyje bei bendra kilme, yra labiau susirūpinę dėl imigracijos nei tie, kuriems šie kriterijai neatrodo svarbūs. Taip pat tyrimo metu nustatyta, kad į imigraciją ypač neigiamai žiūri tie VRE gyventojai, kurie nepasitiki kitos tautybės žmonėmis. Nors tai nė kiek nestebina, įdomu tai, kad esama ryšio ir tarp bendro tarpasmeninio pasitikėjimo bei nuostatų imigracijos atžvilgiu; kuo mažiau asmuo pasitiki kitais žmonėmis, tuo stipresnis susirūpinimas imigracija.
Ką šios išvados reiškia? Pirmiausia, tai, kad norint sumažinti žmonių priešiškumą imigracijai gali reikėti permąstyti istoriškai nusistovėjusias tautiškumo sampratas. Požiūris, kad kilmė ir gimimo vieta yra svarbūs narystės tautinėje bendruomenėje kriterijai, VRE visuomenėse vis dar yra populiaresnis nei Vakarų ir Šiaurės Europoje, o tai kyla iš skirtingos šalių istorijos. Nors dominuojantys tautiškumo apibrėžimai kinta nebent iš lėto, o pokalbis apie juos neretai yra sudėtingas, auganti imigracija skatina šį pokalbį pradėti. Bemaž ryškiausias pokyčių pavyzdys yra Vokietija. Ilgą laiką buvusi etnokultūrinio tautiškumo supratimo centru, pastaraisiais dešimtmečiais šalies visuomenė vis drąsiau priima atviresnę tautos sampratą, pagrįstą lankstesniais priklausymo tautai kriterijais (kalbos mokėjimas, pagarba šalies institucijoms, įstatymams ir kt.). Taip pat svarbu stiprinti tarpasmeninį pasitikėjimą, o tai yra užduotis, kurią VRE šalyse vis dar apsunkina komunistinio laikotarpio socialinis ir kultūrinis palikimas.
Ilgą laiką buvusi emigracijos šalimi, Lietuva dar tik pratinasi prie žymesnės imigracijos. Nuo 2019 metų į šalį kasmet atvyksta daugiau žmonių, nei išvyksta (tiesa, tarp atvykstančių skaičiuojami ir į šalį grįžtantys Lietuvos piliečiai). Šių metų pradžioje Lietuvoje teisėtai gyveno daugiau nei 220 000 užsieniečių. Nenuostabu, kad plataus masto Rusijos invazijos į Ukrainą kontekste į imigraciją pirmiausia žvelgiama iš nacionalinio saugumo perspektyvos. Kita vertus, aišku ir tai, kad užsieniečių integracijos iššūkis Lietuvai taps vis aktualesnis, o integracijos procesas apima ir priimančios visuomenės nuostatų kaitą.
Šio straipsnio autoriaus atliktiems moksliniams tyrimams finansavimą skyrė Lietuvos mokslo taryba (LMTLT), sutarties Nr. S-PD-22-89.
[1] BBC, Why are there riots in the UK? https://www.bbc.com/news/articles/ckg55we5n3xo
[2] YouGov, The public reaction to the 2024 riots. https://yougov.co.uk/politics/articles/50257-the-public-reaction-to-the-2024-riots
[3] Bell, D. A., Valenta, M., & Strabac, Z. (2021). A comparative analysis of changes in anti-immigrant and anti-Muslim attitudes in Europe: 1990–2017. Comparative Migration Studies, 9, 1–24.
[4] Dražanová, L. (2022). Sometimes it is the little things: A meta-analysis of individual and contextual determinants of attitudes toward immigration (2009–2019). International Journal of Intercultural Relations, 87, 85–97.
[5] Hainmueller, J., & Hopkins, D. J. (2014). Public attitudes toward immigration. Annual review of political science, 17(1), 225–249.
Straipsnis perpublikuotas iš LRT.LT
