Papasakokite apie save. Ką veikiate gyvenime? Iš kur esate? Kuo domitės?

Dirbu profesoriumi VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, kur dėstau ir atlieku fundamentinius tyrimus viešojo valdymo srityje, ir programų vadovu Viešosios politikos ir vadybos institute, kur vykdau užsakomuosius politikos analizės ir valdymo tobulinimo darbus. Šeimoje su žmona Audrone auginame du vaikus.

Gimiau ir užaugau Panevėžyje. Iš tuometinės Lietuvos „Čikagos“ išvykau studijuoti į Vilnių 1993 m. Nūdienos sugrįžimai į gimtąjį miestą kelia prieštaringų emocijų. Viena vertus, galima džiaugtis Panevėžio „Lietkabelio“ komandos pergalėmis naujoje „Cido“ arenoje. Kita vertus, yrantis mano buvusios mokyklos, kuri buvo uždaryta prieš keletą metų, pastatas yra graudus nykstančios Lietuvos įrodymas.

Šiuo metu susidomėjau skaitmenine fotografija. Nors esu tik fotografijos entuziastas, plėtoju idėjas, kaip viešosios politikos vizualizacijos galėtų būti sėkmingai pasitelktos mokslui populiarinti ir plačiajai visuomenei pasiekti. Tikiu, kad norint tapti geresniu fotografu, reikia įgyvendinti bent vieną projektą.

Papasakokite apie savo studijų metus TSPMI. Kaip sekėsi studijuoti? Ar užsiėmėte ne tik akademine veikla?

Esu pirmosios dieninės TSPMI politikos mokslų laidos absolventas. Prie mano pasiekimų bakalauro studijų metu reikšmingai prisidėjo Eurofakulteto programa, kurios dėstytojai iš Šiaurės šalių dėstė įvairius politikos analizės ir metodinius kursus, taip pat stažuotė Svonsio universitete Jungtinėje karalystėje, kurios rezultatai vėliau padėjo įstoti į magistrantūros studijas Londono ekonomikos mokykloje. Tikrai neapgailestauju apsisprendęs studijuoti politikos mokslus vietoj ekonomikos studijų, kurios pradžioje buvo pirmasis mano pasirinkimas.

Bakalauro studijų pabaigoje pradėjau dirbti tuometinėje Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijoje, kuriai vadovavo ministras K. Skrebys (tik sutapimas, kad jis irgi buvo panevėžietis). Nors kažkokių reikšmingesnių permainų dirbant šioje ministerijoje nepavyko pasiekti, šis darbas padėjo suformuoti akademinius ir praktinius interesus – aš iki šiol tyrinėju viešojo valdymo ir ES intervencijų įgyvendinimo klausimus.

Kaip pasikeitė institutas (tiek akademiniu, tiek kitais aspektais) nuo to laiko, kai jame studijavote?

Mano karjera institute prasidėjo nuo tuometinio direktoriaus E. Kūrio kvietimo po studijų Londone sugrįžti dėstyti naujoje viešojo administravimo programoje. Iš tikrųjų, nuo studijų laikų ir mano darbo pradžios institutas reikšmingai pasikeitė. Pirma, jis fiziškai persikėlė iš Baltupių į pastatą Vokiečių gatvėje. Antra, į jo bendruomenę įsiliejo nemažai jaunų tyrėjų, kurie sustiprino mokslinių tyrimų grandį. Trečia, institutas tapo šiuolaikiškiau ir efektyviau valdomas.

Aš irgi esu nuolat vykstančių permainų TSPMI dalimi. Mes ypač didžiuojamės Viešosios politikos analizės magistro programa, kurioje galima pažinti tikrąsias politikos analizės galimybes, bei viešosios politikos proceso tiriamaisiais darbais, kurie yra visiška retenybė Lietuvoje. Pavyzdžiui, naujausioje kolektyvinėje monografijoje nagrinėjome, kada reformos virsta pokyčiais įgyvendinant Vyriausybės veiklos prioritetus.

Kaip prisidedate prie Lietuvos, pasaulio, savęs kūrimo? 

Be mokslinių tyrimų apie struktūrinių reformų ar sisteminių permainų įgyvendinimą, savo patarimais padedu ES institucijoms, užsienio šalių ar Lietuvos sprendimų priėmėjams formuoti viešojo valdymo politiką. Pavyzdžiui, anksčiau dirbau keliose „Saulėlydžio“ komisijose, dabar aktyviai dalyvauju darbo grupėje dėl naujos Valstybės tarnybos įstatymo redakcijos rengimo. Tai padeda skleisti idėjas ir save realizuoti, bet dabar domiuosi, kokios prasmingos transcendentinės patirties galima įgyti už šių jau pažintų ribų. Esu pasiruošęs išbandyti visiškai naujus dalykus.

Galiausiai, kokią įdomią istoriją, įvykusią TSPMI, galėtumėte papasakoti?

Kai prieš du dešimtmečius instituto bendruomenė piketavo prie Vyriausybės dėl Kongresų rūmų atėmimo, buvau atsidūręs abejose barikadų pusėse. Kaip lojalus ir uolus valstybės tarnautojas iki pietų dirbau Vyriausybės rūmuose, o per pietus prisijungiau prie prasmingos kolegų iniciatyvos. Tai buvo labai keistas jausmas – reikia tikėtis, kad tokioje situacijoje neteks daugiau atsidurti.