– Kokia tavo istorija?  

Aš esu aš – Giedrė. Gimiau, užaugau  ir gyvenu Vilniuje, jame prieš kiek mažiau nei dvidešimt vienerius metus ir prasidėjo mano gyvenimo istorija. Gimusi mėnesiu anksčiau nei tikėtasi, iki šiol pastebiu, kad kantrybės galėčiau turėti kiek daugiau. Nekantrumas kartais pakišdavo koją, tačiau su juo sieju ir daug gerų gyvenimo patirčių. O aš kaip ,,patirčių istorija” save suvokiu ne tik tų su gimimo diena prasidėjusių metų ribose. Istorija keliauja po visą Lietuvą, kurioje gyveno mano istorijos ,,išradėjai”, keliauja į Uliūnų kaimą, iš kur aš ir kiti mane žino kaip Ulytę. Keliauja atgal į Vilniaus mokyklą, kurioje susipažino mano tėvai. Ir vieną dieną pati pradėjau tą kelionę. Su brangiausiais, artimais, pažįstamais ir pirmą kartą matytais žmonėmis ėmiau kurti savo patirčių istoriją, kurioje esu tada, kai yra ir kiti, svarbūs mano istorijai.

– Kokia veikla užsiėmei mokyklos metais bei užsiimi studijuodama?

Mokyklos metu intensyviai užsiėmiau mokyklų keitimu, per 12 metų spėjau pakeisti penkias mokyklas. Aišku, visose mokyklose mokiausi, stengiausi sužinoti, suprasti, išmokti. Laisvalaikiu vaikystėje teko išbandyti dainavimą, grojimą, skirtingų rūšių šokius, keramiką, dekupažą ir krepšinį. Galiausiai krepšinis išliko ta veikla, kuri mane lydėjo visus mokyklos metus ir lydi šiandien. Studijų metu stengiuosi intensyviai ieškoti naujų dominančių veiklos nišų. Išbandžiau save korporacijoje RePublica, studentų atstovybėje, prisidėjau prie įvairių VU TSPMI bendruomenės renginių kūrimo ir įgyvendinimo, buvau daugelio projektų dalyvė, taip pat teko būti ir pirmakursių kuratorė. Veikiau ir veikiu ne tik universitete: savanoriavau įvairiuose renginiuose, kurių įdomiausias man kol kas – Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimas. Be to, dirbau batų parduotuvėje, keliavau po Lietuvą ir užsienį, sportavau krepšinį, ėjau į mišką, kiną, teatrą, treniruotę, barą, ant garažo stogo ir į mažą tamsų rūsio kambarėlį… Artėja ir Login festivalio mokymai. Dar labai noriu paklausyti klasikinės muzikos koncerto – reikės paieškoti bilietų.

– Kodėl pasirinkai studijuoti VU TSPMI?

 Todėl, kad norėjau, domino, intrigavo politikos mokslų studijos ir būtent studijos čia. Ir iki šiol noriu čia studijuoti, iki šiol mane domina ir intriguoja VU TSPMI. Čia yra tai, kas prasminga: kokybiškos studijos, nuostabūs dėstytojai, ypatinga instituto bendruomenė ir daugybė popaskaitinių veiklų. O jei manęs klaustų, ar galėdama iš naujo pasirinkti, kur studijuoti, rinkčiausi VU TSPMI, atsakyčiau: visiškai taip, nes šis pasirinkimas pranoko mano lūkesčius.

– Kaip tu prisidedi prie Lietuvos  kūrimo?

Kaip Lietuva sukūrė mane laimingą, taip dėkinga ją stengiuosi kurti kartu su kitais ieškodama būdų, kuriais tai daryti galėčiau geriausiai.

– Kokia yra tau įsimintina istorija, įvykusi VU TSPMI?

2015 metų gruodis, pirmakursių ruošimasis Šv.Kalėdoms. Taip ilgai kūrėme Instituto dekoravimo idėją, karpėm, klijavom dekoracijas, kurių pagrindinės – nykštukai. Aišku, jais papuošėme ir pagrindinę auditoriją. Institutas virto nykštukų dirbtuvėmis. Na, o juk pagrindinėje auditorijoje, nesvarbu, koks metas, į diskusijas ar paskaitas renkasi gerbiami ir šviesūs Lietuvos žmonės. Po vieno tokio vizito Facebook’e pasirodė tikrai labai šmaikščios nuotraukos – rimtomis temomis diskutuojančių politikos mokslų žinovų gretose ir mūsų nykštukai. Po šio įvykio, matyt, ir nykštukai, ir politologai nusprendė bendrų diskusijų neberengti, tad nykštukai paliko 402 auditoriją mokslinėms diskusijoms ir Kalėdų laukė kitose erdvėse.