L. Kojala Šimtai milijonų pergalių neatneša

Kas kiekvienais metais išleidžia daugiausia pinigų gynybai? Jungtinės Amerikos Valstijos? Rusija? O gal Anglijos lygos „Manchester City“ futbolo klubas?

Internete ėmęs sklisti juokelis, lyginantis didžiųjų valstybių ir Mančesterio komandos išlaidas gynybai stiprinti, nėra laužtas iš piršto. Anglai šią vasarą įsigijo tris naujus gynėjus ir vartininką, už kuriuos bendrai sudėjus kitiems klubams sumokėjo beveik 180 milijonų eurų. Kitaip tariant, už futbolininkus, kurie „Mančesterio City“ klube žais artimiausius ketverius ar penkerius metus, išleista daugiau, nei visame Lietuvos valstybės metiniame biudžete yra numatyta išlaidų, pavyzdžiui, aplinkos apsaugai. Ir net nėra jokių garantijų, kad šie žaidėjai pritaps – gali būti, kad jau po metų jie bus parduoti, tik, žinoma, jau už gerokai mažesnę kainą.

Ne veltui legendinis anglų žaidėjas Gary Linekeris ironizavo, jog per 50 milijonų eurų kainavusio gynėjo Kyleo Walkerio kaina galėjo būti ir dar didesnė, jei jis mokėtų skersuoti kamuolį. Linekeris taip atkreipė dėmesį į tai, kad kainos išsipūtė iki tokio masto, kad dešimtys milijonų išleidžiami už futbolininkus, kurie net nepriskiriami pasaulio elitui.

Ir tai – ne vien „Manchester City“ klubo realijos. Anglijos aukščiausios lygos klubai praėjusį sezoną naujiems žaidėjams perpirkti išleido per pusantro milijardo eurų. Ir beveik nėra abejonių, kad ateinantį sezoną suma tik dar labiau išaugs, mat ji kryptingai didėja daugiau nei dešimtmetį.

Pagrindinė to priežastis – Anglijos komandos yra be galo turtingos, o lyga – itin populiari. Tam, kad šio čempionato rungtynės būtų transliuojamos visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, televizijų kompanijos išleidžia krūvas pinigų. Skaičiuojama, kad praėjusį sezoną dvidešimt aukščiausiosios lygos klubų tarpusavyje išsidalijo beveik 5 milijardus eurų, kuriuos gavo už rungtynių transliacijų pardavimus. O kur dar gretutinės pajamos – pavyzdžiui, kito Mančesterio klubo „United“ marškinėlių vertė kasmet siekia per 130 milijonų eurų. Daugiau nei pusę šios sumos sumoka kompanija „Nike“, kuri gamina marškinėlius, o likusią dalį – vienas automobilių gamintojų, kurio vardas puikuojasi ant marškinėlių kiekvienų rungtynių metu. Klubų iždą papildo ir reklama stadionuose, komerciniai projektai, bilietų pardavimas bei kitos veiklos.

Anglija komerciniu atžvilgiu gerokai lenkia kitas Europos šalis, tokias kaip Ispanija ar Vokietija, kur futbolas taip pat itin populiarus, bet sutraukia kiek mažiau pajamų. Tiesa, šis dominavimas anaiptol nereiškia sėkmės aikštėje. Per pastaruosius dešimt sezonų Anglijos klubai UEFA Čempionų lygą laimėjo vos dukart, o paskutinį kartą tai dar 2012 metais padarė Londono „Chelsea“. Praėjusį sezoną anglai net nepateko į pusfinalį, o vienintelė atstovė ketvirtfinalyje – „Leicester“ ekipa – niekuomet negarsėjo didelėmis išlaidomis. Be to, nepaisant investicijų, visuotinai pripažįstama, kad patys geriausi planetos futbolininkai – Lionelis Messi, Cristiano Ronaldo ar Neymaras – žaidžia ne Anglijoje.

Ką jau kalbėti apie nacionalinę Anglijos rinktinę, kuri pasaulio čempionate paskutinį – ir vienintelį kartą – triumfavo dar 1966 metais. Šiuo aspektu anglai neprilygsta nei penkiskart čempionams brazilams, nei po keturiskart taurę laimėjusiems vokiečiams ir italams. Turbūt daugelis mūsų dar atsimename, kad praėjusių metų Europos čempionate anglai krito prieš nykštukinę Islandiją. Tad pinigai negarantuoja nei klubų sėkmės, nei juo labiau gerų nacionalinės rinktinės rezultatų.

Be to, yra nuogąstaujančių dėl vis didesnės futbolo komercializacijos. Jei anksčiau į stadionus galėdavo patekti kone bet kas, tai dabar tapo brangia pramoga – 50 ar net daugiau svarų kainuojantys bilietai sunkiai įkandami ir Anglijos vidurinės klasės šeimoms. Dėl to silpsta ilgametės tradicijos, o kai kas teigtų – ir prastėja atmosfera stadionuose. Kitu keliu pasuko vokiečiai, kur klubai išlaidauja gerokai mažiau, tačiau ir palaiko kur kas mažesnes bilietų kainas. O palyginus Vokietijos ir Anglijos komandų rezultatus, ima atrodyti, jog pinigais tikrai visko nenupirksi.

Perspausdinta iš LRT.lt