K. Girnius. Kubiliaus ir sveiko proto pergalė

Praeitą ketvirtadienį Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) nutarė, kad Andriaus Kubiliaus Vyriausybės per krizę įvestos taupymo priemonės nepažeidė žmogaus teisių. Teismas atmetė vienos Lietuvos pareigūnės skundą, kad jos turtas buvo nusavintas neteisėtai, nes valstybinė pensija buvo sumažinta 15 proc. be kompensacijos.

Teismas nurodė, kad Lietuvos valdžia turėjo teisę pati nustatyti, kaip bus kovojama su ekonomine krize, kad nacionalinės institucijos labiau kompetentingos nuspręsti, kas tarnauja viešajam interesui negu tarptautinės, ir kad Vyriausybė siekė „užtikrinti tolimesnį valstybės gebėjimą apsaugoti pažeidžiamiausias visuomenės grupes.“

Teismo nutarimas nei stebino, nei sukėlė reikšmingesnių pasekmių. Kitokio sprendimo negalėjo būti. Bet tai buvo priminimas, kad Kubiliaus Vyriausybė kovojo su finansų krize itin sudėtingomis sąlygomis, siekdama laikytis solidarumo ir socialinio teisingumo principų. Savo nutartimi EŽTT netiesiogiai kritikavo Lietuvos Konstitucinį teismą (KT), kuris savo nutarimais apsunkino Vyriausybės darbą ir stengėsi paversti algų nelygybę konstitucine doktrina. Juk savo skunde Lietuvos pareigūnė teigė, kad jos turtas buvo nusavintas neteisėtai, kai buvo sumažinta jos pensija. Šiuo atveju ji veikiausiai pasikliovė 2002 m. KT nutarimu, sutapatinusiu pensiją su teisę į nuosavybę, kuri pagal konstituciją turi būti saugoma ir ginama.

Verta prisiminti padėtį 2009–2010 m. Lietuva tuo metu pergyveno milžinišką krizę, valstybė buvo ant bankroto ribos, biudžeto deficitas siekė 9 proc., buvo rimtai svarstoma, ar nereikėtų kreiptis į Tarptautinį valiutos fondą dėl gelbėjimo paketo. Vyriausybė veikė energingai, pasak kritikų, neapgalvotai. Ilgai dar buvo linksniuojamos ir keikiamos vadinamosios „naktinės reformos“. Gindamas savo politiką, Kubilius sutirštino spalvas, ne kartą teigdamas, kad apie jo Vyriausybės ūkio politiką „bus rašomi vadovėliai ir disertacijos.“ Bet jis stabilizavo padėtį, ir jei ne lietuviai, tai bent užsienio ekspertai įvertino jo pastangas ir pasiekimus.

Kubiliaus Vyriausybės laimėjimai reikšmingi ir dėl to, kad ji neturėjo tvirto palaikymo iš kitų Lietuvos institucijų. Prezidentė Dalia Grybauskaitė iš esmės pritarė reformoms, bet nenorėdama rizikuoti savo politiniu kapitalu, ji elgėsi labai atsargiai, kartais Vyriausybei iškeldama nepasiekiamų reikalavimų. Antai ji pažymėjo, kad būtina mažinti biudžeto deficitą, bet tuo pačiu įspėjo, kad bus vetuojami mėginimai mažinti išlaidas ar didinti mokesčius. Gal ji tikėjosi, kad pinigai plauks į valstybės iždą kaip mana iš dangaus.

Jei prezidentė buvo neryžtinga sąjungininkė, tai KT aktyviai kaišiojo pagalius į Vyriausybės darbą, uzurpuodamas Vyriausybės ir Seimo teisę nustatyti ir vykdyti ūkio politiką. KT tai darė, patvirtindamas savo ankstesnį nutartį laikyti pensijas nuosavybe, dar labiau savo 2010 m. sprendimą, kuriame buvo konstatuojama, jog pensijos ir atlyginimai turi būti mažinami tokiu būdu, kad būtų išlaikomos ankstesnių išmokų dydžio proporcijos. Vyriausybės nutarimas labiau mažinti tebedirbančiųjų pensininkų pensijas esą pažeidė „proporcingumo“ principą, tad ir Konstituciją.

Kaip jau minėta, 2002 m. nutarime KT sutapatino pensiją su teise į nuosavybę. Bet KT nesiteikė nurodyti, kuria prasme pensija laikoma nuosavybe, kokias teises įgyja jos savininkas, kurių teisių atsisako jos tiekėjas. Jeigu „Sodros“ pensija yra nuosavybė, ji labai savotiška nuosavybė. Išmokų dydis priklauso nuo laimės ir likimo. Vieni miršta, nesulaukę nė vieno mokėjimo, kitiems ji bus mokoma gal 40 metų. Kitaip nei buto ar automobilio, savo pensijos negaliu perduoti vaikams ar ją parduoti kaimynui. Žmogus negali reikalauti, kad valdžia jam iškart išmokėtų visą pensiją, jei žino, kad ilgai negyvens. Kai valdžia smarkiai padidina pensiją, ar pensininkui priklauso visa suma, ar dalis jos dar priklauso ją padidinusiai valdžiai? Senatvės pensija yra veikiau solidarumo ir socialinio draudimo forma negu nuosavybė. Iš piršto laužtas KT nutarimas sudarė prielaidą demagogų teiginiams, jog pensijų mažinimas yra ne kas kita, kaip svetimo turto pasisavinimas.

Dar daugiau sumaišties sukėlė 2010 m. KT nutarimas dėl didesnio dirbančiųjų pensijų mažinimo. Kubiliaus nuostatos dėl atlyginimų ir pensijų mažinimo buvo aiškios – reikia laikytis socialinio solidarumo, tad daugiau uždirbančiųjų atlyginimai bus labiau karpomi. Jei neklystu, Kubilius sumažino savo atlyginimą, net 40 proc. Proporcingai daugiau mažinami buvo Seimo pirmininko, Seimo narių, aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų atlyginimai bei atlyginimų priedai. Prezidentė sugėdijo Lietuvos banko vadovą Reinoldijų Šarkiną pritarti jo stambaus atlyginimo mažinimui. Kubilius nurodė, kad reikia labiau mažinti pensijas žmonėms, kurie gauna pajamų iš kelių šaltinių arba kurių atlyginimai didesni, nei tiems, kurie uždirba tik minimumą arba gauna tik minimalią pensiją. Pensijų mažinimas buvo skaudus, bet Vyriausybė elgėsi teisingai, diferencijuotai karpydama pensijas.

Kuo labiau KT reguliuoja ūkį, tuo labiau jis riboja piliečių teisę nustatyti šalies ūkio politiką. Tik pats KT gali keisti savo nutarimus, tad nei rinkėjai, nei Seimas, nei Vyriausybė nebeturi galios tvarkyti tas veiklos sritis, kurias reguliuoja KT verdiktai. Jei Seimas būtų priėmęs įstatymą, kuris nukreiptas prieš mažumas, kuris labiau mažintų pensijas rusams ar rudaplaukiams, labiau karpytų gėjų ar moterų atlyginimus, KT turėtų jį vetuoti, nes jis be pagrindo diskriminuoja kai kuriuos piliečius. Bet Kubiliaus Vyriausybės nutarimas diferencijuotai mažinti pensijas ir atlyginimas buvo grindžiamas nepriekaištingais ekonominiais ir socialiniais kriterijais. Jis turėjo likti suvereniu Vyriausybės sprendimu.

Nuogąstauju, kad ateityje mūsų turtingi KT teismo teisėjai vetuos nekilnojamojo turto ar panašaus mokesčio įvedimą, aiškindami, jog daugiau turto turintysis turės mokėti daugiau mokesčių negu jo vargingesnis kaimynas, tad įstatymas pažeidžia „proporcingumą“, juo labiau, kad benamiai bus visiškai neapmokestinami.

Kubiliaus vyriausybė neveikė nepriekaištingai. Ji padarė klaidų, kartais ir nemažų, ypač viešųjų ryšių srityje. Bet ji įveikė ūkio krizę, nes nebijojo imtis ryžtingų bet nepopuliarių veiksmų. Reikėtų panašaus ryžto dabar, stengiantis suvaldyti migraciją. Nebus rimtesnės pažangos be mokesčių sistemos pertvarkos, o dabartinė vyriausybė ir valdančioji koalicija tam nėra pasiryžusi. Tad toliau trepsėsime vietoj. Bet pastarųjų penkerių metų sąstingis skatins daugiau žmonių prieiti išvadą, jog kartais reikia „naktinių reformų“, ir kad Kubilius buvo geriausias Lietuvos premjeras.

Perspausdinta iš DELFI.lt