K. Girnius. „Zapad“ – reali grėsmė ar isterijos proveržis?
Vasarį Valstybės saugumo departamentas pratybas įvardijo pagrindiniu iššūkiu Lietuvos nacionaliniam saugumui šiais metais. Aiškinama, kad jose gali dalyvauti daugiau negu šimtas tūkstančių karių, kad dalis į pratybas atvykusiųjų Rusijos kareivių gali pasilikti Baltarusijoje. Kai kurie stebėtojai dar nuogąstauja, jog pratybomis viskas nesibaigs, atseit gali būti provokacijų, kad „Zapad“ bus priedanga užgrobti vadinamąjį Suvalkų koridorių.
Nerimą dėl „Zapad“ išreiškė ne viena Vakarų šalis, taip pat ir atsakingi NATO pareigūnai, bet jų pasisakymų tonas buvo gerokai santūresnis negu Prezidentės Dalios Grybauskaitės, Užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus ir kai kurių kitų Lietuvos politikų pastabos, kurios kartais įgijo beveik apokaliptinį atspalvį. Gana greit sužinosime, ar nuogąstavimai dėl „Zapad“ buvo pagrįsti, ar ne, nors galutinio atsakymo neturėsime iki rugsėjo 20 d., kai oficialiai baigsis pratybos. Vargu, ar Rusija ketina griebtis radikalių priemonių per pačias pratybas, kai kiekvienas jos žingsnis bus akylai stebimas. Jei Kremlius turi klastingų kėslų, jis stengsis juos įgyvendinti praėjus pratyboms, kai JAV dėmesys bus nukreiptas kitur, veikiausiai į Šiaurės Korėją. Bet lapkričio pradžioje turėtume žinoti, ar įvairūs nuogąstavimai buvo pagrįsti, ar tik lakios vaizduotės vaisius.
Pratybos „Zapad“ paprastai yra plačios apimties, bet nėra pačios didžiausios, kurias rengia Rusija. Pernai pratybose „Vostok“ dalyvavo net 150,000 žmonių.
Pratybos „Zapad“ dažnai kelia nerimą. Varšuva pasipiktino, kad per „Zapad 2009“ Lenkija buvo vaizduojama agresore, o per pratybas Rusijos oro pajėgos simuliavo branduolinių ginklų vartojimą, laivynas – amfibinį desantą Lenkijos pakrantėje bei antpuolį prieš dujotiekį. 2013 metų pratybos sukėlė mažiau nuogąstavimų. Tų metų Lietuvos vyriausybės ataskaitoje vienu sakiniu pažymėta, kad buvo surengti plataus masto mokymai Baltarusijos teritorijoje ir Kaliningrado srityje „Zapad 2013“.
Ginčijamasi dėl karių skaičiaus. Vakarai teigia, kad pratybose dalyvaus 100,000 karių. Prieš kelias dienas Vokietijos gynybos ministrė Ursula von der Leyen minėjo kaip tik tą skaičių. Rusijos gynybos ministerija tvirtino, kad ministrės skaičiai iš piršto laužti, ir kad mokymuose dalyvaus apie 12,7 tūkstančių karių. Nesutarimai dėl pratybų apimties dydžio iš dalies kyla dėl nesutarimo, kas turėtų būti skaičiuojama. Vakarai paprastai skaičiuoja ne tik Rusijos ginkluotųjų pajėgų narius, bet ir personalą iš saugumo tarnybų ir civilinių pareigūnų, kurie gali būti įtraukti į pratybas. Be to, Rusija veikiausiai vykdys kitas susijusias pratybas, kurios techniškai nėra „Zapad 2017“ dalis, tad jose dalyvaujantys kareiviai esą neturėtų būti laikomi „Zapad“ dalyviais. Pratybose daug dėmesio bus skiriama oro pajėgų ir laivyno operacijoms. Tad kiek kareivių bedalyvautų visose pratybose, prie NATO šalių sienų tikrai nebus sutelkta šimtas tūkstančių karių.
Reikia skeptiškai vertinti spėliojimus, kad dalis Rusijos karių pasiliks Baltarusijos teritorijoje. Tam nepritartų prezidentas Lukašenka, o Maskvai nereikia dar daugiau nesutarimų su vienu pagrindiniu savo sąjungininku. Jis daug jų neturi. Ir kur bus apgyvendinami šie kareiviai? Kariniams vienetams reikia barakų, įvairiausių patalpų ir pagalbinių priemonių. Jau ruduo, artėja žiema. Nemanytina, kad kareiviai būtų priversti atsisakyti savo įprastų patogumų ir gyventi palapinėse ar greitai sukonstruotuose laikinuose patalpose. Kokiu tikslu?
Esu ne kartą rašęs, kad Rusija supranta, jog NATO reaguos į Baltijos šalių puolimą, kad tokiu žingsniu ji rizikuotų karu, kurį veikiausiai pralaimėtų, jei nesigriebtų branduolinio ginklo. Nepaisant kai kurių nelauktų ryžtingų veiksmų, kaip oro pajėgų siuntimas į Siriją, Putinas yra racionalus ir atsargus politikas. Verta atsižvelgti į dar du dalykus. Pirma, daugiau negu metus Kremlius vylėsi, kad bus galima rasti bendrą kalbą su D. Trumpu, įtikinti jį atšaukti sankcijas. Tik per pastaruosius kelerius mėnesius paaiškėjo, kad nebus pokyčių JAV politikoje. Abejotina, kad tuo pačiu metu, kai Maskva vylėsi susitarti, ji planavo provokacijas, kurios visiškai palaidotų tas viltis ir privestų prie dar didesnių sankcijų, jei ir nesukeltų karinio konflikto.
Antra, nepriklausomo ir patikimo „Levada“ centro rugpjūčio viduryje atlikta viešosios nuomonės apklausa rodo, kad beveik pusė Rusijos visuomenės šiuo metu nori, kad karinės operacijos Sirijoje būtų užbaigtos, o tik trečdalis nori tęsti antpuolius prieš teroristus. Blėsta entuziazmas karinėms operacijoms, kitais metais vyks prezidento rinkimai, tad netikėtina, jog Putinas rizikuotų sukelti rinkėjų rūstybę. Dažnai aiškinama, jog karinės avantiūros tik didina jo populiarumą, bet jos tai daro tik kai jos sėkmingos.
Tarkime, kad „Zapad 2017“ praeis be jokių didesnių incidentų, paaiškės, jog jos buvo tik eilinės, kas ketverius metus rengiamos plačios apimties karinės pratybos. Kokias darys išvadas pratybas sureikšminę Lietuvos politikai? Ar jie pripažins, kad jų retorika buvo smarkiai perdėta, o padėties supratimas neadekvatus ir neatspindintis tikrovės? Ar kas nors prisipažins klydęs, siūlys kolegoms švelninti retoriką, nors ir ragindamas neatsisakyti budrumo ir toliau stebėti įvykius Rusijoje? Ar nereikėtų pagalvoti, kad nuolat kalbėdami apie nepasitvirtinusius Rusijos kėslus, mes skleidžiame „melagingas naujienas“, panašias į tokias, kurios sukelia mūsų pasipiktinimą, kai jos sklinda iš Maskvos.
Būtų gerai, jei visas „Zapad“ sukeltas šurmulys paskatintų žmones pagalvoti, kiek jų teiginiai atitinka tikrovę, kuo jie grindžiami. Bet veikiausiai nieko panašaus neįvyks. Bus aiškinama, kad kovinga Lietuvos, iš dalies ir kai kurių kitų NATO šalių, laikysena atbaidė Rusiją, tad kalbos apie Kremliaus ketinimus ne tik nebuvo klaidingos, bet jos dar apsaugojo mus nuo pavojaus. Tad nieko nereikia daryti, galime toliau laikytis savo išankstinių įsitikinimų. Juk kam juos keisti vien dėl to, kad jie nedera su faktais?
Perspausdinta iš DELFI.lt
