Ketverius metus mokeisi VU TSPMI bakalauro programoje, dabar – magistrantūroje Oksforde. Galbūt pastebėjai kažkokių skirtumų? Panašumų?

Tai vienas dažniausiai man užduodamų klausimų, atsakymą į kurį visad pradedu pabrėždama, jog visų pirma gana sunku lyginti bakalauro ir magistrantūros studijas. Tačiau vis dažniau apie tai pamąstydama ėmiau galvoti, jog turbūt vienas didžiausių panašumų yra tas, jog kaip ir atvykus į Oksfordą, pravėrusi Instituto duris atsidūriau aplinkoje, skatinusioje mane dirbti, peržengti savo susikurtas ribas bei siekti daugiau. Atsidūriau žingeidžių, gabių ir įdomių žmonių apsuptyje, dažnai įkvėpusių ir paskatinusių eiti toliau.

Kalbant apie skirtumus, atsimenu, kaip pirmaisiais studijų metais skaitydavau, rodos, ilgiausius tekstus ir rašiau didžiausius rašto darbus. Studijuodama Oksforde seminarui skaitome ne porą straipsnių, tačiau bent porą knygų ir keliolika straipsnių, dažnai kas antrą savaitę priduodame po parašytą tekstą ar parengtą pristatymą. Institutas išmoko greitai skaityti ir analizuoti, o Oksfordas šiuos įgūdžius patrigubina. Šias patirtis palengvina tai, jog visa Universiteto aplinka ir infrastruktūra yra pritaikyta mokytis. Dažnai čia bėga visas mano (ir daugelio kitų studentų laikas) – kartu gyvename, studijuojame, užsiimame papildoma organizacine, etc. veikla, leidžiame laisvalaikį. Visai kaip Institute, tik spartesniu tempu!

Visą vasarą atlikai tyrimą Visagino mieste. Galbūt galėtumei šiek tiek papasakoti apie temą, tyrimo klausimą, kokius metodus naudojai ir kodėl?

Savo baigiamajame darbe tiriu valstybę ir tai, kokia reikšmė priskiriama šiam reiškiniui kasdieniame žmonių gyvenime. Siekiu suprasti, kaip šie suvokimai yra veikiami kasdienių susidūrimų su arčiausiai visuomenės esančiais valstybės tarnautojais. Pavyzdžiui, ar ir kaip tokios kasdienės veiklos kaip ėjimas gerai apšviesta gatve, ilgai užtrunkantis biurokratinių dokumentų pildymas, ilgos eilės poliklinikoje, ar važiavimas traukiniu veikia mūsų santykį su valstybe.

Šį klausimą klibinau jau nuo trečiojo kurso Institute, pasirinkusi Mokslinio darbo projekto dalyką, vėliau prisijungusi prie „Mokslo Pievos” bei rašydama bakalauro darbą. Per šiuos kelerius metus vis ieškojau tinkamo, man įdomaus tyrimo „kampo”, klausimo ir atvejo. Studijuodama magistro programoje jaučiuosi pagaliau jį suradusi.

Labiausiai džiaugiuosi dėl to, jog pirmą kartą pamėginau atlikti etnografinį tyrimą, tirti valstybę iš socio-antropologinės perspektyvos. Mėgindama suprasti žmonių jausenas ir įsivaizdavimus, tiesiog gyvenau tarp jų, leidau su jais visą savo laiką, vaikščiojau į viešus renginius ir posėdžius, kalbėjausi su miesto gyventojais, leidau laiką jų organizacijose ir sambūriuose. Norėjau įsigyventi ir pažinti miestą, o tam reikia laiko. Praleidusi Visagine didžiąją laiko vasaros žadu ten dar ne kartą sugrįžti, nes vykdžiusi tyrimą porą mėnesių manau, jog ta tik lašas jūroje norint „išlukštenti” kasdienį bet kurio miesto gyvenimą.

Kodėl tave apskritai sudomino Visagino miestas? Kas jame tokio neįprasto? Kas apskritai verčia nustebti ir vėliau kelti klausimus?

Visagino miestą pasirinkau dėl keleto priežasčių. Visų pirma, kadangi tokio tipo ir masto tyrimą vykdžiau pirmą kartą, norėjau vykti į Lietuvą (o jau po to keltis į svečias šalis). Programoje, kurioje studijuoju, nemažai mokėmės apie vadinamuosius mono-industrinius miestus ir jų vystymąsi po Sovietų Sąjungos žlugimo. Ši tema mane ypač sudomino, tad beieškant atvejo savo studijai akys nukrypo į Visaginą. Ne mažiau svarbia priežastimi tapo tai, jog Visaginas susilaukia ypač daug mokslininkų, visuomenininkų, politinių veikėjų ir žurnalistų dėmesio, tačiau kalbant apie žmonių santykį su valstybe dažniausiai minimos tokios sąvokos kaip pilietiškumas, valstybingumas ar tapatumas. Retai užduodamas klausimas, o ką turime galvoje, kai klausiame ir kalbame apie valstybę. Iki šių metų niekada nebuvusi Visagine, buvau vedama ir asmeninio smalsumo, nuvykti ir pamatyti, ar šis miestas iš tiesų kitoks, kodėl taip arba ne ir, žinoma, kaip.

Ką sužinojai tokio, ko nebuvai girdėjusi, kas tave nustebino? 

Turbūt visi dalykai, kurie man pasirodė svarbūs ir negirdėti nuguls mano baigiamajame darbe. O jų buvo tikrai daug, tačiau tik neseniai sugrįžus iš „lauko” (angl. field) visi pastebėti dalykai dar stipriai susipynę ir persimaišę mano galvoje, nenugulę į aiškiai sudėliotas lentynėles. Tačiau drąsiai galiu teigti, jog šios septynios savaitės Visagine mane išmokė labai daug ir įgijau tiek daug patirties, kiek tikrai nesitikėjau įgysianti prieš vykdama atlikti tyrimo. Etnografinis tyrimas yra emociškai ir psichologiškai sudėtinga užduotis, nes visą savo laiką leidi su žmonėmis, girdi ir matai jų istorijas, išgyveni jų gyvenimus drauge su jais. Susipažinau su daugybe be galo šviesių ir įdomių žmonių, labai man padėjusių ir įsileidusių į savo kasdienybę. Tačiau mano tyrimo klausimas versdavo mus kalbėtis ir apie mažiau malonius dalykus, visas tas gyvenimiškas smulkmenas, virstančiais kasdieniais rūpesčiais. Malonios akimirkos buvo lygiai taip pat papildytos liūdnesniais ir sunkesniais momentais. Svarbiausias dalykas, kurį parsivežiau su savimi tai supratimas, jog užu kiekvieno žmogaus slypi istorija, paaiškinimas ir vidinė jo arba jos veiksmų logika. Labai norėčiau, jog dažniau paliktume savo patogias bibliotekas ir kabinetus, išeitume „į žmones” ir pamėgintume įsiklausyti. Nustebtumėte, kiek daug galima atrasti ir suprasti.

Matyt, ateityje rinksiesi tyrėjos „profesiją“. Kodėl? Kas tau patinka ir įdomu šioje mąstymo ir veikimo erdvėje?

Kaip ir dauguma mūsų gana dažnai pamąstau apie tai, kokį kelią renkuosi ir ar šis mano pasirinkimas teisingas. Tačiau ta pati patirtis Visagine, žmonių atvirumas ir mano pačios darbas padėjo suprasti, jog tai yra tai, ką norėčiau veikti ir toliau. Akademija suteikia laisvę mąstyti bei niekada nenustoti mokytis, pažinti. Atliekamas tyrimas tarytum galvosūkis, didžiulė dėlionė, kurią mėgini sudėlioti detalė po detalės, judėdama vis skirtingais etapais – skaitydama jau parengtus tekstus, besiruošdama išvykti, praleisdama ištisus mėnesius savo tyrimo lauke, o po to sugrįžus viską dėliojant į lentynėles. Norėčiau toliau tęsti tai ką pradėjau ir todėl, jog jaučiu prasmę mėginant suprasti ir pažinti kasdienį žmonių gyvenimą, išeinant iš burbulo, kuriame gyvenu ir skatinant kitus bent retkarčiais pasielgti taip pat.

Ar galėtum pasakyti vieną dalyką (ar kelis), kurį labiausiai vertini, prisimeni iš mokymosi VU TSPMI?

Studijos TSPMI man leido atsidurti ten, kur esu dabar, tad esu be galo dėkinga visiems ten sutiktiems žmonėms – dėstytojams, administracijai ir studijų draugams. Institutas išmokė mane mąstyti ir analizuoti, nebijoti didelių darbo krūvių ir stiebtis vis aukščiau. Institutas buvo pirmoji vieta, kur ėmiau gvildenti savo tyrimo idėjas, žengiau pirmuosius žingsnius savo tikslų link. O svarbiausia tai, jog Institutas dovanojo man žmones ir antruosius namus, kur visuomet gera sugrįžti.