#AtkurtaiLietuvai100: Lietuvos taryba ir kaimo gyventojai

Tekstas buvo išspausdintas 1917-ųjų metų lapkričio 13 d. „Lietuvos aide“

Lietuviai kaimiečiai nekantriai laukė sugrįžtant iš Vilniaus Konferencijos narių, sugrįžusius kvošė ir tebekvošia įvairių įvairiausias klausimais. Ar jau aprinktas esąs Lietuvai karalius, ar gal jau dabar palengvėsiančios kiek gyvenimo sąlygos, ar greitai pasibaigsiąs karas – tai pirmutiniai svarbiausieji klausimai. Paaiškinus, kad apie greitą karo galą sunku dar kas nors aiškiai tarti, bet pranešus, kad Lietuvos Taryba kiek galėdama rūpinsis palengvinti dabartinį žmonių padėjimą Lietuvoje, o ypačiai rūpinsis mūsų tėvynės ateitimi, kaimietis lieka visiškai patenkintas, ypačiai gi tuomet, kada, jo spiriamas, stačiai pasakai Lietuvą būsiant savarankišką.

Tokia tat Lietuvos kaimiečių daugumos, tariant, tikrųjų lietuvių nuomonė.

Koksai gi ūpas sulenkėjusiųjų?

Tie, kurie moka lietuviškai, džiaugiasi savo kalbos neužmiršę, o tie, kurie nemoka, jau daug palankiau pradėjo žiūrėti į lietuvių mokyklas ir, rodosi, šį rudenį daugelis jų ims leisti savo vaikus mokytis lietuviškai.

Lenkai, kiek teko patirti, kitaip į tą dalyką žiūri: jie netiki Lietuvos, kaip ir Lenkijos, laimingesne ateitim. Mūsų lenkai, kurių randasi vienas kitas po kaimus bei miestelius, apskritai yra ypatingų pažiūrų žmonės, be jokios vilties: daugelis jų berods netiki, kad ir šitas karas kada galėtų pasibaigti.

Kitokių vėl pažiūrų Vilniaus lenkia, kurie čia dabar dažniau po kaimus pasirodo, ar tai maisto ieškodamiesi ar kitokiais reikalas. Jie dažnai leidžia sau pasityčioti iš lietuvių. Girdėjau vieną taip pasakojant:
– Lietuvių Konferencijon Vilniuje buvo kviesta pustrečio šimto žmonių, bet atvažiavo tiktai du šimtu, nes likusieji neturėjo batų.
Bet mūsiškis jam šaltai atsakė:
– Nieko nuostabaus, kad šiuo sunkmečiu ir šviesesnis sodielis gali neturėti batų. Bet aš netikiu, kad dėl tos priežasties kas būtų nevažiavęs. Juk tokiai kelionei galima batai pasiskolinti ir basam nuvažiuoti. – Pagaliau, žinai, brolau, velyk basam pavalgiusiam, negu apsiavusiam alkanam. Gaila, kad blogų žmonių ir vargas nepataiso!

Paskutinius žodžius tardamas, lietuvis kaimietis pasigailėdamas žvilgterėjo į vargo prispaustąjį, bet dar «fanaberuojantį» žmogelį.

Toliau, ką gi sako gudai?

– Kudy wiecier hniec, tudy i my hnlemsia, – tai gudų atsakymas. Koks karalius juos valdys, toks tebūnie. Karščiausias kaimiečio gudo troškimas, tai kad tik greičiau pasibaigtų karas ir kad išliktų nuo rekvizicijos jo kumelaitė ir kita kas.

Teko man kalbėti ir su pora totorių:
– Mes tikimės, kad lietuvių valdžia mūsų neskaus, nes ir seniau mums Lietuvoje buvo gera, – tai totorių žodžiai.

Lieka žydai. Jų tėvynė – visas pasaulis arba visai jos nėra. Jiems, matyti, ne labai rūpi Lietuvos reikalai ir lietuvių norai. Lietuvos žydai, išgirdę laikinosios Rusijos vyriausybės visų Rusijos gyventojų obalsį – visiškai pakrypo rytų pusėn.

Bet lietuvių pašiepimo iš jų pusės pastebėti netenka: jie daugiau patyli.

Tokiu būdu išeina, kad Lietuvos savarankiškumui nepalankūs išrodo žydai ir lenkai. Kiek bus pastovus ir rimtas tasai nepalankumas, tuo tarpu čia nesprendžiame, bet rodosi, kad gyvenimo bėgyje jis turės nykti ir mažėti, ypačiai kada mažumos įgis sau pažadėtųjų kultūrinių teisių.

Taigi neįsivaizdinkime sau perdidelių mūsų priešininkų atsparos ir jų pajėgų ir, nesvyruodami, ženkime pirmyn savo keliu.

Bronius.