R. Lopata. 2G: liberalų dilema

Artėjantys Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio pirmininko rinkimai yra svarbūs. Gruodžio 9-oji parodys, ar šiai partijai pavyks išsivaduoti ir išoriškai, ir viduje iš politinės korupcijos skandalo.

O jis gilėja ir plečiasi.

Nuo 2016 m. gegužės vyksta ikiteisminis tyrimas dėl koncerno „MG Baltic“ ir liberalų sąjūdžio galimos korupcijos, piktnaudžiavimo, prekybos poveikiu partijos naudai. Iš pradžių įtarimai buvo susiję su liberalų pirmininko Eligijaus Masiulio veikla, po to įtarimai pareikšti liberalui Šarūnui Gustainiui, vėliau – Gintarui Steponavičiui. Inkriminuojamos nusikalstamos Liberalų sąjūdžio lyderių veikos perkeltos ir Liberalų sąjūdžiui kaip partijai.

Prieš pusantrų metų, netrukus po to, kai teisėsauga pareiškė įtarimus E. Masiuliui, liberalai ėmėsi svarstyti, kas čia vyksta ir ką daryti?

Partijoje išryškėjo dvi politinės linijos.

Vienos šalininkai (Eugenijus ir Simonas Gentvilai, Remigijus Šimašius ir kt.) aiškino, esą liberalai kaip partija čia ne prie ko, nes prie ko, galbūt, tik atskiri liberalai ir tai teisėsauga netrukus išsiaiškins, o su ja jie procedūriškai bendradarbiaus.

Tezė buvo išsakoma su išlygomis, o būtent, jei tos inkriminacijos lies partiją – partija ginsis, naudosis procedūromis, „kvestionuos“ teisėsaugos interpretacijas, neigs jas teisme ir tam reikalui padės advokatai. Šios linijos šalininkai iki šiol stovi prie linijos iki galo. Pasak E. Gentvilo, „ar ne per ilgai liberalai gyrė teisėsaugą“ ir kodėl „atnaujintos teisėsaugos kalbos apie liberalų bylą pasigirdo artėjant liberalų pirmininko rinkimams?“

Kitos gi linijos šalininkai (Petras Auštrevičius, Vitalijus Gailius ir kt.) antrino, kad bendradarbiavimas su teisėsauga būtinas. Tačiau jie dėstė, kad toks bendradarbiavimas būtinas ne teisinei gynybai, bet politiniam apsivalymui. Jie siūlė Liberalų sąjūdžiui keistis iš esmės, susidariusią padėtį vertinti ne kaip teisinį-procedūrinį, bet kaip politinį klausimą, t. y. atsiriboti liberalams nuo įtarimų politine korupcija ne rokiruotėmis partijos vadovybėje, bet ją ir partiją iš naujo suburiant.

Nugalėjo pirmoji – Gentvilų šeimos ir Šimašiaus – linija. Veikiausiai todėl, kad intuityviai dauguma Liberalų sąjūdžio narių viduje jautėsi, kad jie nėra kalti.

Reikia įvertinti ir tą aplinkybę, kad iki šiol mes „negirdėjome“ Liberalų sąjūdžio bylos detalių. Nėra paviešinti jokie pokalbiai. O kokį poveikį toks paviešinimas gali turėti, gerai iliustruoja neseniai paskelbtas „MG-Baltic“ ir „Kauno tiltų“ atstovų pokalbis apie paskyrimus Kelių direkcijoje. Jeigu išvysime pokalbių su liberalais tekstus, tai E. Gentvilo linijai gintis procedūrų pagalba, galimas daiktas, bus tiesiog kvailystė ir savižudybė.

Neabejoju, kad E. Gentvilas kaip Nepriklausomybės Akto signataras yra labai patyręs Lietuvos politikas, tikrai nemažai nuveikęs gero Lietuvai ir savo partijai, deramai atstovavęs Europarlamentui. Tačiau keista, kad jis nusprendė dar kartą kandidatuoti į Lietuvos Respublikos Liberalų sąjūdžio pirmininko postą.

Pirmiausia keista vien todėl, kad E. Masiulis buvo jo mokinys ir protégé. Su E. Gentvilo pagalba E. Masiulis tapo ir įsitvirtino kaip partijos pirmininkas. Sunku patikėti, kad E. Gentvilas nieko nežinojo, kas vyksta partijoje, su E. Masiuliu ir aplink jį.

Be to, visiškai neaišku, kaip baigsis paties E. Gentvilo kaip buvusio „Klaipėdos uosto“ direkcijos generalinio direktoriaus ir „Klaipėdos uosto“ direkcijos ginčas dėl padarytos žalos.
Jei pats E. Gentvilas nejaučia moralinės atsakomybės dėl to, kas įvyko su buvusiu partijos pirmininku E. Masiuliu ar dėl galimai padarytos milijoninės žalos Klaipėdos uostui, tai partiečiai turėtų atidžiai stebėti, kas įvyko su Lietuvos socialdemokratais.

Vietoj to, kad Liberalų sąjūdis atsinaujintų, tai gali būti išbandymas, paskandinsiąs partiją. Ko tikrai nereikėtų liberalams rytoj – tai dar vieno partijos pirmininkas teisme.
Kitas pasirinkimas Liberalų sąjūdžiui – tai Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas V. Gailius. Atrodytų, kad tai šiandien liberalams pakankamai racionalus pasirinkimas. Pats žodis – antikorupcija – tai, ko šiandien reikia partijai. Tačiau kai kas gali suabejoti, kiek pats V. Gailius yra liberalas, o kiek socialdemokratas, konservatorius, valstietis ar tiesiog „mentas“?

Koks jis yra liberalas, dar pamatysime, bet šiaip ar taip V. Gailiaus pa(si)teisinimui reiktų prisiminti principinę jo laikyseną prezidentūros atžvilgiu FNTT skandale ir tai, kad jis jau kelintą kartą išrenkamas Seimo nariu vienmandatėje rinkimų apygardoje, t. y. turi žmonių pasitikėjimą.

Labai panašu, kad V. Gailius išliktų P. Auštrevičiaus linijos šalininkas, siekiantis ne aklai, per procedūras, ginti tai, kas neapginama, o atvirai ir skaidriai bendradarbiauti su teisėsauga, siekiant apvalyti Liberalų sąjūdį ir atstatyti žmonių pasitikėjimą juo.

Atvirai.

Apgailėtina, kad šiandien Liberalų sąjūdžiui vadovauti ryžtasi tik šie du politikai, nes ši partija tikrai turi nemažai iškilių asmenybių.

Bet net ir taip susiklosčius, liberalų laukia labai svarbus pasirinkimas: balsuoti už „tęstinumą“, t. y. už Šimašiaus – Gentvilų šeimos koaliciją, ar rinktis galimai radikalų išsiskaidrinimo procesą, t. y. už Auštrevičiaus – Gailiaus koaliciją

Perspausdinta iš DELFI.lt