Rinkimai Rusijoje: už valdžios fasado spręsis ir santykių su Vakarais kryptis. Alfa.lt interviu su Laurynu Jonavičiumi
Kitų metų kovo 18-ąją Rusijoje įvyksiantys prezidento rinkimai didelės intrigos savo baigtimi nežada – vargu, ar kam nors į galvą šauna scenarijus, kaip Vladimiro Putino epocha galėtų neprasitęsti ketvirtajai kadencijai. Vis dėlto rinkimuose kaip niekada daug dėmesio susilaukia viena moteris, o tai, kas artimiausiais metais vyks valdžios fasado, kelia svarbių klausimų.
Pokalbis apie pagrindinius veikėjus rinkimuose ir tai, kaip potencialūs galių balanso svyravimai Kremliuje gali paveikti Rusiją ir jos santykius su Vakarais, su politologu, VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoju dr. Laurynu Jonavičiumi.
Ar jūs kaip politologas, tyrinėjantis Rusiją, pats sau randate kažkokių intrigų, įdėmios ir įdomios analizės vertų objektų?
Bendros intrigos, kaip baigsis rinkimai, nėra. Įdomu yra tai, kokiais metodais bus prieita iki to galutinio rezultato, kad intrigos nebus. Nes visada lūkesčiai, ne tiek pačioje Rusijoje, bet Vakaruose, yra sukeliami. Kai artėja rinkimai, visi mato tai, ką nori matyti ir ieško, kas dabar galėtų pasikeisti, kodėl ir ką daryti, kad tie pokyčiai įvyktų. Tas lūkesčių užkėlimas ne visada yra teisingas – sistema Rusijoje ganėtinai tvirta ir stabili, mechanizmai, kaip užtikrinti esamos valdžios tęstinumą irgi yra įtvirtinti.
Iš vidaus kažkokių pokyčių sunku tikėtis. Realiai kas galbūt galėtų pakeisti situaciją, tai ženkliai suprastėjusi ekonomika ar išoriniai veiksniai – karinis konfliktas, geopolitiniai pokyčiai, bet kol kas jų nelabai galime įžvelgti. Ekonomika stabilizuojasi, nėra to didelio nuosmukio, išorinis aktyvumas Rusijos, kiek tenka matyti, irgi iš tikrųjų mažėja – tas pats atsitraukimas iš Sirijos, neeskalavimas konflikto Ukrainoje. Tai rodo, kad Rusija ateinančius metus, mano supratimu, bandys išlaukti, tvarkytis su vidaus procesais ir didelių netikėtumų nebus.
Galbūt tai, į ką reikia žiūrėti ir kas įdomiausia, yra kaip vis dėlto tos neformalios grupuotės, įtakingi veikėjai Rusijos valdančiojo elito tarpe pasidalins galią, valdžią ir kokius sprendimus tas jų pasidalijimas lems tiek vidaus, tiek užsienio politikoje.
Aleksejus Navalnas (rinkimų komisija opozicionieriui praėjusią savaitę neleido įregistruoti savo kandidatūros – red. past.) sako, kad Kremlius jo bijo, bet veikiausiai V. Putinas rinkimus laimėtų ir jam dalyvaujant, juk netgi ne visa Rusijos opozicija vieninga A. Navalno atžvilgiu ir jį palaiko. Kita vertus, jeigu jam būtų leista dalyvauti, demokratiškumo įspūdį tai sudarytų ir didelės žalos režimui turbūt nebūtų.
Jis atvirai puola aukščiausius Rusijos pareigūnus, kaltina juos korupcija, piktnaudžiavimu tarnyba ir daugeliu kitų dalykų. Jis yra nesisteminis žmogus, t.y. nenuspėjamas, žiūrint iš elito pusės. O nenuspėjamumas yra problema Rusijoje, nes prioritetas numeris vienas yra tęstinumas, stabilumas. Kai tu nežinai, ko tikėtis, nekontroliuoji žmogaus per finansinius paskirstymus, per asmenines pažintis ar kitus dalykus, jis gali bet ką iškrėsti, o tai nereikalinga ir nenaudinga. O legitimumo įspūdį sukurs kiti veikėjai, kurie noriai kandidatuoja.
Navalno palaikymo žiedas yra jaunimas. Rinkimuose jis nedalyvaus, vadinasi, laukia dar šeši metai iki kitų prezidento rinkimų, tad ar neišsikvėps opozicija?
Nėra vienos opozicijos, čia irgi svarbu, A. Navalnas yra dalis jos. […] Ar išsikvėps, sunku prognozuoti. Tą linija Navalnas tęs ir toliau, nepaisant to, kad nedalyvauja rinkimuose, klausimas, kiek visuomenė bus suinteresuota toliau žiūrėti, ką jis daro ir palaikyti. Jeigu ekonominė situacija gerės, progų iš visuomenės piktintis valdžia mažės. Specifika Rusijos visuomenės santykio su valdžia yra ta, kad jeigu pastaroji leidžia žmonėms daugiau ar mažiau gerai gyventi ir nesikiša pernelyg į jų gyvenimus, tai jie tikrai nesigilina per daug į tai, ką ta valdžia daro.
Kokį įspūdį Jums apskritai palieka A. Navalnas kaip žmogus, norintis būti opozicijos veidu? Kartais atrodo, kad jis kaip žuvis vandenyje jaučiasi tuomet, kai reikia kalbėti savo rėmėjams mitinge aikštėje ar kreiptis į juos savo videobloguose, bet apie svarbius dalykus jis kartais kalba aptakiai, atrodo jautrus kritikai. Galima prisiminti jo interviu vasarą Ksenijai Sobčiak, tuomet kai ji dar buvo žurnalistė, ne kandidatė į prezidentus. Ji privertė jį jaustis labai nepatogiai ir kone užtalžė klausimais. Kokie įspūdį A. Navalnas Jums palieka?
Na, kai klausiama, kokia yra Aleksejaus Navalno politinė linija, niekas neturi atsakymo. Jis kritikuoja valdžią, daro tai efektingai, bet tai nieko nepasako, ką jis darytų atėjęs į valdžią, jeigu jam būtų suteikta įtaka ir visa kita. Tai ta prasme jis nėra aiškus veikėjas. Nėra aiškios pozityvios linijos – siūlome tą ir tą. Retorika ir elgesys yra nukreiptas į tuos, kurie dabar yra valdžioje, kokie jie blogi. Vertinant kai kuriuos Navalno pasisakymus, bent jau užsienio politikoje, jo pozicija nelabai kuo skiriasi nuo dabartinio valdančiojo elito – Rusija išlieka didžioji galia, specialius interesus turintis veikėjas, su kuriuo reikia skaitytis, o apie vidines reformas jis realiai nekalba. Taip, sako, reikia kovoti su korupcija, bet kaip tą daryti, ką tai reiškia, nėra aišku.
Ar nėra taip, kad Vakaruose, jos spaudoje, praleidžiant šį aspektą, kurį Jūs paminėjote, A. Navalno įvaizdis yra kiek idealizuotas?
Na, yra veikėjas, kuris kritikuoja režimą, režimas susilaukia sankcijų iš Vakarų, taigi mano priešo priešas yra mano draugas, paprasta turbūt logika. Nes Vakarai turi irgi išlaikyti tą įvaizdį, kad jie kažką daro, stengiasi skatinti demokratiją, skaidrumą. Navalnas yra palankus žaidėjas, nes jis bent jau deklaruoja prisidedantis prie šių dalykų. Bet vėlgi, tai yra visiškas paviršius ir niekas nesigilina, ką jis darytų ir kaip. Daug parodomojo veikimo, kuris nebūtinai reiškia, kad vyksta reali politika, bandymai daryti pokyčius.
Kita neišvengiamybė rinkimų temoje – Ksenija Sobčiak. Dažnai kartojama, kad jos dalyvavimas rinkimuose yra su Kremliaus palaiminimu, nes ji esą pridės legitimumo rinkimams, o iš tikrųjų yra tokia formali opozicija, virpinanti orą ir niekuo nepavojinga. Dar sakoma, kad ji paranki, nes pakursto pasibodėjimą opozicija V. Putinui apskritai – dėl kai kurių pasisakymų, dėl praeities įvaizdžio ir lengvabūdiško gyvenimo. Ar jus įtikina kažkuri versija ir kas Ksenija Sobčiak apskritai yra per veikėja? Ką galima pasakyti apie ją konkretaus?
Turbūt nedaug ką konkretaus, išskyrus tai, kad ji eina į rinkimus su šūkiu „prieš visus“. Ne tai, kad norėtų patekti į valdžią, bet ji sako „balsuokit prieš visus“. Kas vėlgi yra destrukcija, bet ne konstruktyvas – nėra siūloma alternatyva. Valdžia bloga, bet o ką daryti, kad valdžia būtų geresnė ir kaip ta valdžia turi būti padaryta geresne? Vėl yra daug to viešųjų ryšių elemento.
[…] Tai, kad ji asmeniniais ryšiais susijusi su Putinu irgi yra specifika, nes Rusijoje privatūs ryšiai, neformalios taisyklės yra labiausiai dominuojantys žaidimo principai, o esant privatiems ryšiams, pažinčiai, atsiranda daugiau galimybių paskui ir paveikti tą pačią Sobčiak iš Putino pusės. Mano supratimu, čia yra šou, kuris naudingas tiek Sobčiak – didina jos matomumą, žinomumą, tiek tam pačiam Kremliui, nes politinio pavojaus tai nekelia, nekeičia esamo galių balanso, plius, prideda įspūdį, kad kas ką nori, tą daro – demokratija, atvirumas, skaidrumas.
Opozicija ir Vakarai svarsto, kad galbūt kažkas iš to išaugs, Kremlius sako, žiūrėkit – kas nori, tas dalyvauja. O realiai niekas nesikeičia, tiesiog žiniasklaida turi naujas temas antraštėms – ką padarė Sobčiak, kam nusišypsojo, ką pakalbėjo.
Bet jos transformaciją iš pramogų pasaulio liūtės į žurnalistes, o dabar iki, pavadinkim, opozicijos politikės, daro įspūdį. Galima prisiminti prieš gerą mėnesį įvykusią Vladimiro Solovjovo, žinomo Rusijos propagandisto laidą, kurioje ji apie 40 minučių akis į akį debatavo su juo. Tai atrodė arba kaip idealiai surežisuotas spektaklis, arba gana solidus Sobčiak pasirodymas.
Man neteko matyti tos laidos, žinau, kad ji buvo, bet nežinau, kame solidumas. Solovjovas gan žinomas savo politine linija, jo laidos su Žirinovskiu ir kolegomis išreiškia tą agresyvią, kietą Rusijos poziciją. Toje laidoje, kiek suprantu, puolimo prieš Sobčiak nebuvo, o labiau kalbėjimas kaip su vaiku, […] bet ji galbūt ir gražiai, tvarkingai kalbėjo. Turbūt tai parodo, kad yra pravertas langas, pro kurį Sobčiak ir panašūs veikėjai gali kažką pasakyti, bet tai nereiškia, kad pro tą langą pradės veržtis kažkokios platesnės jėgos.
Nors toli gražu turbūt ne paskutiniai metai politikoje, bet galbūt paskutiniai rinkimai taip vadinamos sisteminės opozicijos lyderiams – minėtam Žirinovskiui ir komunistų lyderiui Genadijui Ziuganovui. Abu vyrai jau amžiuje. Ar jų partijose galima numatyti vadovų kaitą ir ar tai kažkaip paveiks režimą ir jo galių balansą?
Sudėtingas klausimas, kol kas abu eina kandidatais į prezidentus, kol kas artimiausius kelis metus tos kaitos turbūt nebus. Klausimas, koks likimas tų partijų, tų sisteminių veikėjų, ateityje irgi priklausys nuo to, kaip dėliosis situacija po to, kai Putinas bus perrinktas. Nes artėjant ketvirtosios kadencijos pabaigai padaugės klausimų „kas toliau?“. […] Jų elektorato požiūris ir partijų atsiliepimas į elektoratą priklausys nuo to, ką darys Putinas ir kiti veikėjai, kiek jiems bus naudinga išlaikyti komunistus ir liberaldemokratus kaip apipavidalintojus esamos sistemos. Tai ganėtinai neprognozuojamas dalykas, nors realiai turbūt komunistų elektoratas ir partija yra senstantys, dinozauriški veikėjai, manyčiau, kad nelabai turintys pajėgumų atsinaujinti. Didelės įtakos ateityje jiems nenumatyčiau.
Tai, kad rinkimai vyks kovo 18-ąją, kai bus minimos Krymo prisijungimo metinės, turbūt nėra atsitiktinumas?
Simbolika, bus rodoma, kad mes dideli, mes galingi, atsiėmam teritorijas, kurios mums priklauso. Ir kas mums tai padeda padaryti – draugas Putinas.
Turbūt toliausiai užbėgantis į ateitį klausimas yra kas bus po Putino, kai baigsis jo kadencija, bet aš jį performuluočiau į klausimą, kas bus tie vaikėjai, kurie stumdysis alkūnėmis ar bus užkulisinių susitarimų centre. Į ką vertėtų atkreipti dėmesį?
Reikėtų atsiminti, kaip pats Putinas atėjo į valdžią 1998-1999 metais, kai baiginėjosi Boriso Jelcino kadencija, jo sveikata buvo prasta ir žmonės aplink ieškojo, kuo jį pakeisti. Tame tarpe ir žmonės, kurie buvo žinomi, bet nebuvo užimantys oficialias matomas pozicijas, tiesiog turėjo resursus, įtaką ir galią, kad galėtų priiminėti politinius sprendimus. Putinas tuo metu buvo visiškai niekas, jo nežinojo, apie jį daug kas net nebuvo girdėjęs, todėl didele dalimi ir buvo pasirinktas – kad būtų kontroliuojamas neformalių veikėjų ir jie per Putiną galėtų daryti savo politiką.
Bet įvykiai taip susiklostė – naftos kainų augimas, Čečėnijos krizė, individualus Putino sugebėjimas pasinaudoti turimais ryšiais – ir Putinas apvertė sistemą aukštyn kojom savo naudai.
Putinas nėra vienintelis sprendimų priėmėjas, jis turi balansuoti atskirų grupių interesus, grupių, kurios valdo priėjimą prie resursų. Jėgos resursų – saugumo struktūrų, kurios nėra vienalytės, taip pat ekonomiškai svarbiausių veikėjų iš naftos ir dujų sektoriaus, kurios konkuruoja tarpusavyje. „Gazprom“ ir „Rosneft“, pavyzdžiui, stipriai pjaunasi dėl to, kokią energetikos politiką turi vykdyti Rusija: kokie mokesčiai turi būti mokami, kas kokiomis teisėmis gali eksportuoti į užsienį ir kiti aspektai.
[…] Greta yra technokratinė grupė, sudaranti Vyriausybę – Medvedevas ir žmonės aplink jį. Jie vykdo dabartinę politiką, priima tuos techninius sprendimus dėl to, ką daryti su ekonomika, socialiniais klausimais ir taip toliau. Jie irgi turi svorį ir interesus.
Iš to, kas vyksta dabar, pavyzdžiui, buvusio ministro Uliukajevo nuteisimo ir kitų požymių galima manyti, kad jėgos struktūros bando įtvirtinti dominavimą technokratų, vadinamųjų liberalų, atžvilgiu.
Ginčai tarp FSB vadovybės, pavyzdžiui, Aleksandro Bortnikovo ir kolegų, tarp Igorio Sečino, kuris susijęs su saugumo struktūromis ir yra pagrindinis naftos magnatas, tarp Medvedevo ir aplinkos, susijusios su dujų sektoriumi visų pirma – tarp šitų žmonių vyks konkurencija ar dialogas, sunku pasakyti, kaip tai atrodys. Jeigu ekonominė situacija gerės, tai gali įgauti pakankamai taikias bendrabūvio formas, jei negerės ar eis prastyn, tikėtina, bus naujų bylų, susidorojimų politinių ar fizinių.
Anksčiau kaip galimas įpėdinis bent jau žiniasklaidoje aptarinėtas Sergejus Šoigu, dar vienas tikro vyro archetipas, kaip galima pamaina apkalbėtas ir Medvedevas – jis dar nėra mušta korta?
Arti mušimo ribos turbūt. Bent jau pagal tai, ką Rusijos apžvalgininkai sako, yra galimybė, kad jis kažkuriuo metu bus paaukotas, parodant, koks geras yra Putinas ir kaip rūpinasi valstybe ir kaip nesugeba įgyvendinti politikos Vyriausybė. Išteklių konkuruoti su jėgos struktūromis pas Medvedevą ir jo aplinkos žmones nėra labai daug. Jie yra sisteminiai žmonės, todėl kad yra ekspertai, teisininkai, ekonomistai – technokratai. Jų paslaugos yra reikalingos, tam kad veiktų pati sistema. Bet matom paskutinius kelis metus, kad Putino aplinkoje atsiranda naujų žmonių, kurie yra visiškai asmeniškai priklausomi nuo jo, nes Putinas juos pasirinko į atsakingus postus. Pavyzdžiui, prezidento administracijos ar kai kurie kiti veikėjai, kurie negalės pasakyti, kad daroma kažkas ne taip.
Dėl to, kad technokratai nueina į šalį, o stiprėja jėgos struktūros žmonių įtaka, galima sakyti, kad santykiai su Vakarais liks tokiame pat įšale?
Kol kas ženklų, kad santykiai turėtų ar galėtų gerėti, nėra. Jeigu priimsim prielaidą, kad jėgos struktūrų žmonės tampa vis labiau dominuojantis, tai jų mentalitetas ir požiūris į tarptautinius santykius yra specifinis. Jie mato Rusiją kaip atskirą galios centrą, su kuriuo kiti veikėjai turi skaitytis ir pagrindinis instrumentas priversti skaitytis, pasak jų, yra tai, ką Rusija padarė Ukrainoje ir Sirijoje. […] Ir kodėl eiti į bendradarbiavimą su Vakarais, jeigu galima eiti su Arabų šalimis, Kinija, besivystančiomis šalimis, kurios gauna pasaulyje ekonominį svorį vis didesnį ir nekalba apie demokratiją, nekelia reikalavimų dėl žmogaus teisių, pasisako už visiško suverenumo ir nesikišimo principą.
Bandymas iš Vakarų pusės grįžti į normalius santykius su Rusija anaiptol nereiškia, kad tai keistų pačią Rusija. Ji grįš į santykius tada, kai tai bus padaryta jos sąlygomis. Ir Vakarai iš tikrųjų patys tą jau yra supratę.
Perspausdinta iš Alfa.lt
Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.
