Rokai, nuo ko prasidėjo tavo kelionių pomėgis? Kada supratai, kad turi tam aistrą?

Turbūt tai prasidėjo nuo senų National Geographic žurnalų vartymo, tada kelionių su šeima dviračiais ir lygumų slidėmis, ir galiausiai susidomėjimo geografija mokykloje. Išskirtine aistra nepavadinčiau, nes daug kas susiklostė savaime dėl gyvenimo aplinkybių – dviejų mainų programų užsienyje, o pastaruoju metu – ir dėl darbinių aplinkybių. Turbūt, jei turėčiau tikra aistrą kelionėms, keliauti būtų mano darbas, tačiau tada kiltų grėsmė tam tapti rutina ir prarasti dalį žavesio.

Kokia ir kur buvo tavo pirmoji kelionė?

Pirmosios vaikystės kelionės buvo į Provansą ir Kanadą, bet reikšmingiausiai mano keliavimo įgūdžius padėjo formuoti mokyklos laikų kelionė autostopu iš Lietuvos iki Jungtinės Karalystės ir atgal. Gal kiek radikalia forma, bet ypač padėjo įvertinti socialinių ryšių bei pasitikėjimo svarbą keliaujant, išmokė visiškai autonomiškai keliauti bet kokiomis sąlygomis.

Kaip tarp kitų meninių gebėjimų išsiskyrė pomėgis fotografuoti? Kada pradėjai fotografuoti?

Pradėjau fotografuoti gal septintoje klasėje ir, visgi, nesakyčiau, kad tai buvo išskirtinis pomėgis tarp muzikos ir dailės tuo metu. Tiesiog daugiau keliaujant tai išryškėjo kaip pats patogiausias raiškos metodas, reikšminga paties keliavimo dalis. Žinoma, kadangi šiuolaikinės technologijos leidžia visiems fotografuoti visur ir visada, savo pomėgyje nematau daug išskirtinumo, bet būtent tai prideda papildomą iššūkį pabandyti į dalykus pažiūrėti kitaip.

Kaip gimė idėja surengti fotografijos parodą? Ką dar norėtum nufotografuoti, kam dar neturėjai galimybės?

Tuo metu gyvenau Pietų Korėjoje, apie pačią parodą daug negalvojau, tiesiog buvo įdomūs skirtingų Seulo rajonų kontrastai, greitos ekonominės plėtros, bet ir socialinės atskirties, skirtingų religijų ir etinių sistemų įtaka Korėjos raidai. Parodos turinys buvo gana abstraktus, šiek tiek eksperimentavau su diptikais, rankine nuotraukų gamyba – visgi tai buvo juostinės fotografijos projektas. Nors rezultatas turbūt niekad manęs netenkina, tačiau be galo įdomus ir pamokantis buvo pats parodos rengimo procesas.

Dabar mane labiau domina asmeniškesni projektai su daugiau socialine negu estetine prieiga. Bet sunku išlaikyti pusiausvyrą tarp subjektų asmeninių ir jų kultūros istorijų, išvengti žmonių suegzotinimo, bet ir nepateikti visko per daug sausai ir plokščiai. Tad didžiausias noras yra įgyvendinti vienokį ar kitokį antropologinį fotografijos ar video projektą išvengiant susijusių kultūrinio reliatyvizmo spąstų. O jei kalbant apie mažiau socialiai jautrius subjektus – aktyvūs ugnikalniai yra vieni iš mano favoritų.

Tavo darbas URM susijęs ir su mobiliąja programėle „Keliauk Saugiai“. Kai pats keliauji, kokios yra tavo mėgstamiausios programėlės?

Turbūt nieko naujo nepapasakosiu – labai naudinga Google Maps galimybė parsisiųsti offline žemėlapius. Taip pat Couchsurfing, Booking.com, TripAdvisor, Revolut programėlės, jei tai nėra kelionės laukinėje gamtoje. Google Translate papildytos realybės funkcija su tiesioginiu vertimu per kamerą gana įspūdinga, nors ir netobula, bet labai padeda šalyse su nelotyniška rašto sistema. Mūsų „Keliauk Saugiai“ irgi labai naudinga planuojant keliones pagal saugumą šalies regionuose ir įvertinti vizų ar kitų dokumentų poreikį. Vis vien geriausias problemų sprendimas yra komunikacija su vietiniais, kas kartais lemia netikėtus atradimus, taip pat padeda kalbos įgūdžiams.

Ar keliaudamas į užsienio valstybes, pažindamas kitas kultūras, turi kokią nors vidinę nuostatą, kaip patirti kuo daugiau esant užsienio kultūroje?

Stengiuosi neapsiriboti nuostatomis, bet svarbiausia man yra socialinis aspektas – kuo daugiau pabendrauti su vietiniais žmonėmis. Įdomu pasigilinti, kuo jie džiaugiasi ir dėl ko nerimauja savo gyvenime, kartais jų problemos (pvz., per daug banglentininkų Ekvadore) lietuviškomis akimis yra tikri džiaugsmai. Dėl etninės ir kultūrinės asimiliacijos darosi vis sunkiau surasti istoriškai autentiškas etnines grupes ar gentis, bet būtent globalizuota jų buitis ir yra tikroji dabarties autentika, o ne apsirengimas tautiniais kostiumas turistams linksminti. Tad kuo dažniau stengiuosi gyventi su vietiniais žmonėmis, kurie neturi ryšių su turizmo verslu, taip pamatau gal ir pilkesnį šalies paveikslą, bet daugiau kasdienių socialinių aspektų.

Taip pat domiuosi ir urbanistika, ypač subalansuotu miesto transportu, dviračių ir viešojo transporto infrastruktūra. Viešasis transportas, kad ir ne pats žaviausias, efektyviai koncentruoja ir sulygina kelis miesto socialinius sluoksnius ir dažnai paneigia daug kultūrinių stereotipų.

Anksčiau vesdavai Gagarin on the Moon. Ar pats tebedalyvauji protmūšiuose?

Šiuo metu dalyvauju tik retkarčiais, neturiu komandos ir mėgstamiausios lygos, bet įdomu kartas nuo karto apsilankyti ir pažiūrėti, kaip skirtingai žmonės interpretuoja šį žanrą. Džiaugiuosi, kad protmūšiai Lietuvoje pasiekė gana aukštą lygį ir didžiulį populiarumą. Žinau, kaip sunku kokybiškai parengti protmūšį, kad jis reikalautų mąstymo, o ne vien faktinių žinių, tad be galo gerbiu didžiųjų protmūšių organizatorius už kokybišką turinį.

Ar pakito požiūris į Lietuvą aplankius tiek užsienio valstybių? Ar Lietuva tau neatrodo maža ar net per maža įgyvendinti savo svajones ir siekius?

Keliaudamas tik labiau vertinu didelius Lietuvos pasiekimus per sąlyginai trumpus nepriklausomybės metus. Ypač gyvenimas Pietų Korėjoje padėjo daug labiau branginti asmeninio pasirinkimo laisvę, kurią turime Lietuvoje, daug lankstesnį socialinį, akademinį ir profesinį klimatą.

Žinoma, mačiau daugybę gerųjų užsienio pavyzdžių, bet jų transplantavimas į Lietuvą grynąja forma dažnai neveikia. Kartais netgi vertingiau pamatyti nesėkmių pavyzdžius, kai, atrodo, puikios idėjos nesuveikia dėl žmogiškojo faktoriaus ar kultūrinių aspektų.

Lietuva yra toli gražu ne per maža ir labai paranki įgyvendinti idėjas, vieno žmogaus indėlis čia yra ryškesnis negu didesnėje valstybėje. Nors yra daug puikių konkrečių iniciatyvų, svarbiausia yra nuoseklumas ir ilgalaikiai veiksmai. Lietuva turi galimybę keistis dar dinamiškiau negu dabar, jei tik konsoliduosime savo puikius žmogiškuosius išteklius dirbti prioritetinėmis kryptimis – dirbtinis intelektas, duomenų mokslas, biotechnologijos, puslaidininkių fizika, finansinės technologijos, blokų grandinės technologijos. Mažos valstybės turi bent jau teorinį privalumą keistis greičiau negu didelės, jei visuomenėje ir valdžioje yra bendras sutarimas, kuria kryptimi reikia keistis ir pavyksta išvengti politinės švytuoklės fenomeno, kai pokyčiais laikomi atvirkštiniai praėjusiai valdžiai sprendimai.

Taip pat šalies dydžio klausimas aktualus ta prasme, kad dažnai Lietuva „sumažinama“ – yra per daug dichotomijos tarp čia gyvenančių ir emigrantų, trūksta bendrų siekių ir iniciatyvų ne tik sugrąžinti emigrantus, bet ir dirbti bendram tikslui emigracijoje. Pavyzdžiui, teko susipažinti su Airijos verslininko iniciatyva ConnectIreland, kuri skatina emigrantus ieškoti investuotojų Airijoje, o už kiekvieną sukurtą darbo vietą investicijos pritraukėjui atlygina valstybė. Ne viskas grįsta pinigais, bet kartais pasigendu daugiau pozityviai kapitalistinio ir mažiau emocinio požiūrio į Lietuvos realijas.