L. Kojala. Nors nenaudingas nė vienai pusei, karas tarp JAV ir Š. Korėjos galimas

Karas nėra išeitis nei JAV, nei Šiaurės Korėjai – jis gali būti nesėkmingai susiklosčiusių aplinkybių išdava ir labai pavojinga, kad tai tikėtinas scenarijus. Taip LRT RADIJUI sako Rytų Europos studijų centro direktorius Linas Kojala.

– Amerikos gynybos sekretorius Jamesas Mattisas įspėjo, kad Šiaurės Korėjos veiksmai gali atvesti prie šios šalies režimo pabaigos. Tuo metu Šiaurės Korėja atkerta, kad iki rugpjūčio vidurio bus pasiruošusi paleisti keturias balistines raketas JAV priklausančios Guamo salos link.

Šiaurės Korėjos teigimu, jei valstybės lyderis Kim Čong Inas planui pritars, raketos praskris virš Japonijos ir nusileis jūroje maždaug 30 km nuo Guamo. Kartu jis pasmerkė JAV prezidento Donaldo Trumpo perspėjimus atsakyti „ugnimi ir įniršiu“, o jį patį pavadino netekusiu proto. Ar tai, kad Šiaurės Korėja tiksliai įvardija taikinį ir laiką, kada ji neva svarsto smūgį, kelia įtarimų, kad Pchenjanas blefuotų?

– Manau, kad Pchenjanas derina blefavimą ir tai, kad iš tikrųjų vykdo programą, leidžiančią arba leisiančią gana greitai jai pasiekti ne tik Guamą ar kitas tolokai nuo pagrindinės JAV dalies esančias amerikiečių teritorijas, bet ir pačius didžiausius JAV miestus.

Manau, kad šiandien jau visi supranta, kad Šiaurės Korėja – rimta grėsmė ir kad bet kuriuo atveju, jei prasidėtų konfliktas, jis nesibaigtų tik vienoje teritorijoje, o, ko gero, taptų toks didelis, kokio nepageidauja nė viena pusė.

– Kai kalbame apie konfliktą, ką reikėtų įsivaizduoti?

– Pirmiausia reikėtų įsivaizduoti geografiją ir situaciją, kuri prasidėtų jau pirmomis konflikto valandomis. Kad ir kokio dydžio tai būtų konfliktas, ko gero, Pietų Korėjos sostinė Seulas, esanti už keliasdešimt kilometrų nuo sienos su Šiaurės Korėja, taptų pirmuoju taikiniu.

Aplink Seulą ir pačiame Seule gyvena 25 mln. gyventojų, tad konflikto mastas būtų milžiniškas net ir nepanaudojus branduolinio ginklo. Šiuo atveju turbūt pirmiausia baiminamasi ir to, kad Šiaurės Korėja galėtų panaudoti savo kitą turimą ginkluotę, nutaikytą būtent į Pietų Korėjos sostinę, kurioje yra dešimtys tūkstančių JAV karių.

– Kuo tokia provokacija naudinga Šiaurės Korėjai?

– Šiaurės Korėja turi vieną labai aiškų tikslą – būti ta šalimi, kurios bijotų kiti. Tai jai užtikrintų stabilumą. Šiaurės Korėja – labai specifinė pasaulio valstybė su labai specifine politine sistema (totalitariniu režimu) – branduolinį ginklavimąsi suvokia kaip būdą atgrasyti priešus (tarp jų – ir JAV, Japoniją ir Pietų Korėją) nuo noro pakeisti Šiaurės Korėjos politinę situaciją ir galbūt sujungti abi Korėjas.

– Ar Šiaurės Korėja galėtų pakeisti kitų požiūrį į save apskritai?

– Kol kas tai sudėtinga įsivaizduoti, nes matėme daugybę skirtingų diplomatinių etapų: bandyta atrasti bendradarbiavimą su Šiaurės Korėja, ieškota sąlyčio taškų siūlant tam tikrų nuolaidų, gelbstint šios šalies ekonomiką, siunčiant maisto produktus ir pan. Buvo etapų, kai buvo taikytos ir iki šiol tebetaikomos sankcijos – prisiminkime praėjusios savaitės sprendimą Jungtinėse Tautose dar labiau jas sugriežtinti.

Tikrai buvo bandoma daryti įvairius sprendimus, bet Šiaurės Korėja nuo to savo strateginės linijos nepakeitė, išliko tokia pati – mes turime turėti branduolinį ginklą, kitaip mums kyla pernelyg didelė invazijos iš išorės grėsmė.

– Kiek įmanomas Šiaurės ir Pietų Korėjų susijungimas?

– Tai visada buvo realus ar bent jau tikėtinas scenarijus, kurio daugiau ar mažiau siektų abi pusės, bet praktiškai šiandien tai įsivaizduoti be galo sudėtinga. Svarbi priežastis ta, kad Korėjos yra be galo skirtingos. Viena – totalitarinė valstybė, kurioje vis dar kalbama apie koncentracijos stovyklas ir vieno asmens kultą. Pietų Korėja – visame pasaulyje pripažįstama ir klestinti demokratija.

– Kiek sutiktumėte su svarstymais, kad JAV prezidentas pasisakymu apie ugnį ir įtūžį pats pasiduoda isteriškai karinei retorikai, panašiai į paties Kim Čong Ino?

– Be abejo, kritikai teisūs, kad tokie pasisakymai nereikalingi. Visas pasaulis puikiai žino, kad JAV yra pati galingiausia pasaulio karinė valstybė, ir to nereikia įrodinėti skambiomis frazėmis. Juo labiau kad iš D.Trumpo administracijos girdėjome ir šiek tiek kitokių pareiškimų, t. y. kad JAV nesiekia pakeisti režimo Šiaurės Korėjoje.

Tad norima atrasti bent jau šiokį tokį konsensusą toliau neeskaluoti situacijos, nes karas nėra išeitis nė vienai pusei. Jis gali būti nesėkmingai susiklosčiusių aplinkybių išdava ir labai pavojinga, kad tai tikėtinas scenarijus. Tokie pareiškimai neprisideda prie situacijos gerinimo ir sukelia papildomą reakciją, ką ir matome iš Šiaurės Korėjos pusės, kai ji grasina atakuoti JAV teritoriją.

– Ar D.Trumpas laikytųsi žodžio, jei provokacijos ir grasinimai tęstųsi?

– Sunku pasakyti. Be abejo, jei būtų užpulta JAV teritorija ar JAV sąjungininkė Pietų Korėja, kuriai JAV įsipareigojusi teikti karinę pagalbą, tuomet turbūt atsako būtų sulaukta. Bet aš manau, kad ir Šiaurės Korėja, ir JAV supranta, kad karas nėra optimalus scenarijus ir jis prie gero nevestų.

Karas – mažų mažiausiai dešimčių tūkstančių žmonių žūtis, tad, matyt, bus siekiama to išvengti. Bet retorinė eskalacija tikrai tęsis ir kol kas neaišku, kada ir ar apskritai baigsis.

– Tikras konfliktas su Šiaurės Korėja būtų tragiškas ir Pietų Korėjai, ir Japonijai. Kokių svertų, galinčių mažinti įtampą, dar likę?

– Kai kas sako, kad vienintelis svertas yra sankcijos – ekonominiai būdai, kuriais Šiaurės Korėja gali būti spaudžiama. Iki šiol sankcijos buvo taikomos žingsnis po žingsnio. Jeigu jos būtų sugriežtintos labai stipriai ir labai greitai, spaudimas būtų padaromas. Be abejo, jei tam pritartų svarbiausias žaidėjas šiame žaidime – Šiaurės Korėjos kaimynė Kinija.

– Bet Kinija turbūt nelabai pritars? Kaip ir Rusija?

– Kinijos pozicija šiek tiek kintanti. Pastaruosius kartus Kinija gana aiškiai pasmerkė Šiaurės Korėjos veiksmus ir pritarė sankcijoms, dėl kurių buvo balsuojama Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje. Tad tarsi iš Kinijos pusės yra noro parodyti, kad ji linkusi prisidėti prie konflikto deeskalacijos.

Kita vertus, pats D.Trumpas ne kartą teigė, kad, pažiūrėjus į ekonomikos srautus, prekybą, akivaizdu, kad Šiaurės Korėja nėra spaudžiama taip, kaip Kinija galėtų ir turėtų. Tai dvilypis žaidimas ir JAV diplomatinis tikslas – paspausti Kiniją, kad ji imtųsi daugiau priemonių.

– Kaip atrodo D.Trumpo administracijos diplomatija Šiaurės Korėjos atžvilgiu palyginti su Baracko Obamos administracija?

– Kol kas ji pernelyg nekinta, B.Obamos administracija taip pat pabrėžė ilgalaikį strateginį tikslą ginti, jei prireiktų, Pietų Korėją ir visomis įmanomomis priemonėmis stabdyti Šiaurės Korėjos branduolinę programą. Deja, nei B. Obamai, nei George`ui Bushui, nei Billui Clintonui, nei kitiems JAV prezidentams to padaryti taip ir nepavyko.

Taigi D.Trumpas yra tokioje situacijoje, kai Šiaurės Korėja jau išvysčiusi savo programą ir kai iš tikrųjų gali tiesiogiai kelti grėsmę JAV teritorijai – ne tik Guamui, bet ir pagrindiniams JAV miestams. Ir tai – tam tikra prasme naujas etapas, tad D. Trumpui teks atrasti arba sukurti tokią strategiją, kuri, viena vertus, užtikrintų JAV ir jos sąjungininkų saugumą, kita vertus, leistų išvengti konflikto eskalavimo.

Perspausdinta iš LRT.lt