M. Antonovič. Atminties politikos spąstuose

Istorikas Aurimas Švedas interviu portalui 15min.lt teigė, kad dėl globalizacijos procesų visame pasaulyje keičiasi žmonių santykis su istorija. To pasekmė yra mažėjantis istorikų autoritetas, jų vietą užima politikai, žurnalistai, rašytojai, socialinių tinklų žvaigždės. Tokioje aplinkoje jau nebeaišku, kuo pasitikėti sprendžiant svarbiausius istorijos klausimus. Vis dėlto pastarųjų savaičių įvykiai kaimynėse šalyse rodo, kad istorikų autoriteto mažėjimą Vidurio ir Rytų Europoje lemia dar viena tendencija – politikų bei publicistų akcentuojama būtinybė rimtai užsiimti atminties politika.

Šis fenomenas egzistuoja ir Lietuvoje. Viešojoje erdvėje galima aptikti ne vieną filosofo ar publicisto tekstą, kuriame skundžiamasi, esą mūsų istorikai yra visiškai apleidę tautos atminties bei patriotizmo ugdymą, dėl to atėjo metas vykdyti rimtą atminties politiką.

Kas yra atminties politika? Istorikas Timothy Snyderis interviu eurozine.com ir bernardinai.lt, teigė, kad „atmintis, kaip dažnai vartojamas šis žodis, gali reikšti praeičiai taikomas sąvokas, kurios yra politiškai patogios konkrečiu metu“. Kitaip tariant, tai yra sąmoningas politinės valdžios formuojamas piliečių požiūris į istoriją, jo pagrindinė paskirtis – patenkinti konkrečius politinius uždavinius. Ar šis požiūris atitinka istorinę tikrovę, yra antraeilis dalykas. Esminis kriterijus istorijai vertinti yra jos politinė nauda.

Konkrečiau atminties politikos kertinius principus yra išdėstęs vienas dabartinės Lenkijos atminties politikos architektų senatorius Janas Żarynas. Senatorius pateikė Prancūzijos pavyzdį. Prancūzams įkalta, kad Didžioji Prancūzijos revoliucija atnešė laisvę, lygybę ir brolybę. Jie nežino, kad per revoliuciją Vandėjoje taip pat buvo masiškai išžudyti revoliucijai pasipriešinę krikščionys valstiečiai. Šiomis „smulkmenomis“ užsiima mokslininkai, o visuomenei to žinoti nebūtina. Visuomenei reikia mito, kuriuo ji privalo tikėti, ir tai turėtų didinti piliečių tikėjimą valstybe.

Jei politikams iš tiesų rūpi mūsų visuomenės istorinė atmintis, jie turi priimti politinį sprendimą pasikliauti istorikais, privalančiais ieškoti sudėtingos istorinės tiesos.

Lenkija šiuo metu yra viena labiausiai pažengusiųjų puoselėjant atminties politiką, ji minėtus principus taiko praktikoje. Pasirinktas esminis atspirties taškas – Antrasis pasaulinis karas. Teigiama, kad lenkai kartu su žydais yra labiausiai nukentėjusi tauta, karo meto herojiškai kovojusi už savo laisvę. Dar labiau suaktyvintas Varšuvos sukilimo kultas, o prie to buvo pridėtas ir „užmirštųjų kareivių“ (lenk. Żołnierze wyklęci, t. y. Armijos Krajovos karių, po 1945-ųjų atsisakiusių demobilizuotis ir pasipriešinusių sovietiniams okupantams) garbinimas. Dalis tų karių iš tiesų buvo didvyriai, bet kai kurie jų yra susitepę. Pavyzdžiui, Romuald Rajs (pseudonimas Bury), kuris 1946 metais sudegino keletą baltarusiškų kaimų, išžudė jų gyventojus. Tačiau Lenkija „neteis savo didvyrių,“ o jeigu kritikai labai kabinėsis, viską bus galima nurašyti formuluojant, kad „baltarusiai buvo komunistai.“ Tegul šiomis „smulkmenomis“ užsiima mokslininkai.

Nemenką progresą atminties politikoje daro ir kitos Vidurio Rytų Europos tautos. Pavyzdžiui, Ukraina įgyvendina principus, analogiškus lenkiškiems. Kadangi šiuo metu Ukraina kariauja su Rusija, Ukrainos didvyriai bus Stepanas Bandera ir Ukrainos sukilėlių armija (UPA). Ukrainos atminties politikos architektų nedomina faktas, kad UPA ir jos nariai gerokai prisidėjo prie Holokausto ir Voluinėje bei Galicijoje vykdė vietinių lenkų genocidą. Tai irgi yra „smulkmenos“, paliktos mokslininkams, Ukrainos piliečiams to nebūtina žinoti. Juk Ukraina dabar kariauja, todėl jos visuomenei bus neigiami visi UPA nusikaltimai, kitaip sumenktų Ukrainos piliečių moralė kautis su agresoriumi.

Dar vienas pavyzdys. Ukrainos nacionalinės atminties instituto vadovas Volodimiras Viatrovičius pareiškė, kad jų valstybė privalo pripažinti, jog 1921–1991 metais buvo okupuota SSRS. Ar toks V. Viatrovičiaus pareiškimas buvo paremtas naujais istorijos, tarptautinės teisės moksliniais tyrimais, faktais, dokumentais, liudijimais? Ne, jo argumentacija buvo paremta išskirtinai politine konjunktūra: taip bus lengviau atsikratyti sovietinio paveldo.

Kur gali nuvesti toks politine logika ir nuo istorinės tiesos bei jos paieškų atsietas mąstymas apie istoriją parodė pastarųjų dienų Lenkijos ir Izraelio ginčas. Lenkijos Seimas ir Senatas, remdamiesi anksčiau išdėstytais principais, priėmė įstatymą, uždraudžiantį „lenkiškų koncentracijos stovyklų“ sąvoką ir įvedantį potencialias laisvės atėmimo bausmes tiems, kas viešai teigia, kad lenkų tauta ir valstybė buvo atsakinga už Holokaustą. Jeigu tūlas žurnalistas primins, kad vienas žiauriausių Štuthofo koncentracijos stovyklos budelių buvo lenkas, ar tai lenkų tautai reikš atsakomybės už Holokaustą pripažinimą? Šiais klausimais užsiims menininkai ir mokslininkai, kuriems įstatymas suteikė išimtį. O viešojoje erdvėje toks abstraktus įstatymas turėtų išlaisvinti Lenkijos piliečius nuo „nereikalingų“ minčių.

Tokia Lenkijos atminties politika nemažai pasiekė. Pirma, ji padarė milžinišką žalą Lenkijos įvaizdžiui. Internete ir socialiniuose tinkluose „lenkiškų koncentracijos stovyklų“ frazės vartojimas išaugo keleriopai, o ligšioliniai Lenkijos ir Izraelio bei Lenkijos ir Ukrainos istorinių dialogų pasiekimai yra beveik sunaikinti.

Antra „garbingos“ atminties politikos, neigiančios ligšiolinę „gėdos pedagogiką“, pasekmė yra pašliję santykiai su Ukraina, beveik nutraukti diplomatiniai saitai su Izraeliu ir pablogėję santykiai su JAV (JAV Valstybės departamentas sukritikavo minėtą įstatymą). Pirmas naujos Mateuszo Morowieckio vyriausybės pasiekimas tarptautinėje politikoje – grėsmė netekti beveik visų likusių Vakarų sąjungininkų.

Tokia įvykių eiga šokiravo Lenkijos atminties politikos architektus. Jie nuoširdžiai nesitikėjo tokios tarptautinės reakcijos. Iš dalies tai nulėmė menkas domėjimasis išoriniu pasauliu ir kitų tautų jautrumu. Tačiau yra ir kitas faktorius. Atminties politikos propaguotojai idealistiškai įsivaizdavo, kad visos pasaulio tautos puoselėja atminties politiką pagal šiame tekste aptartus principus. Todėl jos esą turėtų suprasti kitas tautas, kai šios iškelia savo herojus ir užtušuoja tamsiąsias savo istorijos puses – mes turime savo mitus, jūs turite savuosius, tad kodėl turėtų kilti pasipiktinimas?

Bet kokia juodesnė savo tautos istorijos dėmė traktuojama kaip milžiniška grėsmė, galinti sugriauti piliečių lojalumą savo valstybei. Regis, didžioji dalis atminties politikos šalininkų savo visuomenes laiko kvailomis. Jeigu nekartosi, kad tauta yra didi ir išskirtinė, piliečiai nemylės savo tėvynės ir nesugebės atskirti gėrio nuo blogio.

Čia reikėtų pacituoti prof. Ainę Ramonaitę, neseniai atlikusią tyrimą apie Lietuvos piliečių pasirengimą ginti savo šalį. Paaiškėjo, kad nuosaikūs dešinieji yra labiau linkę ginti Lietuvą nei radikalūs nacionalistai. Kodėl taip yra, bus galima sužinoti netrukus pasirodysiančioje mokslininkės publikacijoje. Taigi svarbu pažymėti, kad didesnė dozė nacionalizmo nereiškia didesnio lojalumo savo šaliai.

Kaip mūsų regionui išbristi iš šių atminties politikos pinklių? Atsakymą sufleruoja tas pats T. Snyderis: „Istorija be atminties neįmanoma, tačiau atmintis be istorijos yra pavojinga.“ Tad jei politikams iš tiesų rūpi mūsų visuomenės istorinė atmintis, jie turi priimti politinį sprendimą pasikliauti istorikais, privalančiais ieškoti sudėtingos istorinės tiesos. Tik tokia istorijos politika turi kokią nors prasmę. Kitu atveju nenustebkime, jei išsipildys A. Švedo prognozė: „Todėl, deja, kartosis tokios situacijos, kai į Lietuvos ypatingąjį archyvą užklydusi ir jame bylas paskaitinėjusi medijų žvaigždė, bendraudama su žurnalistu, atlaidžiai konstatuos: „Viskas čia aišku – istorikai mulkiai (bailiai, konformistai ir kt.), pasiklydo tarp trijų medžių. O viskas buvo taip…“

Perspausdinta iš lzinios.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.