#AtkurtaiLietuvai100: Kazimieras Banaitis. Savito himno reikalas

Šis tekstas buvo spausdintas 1918-ųjų metų vasario 26-osios dienos „Lietuvos aide“

42-me „Lietuvos aido“ num. Gerb. T. Daugirdas pasisakė norįs apginti Kudirkos himną. Remdamasis tuo, kad jis jau yra priimtas ir kad kitos tautos taip pat esančios nepatenkintos savo himnais, autorius pataria mums pasilikti prie senojo. Ir pasitenkinti juo.

Bet visų pirma negalima manyti, kad tautos himnas  tai yra koks amžinas neatmainomas dalykas. Keičiantis tautos politikinio gyvenimo sąlygoms, gali būti mainomas ir jos himnas. Antai, pavyzdžiui, Rusijos bolševikai nebedainuos senojo Rusijos himno „Bože caria chrani“. Lietuva gi rengiasi taip pat į naują v a l s t y b i n į gyvenimą ir nemano grįžti į anas gyvenimo sąlygas, kuriose užgimė Kudirkos himnas.

Todėl savo laiku tasai himnas gal ir pakankamas buvo, bet dabartiniam mūsų ūpui jisai nebeatsako. Jau patsai faktas, kad spaudoje kilo prieš jį balsų, parodo lietuvius esant juo nepatenkintus. Ir T. Daugirdo tvirtinimas, jog Kudirkos himnas darąs k i e k v i e n a m lietuviui didelio įspūdžio, yra netikras.

Anglų, austrų, prancūzų himnai dainuojasi jau daugiau, kaip šimtas metų, ir jie dėl to gal sunkiau pakeisti. Gi Kudirkos himnas, palyginant dar visai nesenas ir, dėl rusų valdžios draudimo, labai mažai Didžiojoje Lietuvoje tedainuotas. Jis nesuskubo pas mus kiek stipriau prigyti, o atsiradus tinkamesnėms dainoms, kaip antai, Šimkaus „Lietuviais esame mes gimę“, buvo mažne ir visiškai užmirštas. Tik dabar karo metu, labiausiai gali būti dėl Šimkaus dainos sunkumo, mūsų dirigentai vėl pradėjo dainuoti Kudirkos himnas.

Tuo tarpu pats T. D. 14-ame „Lietuvos aido“ num. pasiūlo mainyti mūsų imtas vartoti spalvas, kad atskyrus jas nuo Rytprūsių spalvų. Lietuvių tautai, kurios liaudies muzika yra gal viena savotiškiausių visoje Europoje, nepasigaminti tikrai tautinio himno būtų daug didesnė gėda, negu vartoti vienokios spalvos su Rytų Prūsais.

Jeigu kitos tautos savo himnus priėmė, be kritikos ir ekspertyzos, tai nenuostabu, kad vėlybesnės kartos ir nepatenkintos jais. Bet mes neprivalome sekti svetimtaučių klaidomis.

Be abejonės, mūsų tautinio himno klausimas dabar galima rišti vien tik laikinai, o ne galutinai. Konkursas šiuo laiku visiškai negalimas, nes daugumas mūsų dainių ir muzikų, gyvendami svetur, negalėtų jame dalyvauti.

Pranašauti iš anksto, kad konkursai ir komisijos čion nieko negali padėti, nėra pagrindo. Konkursai yra skelbiami kartkartėmis visose kultūringose šalyse ir tuo keliu atsirado pasaulyje ne maža žymių veikalų įvairiose meno srityse.

Tik iš dalies teisingas pasakymas, jog „užsakymu negalįs niekas dailės dalykų tverti“ išimčių yra gana daug. Užteks čia paminėti, kad toks genialinis muzikos veikalas, kaip Mozart‘o „Requiem“, yra užsakymui parašytas. Net ir užmokesnis – 50 dukatų buvo suderėtas iš anksto.

Abejoti gi, kad galėtų atsirasti himnas geresnis už senąjį, nėra ko. Jau ir dabar turime tinkamesnę ir nemažiau mums prigijusią tautinę dainą, kaip antai, St. Šimkaus „Lietuviais esame mes gimę“. Dabar gi lietuvių tauta pergyvena tokį svarbų istorijos momentą, kaip retai kada; o tokiose valandose, kaip ir žinoma, ir atsiranda drąsūs, galingi, įkvėpti himnai, švelnios, žavinčios maldos už tėvynę ir t.t.. Užtat galima tikėtis, kad ir pas mus, anksčiau ar vėliau, atsiras dar lengvesnė, tinkamesnė tautinė daina už Šimkaus minėtąjį obalsį; užgims gal ir tam tikra „malda už tėvynę“, kurios mes lygi šiol neturėjome.

Bet kol kas lietuviams ne taip jau svarbu turėti oficialinai pripažintas himnas. Šią valandą jį gali pavaduoti minėtoji Šimkaus daina. O jeigu ji kiek sunkesnė už kitas, tai mūsų koncertų ir iškilmių rengėjai bei dalyvautojai tepadirbėja dėl jos ilgiau. Tuo būdu įgys ir daugiau praktikos muzikos veikalų atlikimui.