„Nuo diktatūros į demokratiją“: nemalonus velionio palikimas tironams [V. Jurkonio komentaras]

Nors jis jau miręs, autoritariniai režimai vis dar turi priežasčių prisibijoti Gene’o Sharpo. Amerikiečių politologas ne kartą buvo minimas tarp kandidatų į Nobelio taikos premijos laureatus. Ir nors apdovanojimo G. Sharpas nelaimėjo, per savo gyvenimą jis nutiesė kelią daugeliui kitų asmenų, kurie įvertinimo galbūt nusipelnys ateityje.

Sausio 28 d. žymusis nesmurtinio pasipriešinimo teoretikas mirė savo namuose Bostone (JAV), sulaukęs 90 metų. Nors Lietuvoje šis įvykis nesulaukė didelio atgarsio, velioniui dėmesio skyrė daugelis Rusijos žiniasklaidos priemonių. Autoritarizmo keliu pasukusioje šalyje JAV politologas net po mirties vadinamas spalvotojų revoliucijų ideologu ar net žmogumi, kuris sugriovė Sovietų Sąjungą.

Apie G. Sharpo palikimą, nesmurtinio pasipriešinimo logiką ir pilietinės visuomenės galią Alfa.lt redakcijoje kalbėjomės su tarptautinės nevyriausybinės organizacijos „Freedom House“ Vilniaus skyriaus vadovu Vyčiu Jurkoniu.

„Geriausiai visą G. Sharpo veiklą apibūdinanti knyga – „Nuo diktatūros į demokratiją“, – sakė daugelio autoritarinių šalių pilietinės visuomenės aktyvistus ir disidentus konsultuojantis specialistas. – Vien žiūrint į šią antraštę, gali susidaryti įspūdis, kad knyga yra apie tai, kaip nuversti diktatūrą. Bet iš principo ji yra apie pilietinį pasipriešinimą. Ir tas galioja ne vien režimo valstybėms, bet lygiai taip pat gali tikti ir demokratijoms.“

Pasirinkimas – nesmurtinis pasipriešinimas

Pasak V. Jurkonio, nors kai kurie judėjimai, tokie kaip Jungtinių Valstijų „Occupy“, kelia įtampą demokratinėse šalyse, demokratijoms būdinga vadinamoji stabdžių ir atsvarų sistema užtikrina, kad opiausi klausimai nebus palikti nuošalyje, o ilgainiui – ir išspręsti. O režimo valstybės esą gerokai dažniau priima pilietinį pasipriešinimą kaip rimtą iššūkį, su kuriuo reikia kovoti bet kokiomis priemonėmis.

„Kalbant apie G. Sharpą, reikia pabrėžti, kad tai yra nesmurtinis pasipriešinimas, – sakė „Freedom House“ atstovas. – Jokiu būdu čia nekalbama apie revoliucijas, ginkluotą kovą ir pasipriešinimą. Atvirkščiai – kalbama, kad to jokiu būdu negalima daryti, nes tai suteikia režimui legitimų atsaką ginklu. O valstybė, režimas visuomet turi milžinišką persvarą tokio pobūdžio kovoje.“

G. Sharpas, savo akademinę karjerą skyręs istorinėms pasipriešinimo studijoms, priėjo išvadą, kad ginkluota kova už laisvę ir demokratiją retai baigiasi sėkme ir kad net jei galiausiai triumfuoja sukilėliai, „susikūręs naujas režimas dažnai yra dar labiau diktatūrinis dėl centralizuojančio išsiplėtusių karinių pajėgų poveikio bei visuomenės nepriklausomų grupių ir institucijų nusilpimo ar sunaikinimo“.

Todėl bene svarbiausias amerikiečių politologo palikimas – primygtinė rekomendacija demokratijos visada siekti, pasitelkiant neginkluotą aktyvios visuomenės jėgą. Tam reikia „pradėti nuo savo kiemo, nuo mažų dalykų, kad žmonės pajustų pilietinę galią ir susiburtų“, teigia V. Jurkonis.

„Nesmurtinis pasipriešinimas reikalauja planavimo, milžiniškos disciplinos, nepasiduoti provokacijoms, – sakė „Freedom House“ ekspertas. – Man yra tekę kalbėtis su įvairiais opozicijos atstovais, su pilietinės visuomenės atstovais, kurie kaip lengviausią sprendimą mato kažkokį ginkluotą pasipriešinimą. Ir visą laiką tenka juos įspėti, kad taip jūs save diskredituojate ir prarandate tą moralinį pranašumą, kurį turi daugelis pilietinių judėjimų.“

198 metodai

G. Sharpo įžvalga, kad diktatoriai visada yra priklausomi nuo jų valdomų žmonių paramos, bendradarbiavimo ar bent abejingumo, iš pažiūros paprasta, bet gili. Atėmus šiuos ramsčius, diktatūra gali stebėtinai greitai subyrėti, net jeigu prieš tai atrodė neįveikiama. Stebėtinai daug gali priklausyti nuo valdinių ryžto būti laisviems ir priešintis pastangoms juos pavergti.
„Visuomeninio ir institucinio bendradarbiavimo su agresoriais ir diktatoriais nutraukimas sumažina, ir gali visiškai nukirsti, ryšius su galios šaltiniais, nuo kurių priklauso visi valdovai“, – G. Sharpas rašo knygoje „Nuo diktatūros į demokratiją“, kuri 1993 m. gimė kaip pagalbinė priemonė su karine chunta kovojusiems Mianmaro demokratams.

Pasak G. Sharpo, kiekvienam pasipriešinimo judėjimui prieinami mažiausiai 198 metodai, suskirstyti į tris dideles kategorijas: protesto, nebendradarbiavimo ir intervencijos. Jis siūlo kiekvienoje nesmurtinėje kovoje naudoti kuo daugiau įvairių priemonių, pritaikant jas konkrečiai situacijai: kas tinka kovoje su vienu režimu, netiks kitos šalies demokratinių jėgų aktyvistams. Tam reikalingas kruopštus strateginis planavimas, be kurio demokratų pergalės tikimybė esą gerokai sumažėja.

V. Jurkonio požiūriu, kruopštus planavimas ir sukauptos patirties panaudojimas buvo viena svarbiausių 2013–2014 m. Ukrainos Euromaidano judėjimo sėkmės priežasčių. „Žinau tikrai, kad Euromaidane ir už palapines, ir už logistiką buvo atsakingi žmonės, kurie ten buvo ir 2004 m.“, – sakė jis.

Virtualių kovotojų nepakanka

„Freedom House“ atstovas skeptiškai vertina populiarų požiūrį, kad šiuolaikinės technologijos, ir visų pirma socialiniai tinklai, padeda pasipriešinimo judėjimams, tokiems kaip Artimuosiuose Rytuose 2011 m. prasidėjęs, bet galiausiai prislopęs „Arabų pavasaris“.

„Socialiniai tinklai ten tikrai buvo vienas iš labai svarbių veiksnių, bet ne todėl, kad tą suplanavo pilietinė visuomenė, o todėl, kad tam tikrų klaidų padarė režimo valstybės, išjungdamos internetą, – sakė V. Jurkonis. – Žmonės, užuot buvę internete, išėjo į gatves, nes negalėjo sekti, kas vyksta. Ir čia vienas iš sudėtingų klausimų, ar socialiniai tinklai padeda, ar kaip tik nuima dalį energijos, nes tam tikrose valstybėse labai aiškiai pastebimas pilietinio aktyvumo sumažėjimas. Jis persikelia į virtualią erdvę, kur žmogus parašo skambią antraštę ar numeta kažkokį juokelį, ar parašo kažkokį tekstą, kuris protestuoja prieš tam tikrus valdžios veiksmus, ir galvoja, kad jis jau taip pasižymėjo.“

Baltarusijoje beveik visa demokratinio judėjimo aktyvistų karta 2008–2009 m. pasitraukė į virtualią erdvę, ir dėl to gerokai nukentėjo jaunimo organizacijos, pabrėžia V. Jurkonis.

„Jei mes kalbame apie nesmurtinį pasipriešinimą ir pilietinę visuomenę, didžiąja dalimi tai turėtų būti ne kažkoks virtualus burbulas, o tiesioginis susitikimas, kalbėjimas, pasitikėjimo didinimas, – sakė „Freedom House“ atstovas. – Režimo valstybėse dažniausiai stengiamasi atkirsti, atomizuoti įvairias grupes, kad ta energija ir idėjos nesusikauptų ir neįgautų tam tikros jėgos. O socialiniuose tinkluose tam tikrą garą ir temperatūrą galima gana nesunkiai numušti.“

Režimai prisitaiko

Pasak V. Jurkonio, daugelis autoritarinių režimų po „spalvotųjų revoliucijų“ Ukrainoje, Gruzijoje ir kitur ėmė daugiau dėmesio skirti kovai su pilietine visuomene, nes buvo suvokta, kad stichiškai besiformuojančios iniciatyvos jiems gali sukelti daugiau problemų negu žinomi opozicijos politikai. Neatmestina, kad dalis režimų pareigūnų patys skaito G. Sharpo knygas ir mėgina ieškoti priešnuodžių pateiktoms rekomendacijoms.

„Ir dėl to mes matome, kad tiek Baltarusijoje, tiek Rusijoje, tiek Azerbaidžane vos ne viena iš kitos mokosi režimo valstybės, kaip eliminuoti arba nustumti pilietinę visuomenę į pogrindį, kaip priversti nevyriausybines organizacijas prarasti registraciją. Žmonės yra lyg ir netyčia išmetami iš universitetų ar jų tėvai praranda darbus. Yra įvairiausių priemonių, be baudų ir be areštų, kaip slopinti tą nepasitenkinimą“, – sakė pilietinio pasipriešinimo ekspertas.

Iš kitos pusės, tam tikrą grėsmę pilietinio pasipriešinimo judėjimams kelia ir opozicijos politikai, kurie dažnai skuba prisiimti nuopelnus, tačiau nebūtinai ryžtasi imtis atsakomybės, kai lyderystė tampa itin svarbi.

„Jeigu tu orientuojiesi į masiškumą, negali remti vienos partijos ar vieno kandidato. Ir turbūt vienas chrestomatinių pavyzdžių yra Serbijos atvejis, kur „Otpor“ judėjimas kilo iš apačios. Buvo daug politikų, bandžiusių perimti tą judėjimą ar sakyti, kad „čia mes darome“. Bet jie laikėsi labai steriliai nuo opozicijos ir sakydavo, kad „mes nesiveržiame į parlamentą, mums nereikia savo kandidato į prezidentus“. Politikai tuomet turėjo susitikti su pilietine visuomene ir susitarti dėl tam tikrų sąlygų, ko norima ateityje ir kaip tai vyks, dėl tam tikrų žaidimo taisyklių“, – pasakojo V. Jurkonis.

Kantrybės klausimas

Kalbėdamas apie pastarųjų metų protestus Rusijoje, kur režimas vis dar atrodo stiprus, o reali opozicija nustumta į politinės scenos užribius, „Freedom House“ atstovas teigė, kad temperatūra Rusijoje kaista, nes valdžia nesugeba spręsti svarbių klausimų ir paslėpti akivaizdžia tapusios korupcijos. Tokioje padėtyje esą vis aktyviau veikianti pilietinė visuomenė, ir nieko keisto, jog tuo bando pasinaudoti tokie politikai kaip Aleksejus Navalnas.

„Vienas esminių – kantrybės klausimas. Tu negali pasiekti tam tikrų dalykų per vieną dieną, – sakė V. Jurkonis. – Kai kuriose valstybėse, mes žinome, ta kova truko vos ne dešimtmečius, o kartais praeina kartos.“

Pilietinės visuomenės pranašumai, anot jo, – kūrybingumas, pasitikėjimas ir kontaktai su žmonėmis. „Pilietinė visuomenė visada gali būti daug kūrybingesnė, nes biurokratija, valstybė dažniausiai mąsto labai šabloniškai“, – sakė V. Jurkonis.

Jis taip pat optimistiškai vertina pilietinės visuomenės raidą Lietuvoje, kur esą pastebimai daugėja sėkmingų iniciatyvų. „Tiesiog reikia atkreipti dalies visuomenės dėmesį, parodyti, kad tu tikrai sieki tam tikrų klausimų sprendimo, o ne tiesiog ieškai kažkokios platformos savo įvaizdžiui ar savo ego patenkinti“, – taip skamba V. Jurkonio rekomendacija Lietuvos pilietinės visuomenės aktyvistams.

Perspausdinta iš Alfa.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.