Būsimą Seimą Lietuvos gyventojai gali rinkti internetu: keturių dienų balsavimas ir galimybė keisti savo sprendimą. Ainės Ramonaitės komentaras

<…>

Profesorė A.Ramonaitė: „Ši tema kažkokiu keistu būdu siejama su modernumo įvaizdžiu“

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoja, profesorė Ainė Ramonaitė priminė, kad elektroninio balsavimo klausimas pirmą kartą plačiau aptartas dar prieš dešimtmetį. Paklausta, ar šis klausimas visuomenėje jau pribrendęs ir nuo 2008 metų situacija pasikeitė, profesorė reagavo skeptiškai.

„Nežinau, ar šis klausimas galėjo pribręsti, nes ir kitose šalyse specialistų išvada liko tokia, kad kol internetas yra toks, koks yra, su savo tokia struktūra, kaip mes ją įsivaizduojame, tai jis iš principo netinkamas balsavimui. Regis, kad nuo to laiko niekas esmingai nepakito, kad čia būtų galima kažko kito tikėtis“, – teigė A.Ramonaitė.

Jos teigimu, kai kurios partijos šio klausimo fone šiek tiek bando pataikauti rinkėjams, o kai kurios, kaip liberalai, tikisi iš šio klausimo išlošti daugiau balsų.

„Tos partijos, kurios žiūri į šią temą atsakingiau, mato daug įvairių problemų“, – konstatavo ji.

„Ši tema kažkokiu keistu būdu siejama su modernumo įvaizdžiu. Tarsi norima susikrauti kapitalo jaunesnių žmonių gretose, bandant pasirodyti progresyviais. Bet čia labai ne vietoje tas progresyvumas“, – pridūrė A.Ramonaitė, pastebėdama, kad nėra konkrečių atsakymų į saugumo iššūkius.

Kalbėdama apie prieš dešimtmetį atliktą tyrimą ji pastebėjo, kad žmonių palaikymas buvo ir tada, bet jų susipažinimas su klausimu kėlė didelių abejonių.

„Yra toks bendras įsivaizdavimas, kad jei yra elektroninė bankininkystė, galima pinigus internetu pervedinėti, tai galima ir balsuoti internetu. Kad čia tiesiog patogumo ar modernumo klausimas. Bet neįsigilinama į daugelį įvairių problemų, kurias sukelia elektroninis balsavimas, kad yra esminių skirtumų. Jei žmonėms būtų pateikiam pilna informacija, gal ta nuomonė būtų kitokia“, – svarstė ji.

Aktyvumui didelės įtakos neturi

A.Ramonaitė paprieštaravo rinkėjų aktyvumo argumentui, pabrėždama, kad ir Estijos pavyzdys nerodo itin išaugusio balsuojančių skaičiaus. Dalis balsuoja internetu, bet tai darydavo ir anksčiau, kai tokios galimybės nebuvo.

„Neseniai domėjausi moksliniu darbu apie situaciją Šveicarijoje, kur keliuose kantonuose yra įvestas elektroninis balsavimas ir išvada rodė, kad šis įvedimas nei kiek nepadidino rinkėjų aktyvumo. Tie, kas balsuoja, tie balsuoja, nesvarbu kokiomis priemonėmis, o nebalsuojantiems poveikio nėra“, – pasakojo profesorė.

Estijoje elektroninis balsavimas įteisintas nuo 2005 metų. Prancūzijos piliečiai, kurie gyvena už šalies ribų, nuo 2009–ųjų internetu renka išeivijos asamblėją, tokiu būdų vietos savivaldos rinkimai organizuojami Ontario provincijoje Kanadoje, Naujojo Pietų Velso valstijoje Australijoje, vietos rinkimuose elektroniniu būdu balsuoja Šveicarijos Neuchatelio, Ciuricho ir Ženevos kantonų gyventojai.

A.Ramonaitė pabrėžė, kad balsavimas internetu apjungia dvi skirtingos prigimties problemas, susijusias su saugumu.

„Viena yra to tikro techninio saugumo, galimybės įsilaužti ir pakeisti rezultatus, o kita yra pasitikėjimo problema. Lietuvos visuomenės pasitikėjimas rinkimų sistemos skaidrumu yra pakankamai žemas. Jei būtų elektroninis balsavimas, tai stebėtojų funkcija būtų neaiški, nes tu negalėtum fiziškai stebėti to balsų perskaičiavimo“, – teigė ji.

„Užtektų paskleisti gandą, kad rinkimai yra suklastoti ir viskas griūna. Net jei taip ir nebuvo, tai būtų labai sunku įrodyti, nes keliems specialistams tektų našta pasakoti, kad viskas buvo gerai, o kitiems liktų pasitikėjimas jais. Tai pavojingas žaidimas su ugnimi“, – pabrėžė A.Ramonaitė.

Tai yra straipsnio ištrauka. Pilną tekstą skaitykite 15min.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.