Po naujausio Kim Jong Uno žingsnio – įspėjimas: tai spąstai [K. Andrijauskas]

Šiaurės Korėjos lyderiui vien susitikimas su JAV prezidentu yra didžiulis pasiekimas, nes taip tarptautiniu mastu pripažįstamas režimo teisėtumas, sako politologas Konstantinas Andrijauskas. O kad JAV pasiektų realią pergalę šiose derybose, reikia, kad Kim Jong Unas sutiktų atsisakyti branduolinių ginklų. Bet to tikrai nebus, pažymi tiek K. Andrijauskas, tiek Azijos ekspertas Vytis Silius. Tad kuris – Kim Jong Unas ar Donaldas Trumpas – prieš artėjantį susitikimą turi geresnes pozicijas? Ir ar jas kaip nors pakeitė savaitgalinis Kim Jong Uno pareiškimas, kad stabdo branduolinius ir raketų bandymus?

JAV prezidentas D. Trumpas į minėtą Kim Jong Uno pareiškimą sureagavo žinute: „Tai labai geros naujienos Šiaurės Korėjai ir pasauliui – didelė pažanga! Laukiu mūsų viršūnių susitikimo“. Tačiau „Washington Post“ rašo, kad Baltieji Rūmai privačiuose pokalbiuose skeptiškai atsiliepia apie šį pareiškimą, įspėdami, kad Šiaurės Korėjos lyderis gali spęsti spąstus.

D. Trumpo patarėjai, nenorėję atskleisti pavardžių, „Washington Post“ žurnalistams teigė, kad Kim Jong Uno pareiškimas labiau įsidėmėtinas dėl to, ko jame nebuvo, o nebuvo tiesioginio įsipareigojimo dirbti branduolinio nusiginklavimo linkme.Patarėjų požiūriu, Šiaurės Korėjos vadovas siūlo kuklius įsipareigojimus, kurie gali būti greitai atšaukti, kurdamas iliuziją, jog jis supratingas ir nori kompromisų. Tad dabar esą JAV bus politiškai sunkiau atmesti Šiaurės Korėjos reikalavimus.

Kai kurie užsienio analitikai pastebėjo, kad, jei Kim Jong Uno ir D. Trumpo derybos žlugtų, nes amerikiečiai tvirtai laikytųsi reikalavimo atsisakyti branduolinių ginklų, Šiaurės Korėja galėtų kalbėti, kad ji nėrėsi iš kailio, stengdamasi elgtis protingai, o nelankstūs ir neina į kompromisus – būtent amerikiečiai.

O gal vis dėlto Šiaurės Korėja iš tiesų jaučiasi užspausta į kampą dėl ekonominių sankcijų ir D. Trumpo pažado panaudoti ginkluotąsias pajėgas, jeigu Šiaurės Korėja nesutiks atsisakyti savo branduolinės programos?
Taigi koks Kim Jong Uno savaitgalio ėjimo motyvas – jautimasis atsidūrus kampe ir noras švelninti situaciją ar bandymas pergudrauti amerikiečius ir kaimynus?
Pasiekė tai, kas nepavyko nei tėvui, nei seneliui
VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologas Konstantinas Andrijauskas sako, kad D. Trumpo patarėjų požiūriui jis pritartų, kita vertus, vienas motyvas kitam netrukdo.

„Kodėl jis negalėtų siekti abiejų tikslų? Nemanau, kad Šiaurės Korėjos politinių lyderių įsivaizdavimu branduolinių ginklų atsisakymas didintų jų saugumą. Jie tikrai to nedarys. Ko dabar jie nori – tai parodyti gerą valią. Bet, parodydami gerą valią tokiu būdu, kaip tą padarė savaitgalį, jie pasilieka galimybę bet kada atnaujinti bandymus. Juk jau ne kartą yra melavę tarptautinei bendruomenei, savo kaimynams ir amerikiečiams. Jie labai greitai gali pasakyti, kad taip reaguoja į amerikiečių tikras ar tariamas provokacijas“, – situaciją analizuoja K. Andrijauskas.

Jis taip pat primena, kad Kim Jong Unas jau ne kartą yra vienareikšmiškai pasakęs, kad Šiaurės Korėjai nebereikia įgyvendinti bandymų, nes ji yra pasiekusi reikiamus branduolinės atgrasos pajėgumus. Todėl, anot politologo, tai dar nėra tikras etapas, kuriame einama nusiginklavimo link: „Kaip tik priešingai – Šiaurės Korėja nori, kad su ja kalbėtųsi kaip su tikra branduolinio ginklo valstybe. Tad nereikėtų įsivaizduoti, kad situacija labai stipriai pagėrėjo, nors įtampa ir atslūgo.“

Pasak K. Andrijausko, vienas pagrindinių Kim Jong Uno siekių – kad JAV pripažintų Šiaurės Korėjos režimą kaip legitimų, lygiateisį tarptautinių santykių subjektą, o gal net ir kaip de facto branduolinio ginklo valstybę. „Dabartinio lyderio nei tėvas, nei senelis nieko panašaus nėra pasiekę – kad už derybų stalo kitoje pusėje sėdėtų JAV prezidentas. Jam tai didelis pasiekimas“, – tvirtina K. Andrijauskas.

Nereikėtų pamiršti Kinijos vaidmens

VU Azijos ir transkultūrinių studijų instituto direktorius Vytis Silius sutinka, kad Kim Jong Unui šis susitikimas svarbus dėl režimo legitimizavimo, tačiau, jo nuomone, jam vis dėlto labai svarbus ir ekonominių sankcijų sušvelninimas.

„Vidinė ekonominė situacija tokia, kad jam reikia ieškoti kelių, kaip ekonomiką tvarkyti, kad žmonės neskurstų, – čia ne dėl humanitarinių įsitikinimų, o dėl to, kad tai stabilios visuomenės pagrindas“, – sako pašnekovas.
Pasak V. Siliaus, šiuo atveju Kim Jong Unas neturi jokių kitų išeičių, juolab kad Kinija, kuri yra pagrindinis Šiaurės Korėjos ekonomikos šaltinis (per 90 proc. jos prekybos vyksta su Kinija), taip pat labai skeptiškai žiūri į branduolinius bandymus, nes jie vyksta jos pašonėje ir kelia pavojų.

„Gali tiesiog kas nors nepavykti, pvz., įvykti kokia avarija. Taigi Kinija netrykšta džiaugsmu dėl to, ką Kim Jong Unas daro. Turbūt Kinija vidiniais diplomatiniais kanalais irgi jį spaudė: daryk ką nors, kad ekonomika gerėtų, kad galėtume ir toliau remti. Ten gali būti kažkokių bandymų, gal net atliepiant Kinijos interesus, pastatyti į nepatogią padėtį JAV – to neatmesčiau. Mano supratimu, derybos tarp D. Trumpo ir Kim Jong Uno – Kinijai svarbus daiktas, čia jie žaidžia savo politinius žaidimus“, – mano V. Silius.

VU Azijos ir transkultūrinių studijų instituto vadovo įsitikinimu, Kim Jong Unui sėkmė derybose su D. Trumpu būtų sankcijų sušvelninimas mainais į branduolinės programos atsisakymą, kurio procesas būtų ištemptas ir vyktų mažais žingsneliais. Pasak V. Siliaus, Kim Jong Unas negalėtų net pažadėti visko atsisakyti: „Kaip tokią savo poziciją pateiktų savo kariuomenei ir savo žmonėms?“

Kieno pozicijos stipresnės?

Kim Jong Uno ir D. Trumpo susitikimas turėtų įvykti gegužę ar birželį. Kuris iš jų, žvelgiant iš šiandieninės situacijos, turi stipresnes derybines pozicijas?
K. Andrijauskas sako, kad geresnė padėtis Šiaurės Korėjos lyderio, kuris jau pasiekė vieną esminių savo tikslų. „Žinoma, JAV vis dar išlaiko ekonominį ir karinį svertus, tačiau pirmojo efektyvumas priklausys nuo tolimesnės Kinijos paramos (kas yra abejotina), o antrojo – nuo amerikiečių sąjungininkų, pirmiausia Pietų Korėjos ir Japonijos, noro prisiimti didžiules potencialias karinio susidūrimo sąnaudas (kas yra sunkiai įsivaizduojama)“, – svarsto politologas.

Tuo metu V. Silius, kuris laikosi požiūrio, kad ekonominių sankcijų sušvelninimas Šiaurės Korėjai labai svarbus, mano, kad D. Trumpo ir Kim Jong Uno susitikime stipresnė, ko gero, yra JAV pozicija: „Bet nesakyčiau, kad D. Trumpo, tiesiog jis turi labiau patyrusių patarėjų ir valdininkų.“

V. Silius spėja, kad susitikime abu lyderiai gali kalbėti „savo kalba“ ir vienas iš kito gauti tik nedidelių nuolaidų: „Ir vienam, ir kitam reikia rasti formuluotes, kurios galėtų būti pardavinėjamos savų šalių vidinei rinkai kaip absoliutūs laimėjimai, nors realybėje gali būti padaryti tik nedideli atsitraukimo žingsniai.“

Nors D. Trumpo komanda galėtų įtikinti tarptautinę bendruomenę ir savo rinkėjus, kad nedidelės nuolaidos yra jų pergalė, tačiau iš tiesų, anot K. Andrijausko, tai būtų Šiaurės Korėjos taktinis laimėjimas. Reali galutinė JAV pergalė būtų, jei Šiaurės Korėja įvykdytų reikalavimą atsisakyti branduolinių ginklų. O to, dar kartą pabrėžia K. Andrijauskas, šiaurės korėjiečiai tikrai nepadarys: „Nes tai veikia – su jais, žiūrėkite, JAV prezidentas kalbasi kaip lygus su lygiu.“

Kad branduolinio ginklo Kim Jong Unas niekada neatsisakys, sutinka ir V. Silius: „Niekas to pasaulyje nėra padaręs, išskyrus Ukrainą. […] Ir matome, kas atsitiko su Ukraina, kai ji visiškai atidavė branduolinius ginklus.“
Tiesa, neįvardinti D. Trumpo patarėjai „Washington Post“ teigė, kad, nepaisant savaitgalinio Kim Jong Uno ėjimo, JAV ketina laikytis kietos linijos. Be to, pirmadienį Pentagono atstovas pulkininkas Robas Manningas irgi pabrėžė, kad JAV nepakeitė savo sąlygų ir reikalauja „visiško, negrįžtamo ir patikrinamo Korėjos pusiasalio denuklearizavimo.“ Tad JAV griežtai laikantis reikalavimo atsisakyti branduolinių ginklų, Kim Jong Unas ir galėtų parodyti į amerikiečius kaip neinančius į kompromisus.

Nedidelės nuolaidos geriau nei nieko

Pasak V. Siliaus, net jei nuolaidos būtų labai nedidelės, pasaulio bendruomenei šiek tiek nuslūgusi įtampa – gera žinia, ypač Kinijai.

„Jai labai reikia, kad situacija švelnėtų. Ji ir taip apsupta nedraugiškų kaimynų. […] O jei Šiaurės Korėjoje dėl elementarios klaidos prasidėtų koks neramumas arba būtų koks lokalus smūgis, kaip kad D. Trumpas grasino imtis vienašališkų priemonių, Kinijai tai reikštų dar vieną galvos skausmą, nes imtų plūsti pabėgėliai, būtų dar daugiau NATO ir amerikiečių sąjungininkų karių. Taigi Kinijai Kim Jong Uno režimas, mano supratimu, yra tarsi ašaka“, – sako V. Silius.

K. Andrijauskas teigia, kad nors branduolinių ir raketų bandymų sustabdymas nieko labai esmingai nekeičia, jei pažado būtų laikomasi, saugumas padidėtų.
„D. Trumpo ir Kim Jong Uno susitikimas, vertinant globaliu ir regioniniu mastu, taip pat geras dalykas, nes sumažina įtampą, kurią sukūrė Šiaurės Korėjos pastarųjų metų provokacijos, bet tai nereiškia, kad problema dingsta. Priešingai – problema gali būti pakylėta į institucinį lygmenį ir dabartinė JAV administracija prie to prisidėtų.

Kaip galima suprasti iš dabartinės Baltųjų rūmų retorikos – tiek prezidento, tiek jo patarėjų, amerikiečiai nėra linkę nusileisti. Vadinasi, susitikdami su Kim Jong Unu jie suteiks papildomą legitimaciją Šiaurės Korėjos režimui, bet didesnio ilgalaikio rezultato iš to nebus“, – įsitikinęs politologas.

Perspausdinta iš Delfi.lt