Esi studijavęs Lietuvoje, Didžiojoje Britanijoje ir Čekijoje. Kur studijos paliko didžiausią įspūdį, kodėl?

Jeigu klausiate apie studijas, kurios paliko didžiausią įspūdį arba padarė didžiausią įtaką man pačiam, tai vienareikšmiškai būtų studijos institute. To priežastis paprasta – tai buvo pirmoji, visiškai nauja, patirtis, nieko panašaus nebuvau anksčiau patyręs. Galiausiai ši patirtis prisidėjo prie mano ateities planų ir sprendimų, kaip, pavyzdžiui, sprendimas studijuoti ir kitose, jūsų išvardytose, šalyse. Nuo pat pradžių buvau sužavėtas tiek akademine universiteto dvasia, tiek instituto studentais ir dėstytojais.

Žinoma, ketveri studijų metai buvo įvairūs – kiekviena patirtis turėjo ir pliusų, ir minusų, ne visi studijuoti dalykai man buvo įdomūs (bet ir neturėtų būti), ne visi dalykai buvo puikiai organizuoti ir tikrai ne visi mano pažymiai buvo puikūs. Vis dėlto, mano manymu, TSPMI turi ypatingą gebėjimą suteikti žmonėms nepamirštamas patirtis ir sukuria aplinką, kurioje kiekvienas gali augti. Institute nuolat stengiamasi padaryti geriau nei buvo anksčiau –  gerinti dėstomus kursus, tobulinti dėstymo metodus, parinkti pačią geriausią literatūrą seminarams ir panašiai – ir šios pastangos kyla iš grįžtamojo ryšio, kurį teikia instituto studentai. Taigi įsivaizduokite mane, ką tik baigusį mokyklą, ir patekusį į aplinką, kur gali būti pokyčio dalimi, kur aplinkiniams iš tiesų rūpi tavo nuomonė, kur turi mąstyti pats ir turi mąstyti kritiškai, o tavo atsakymai ir išsakyti teiginiai yra vertinami pagal tavo argumentų stiprumą ir pateikiamas interpretacijas. Ir visi aplink daro tą patį – argumentuoja ir interpretuoja. Visas šis „protingumo“ protrūkis persekiojo mane auditorijose ir kasdienėse diskusijose su bendrakursiais. Kai kurie mano kolegos padarė didžiulį poveikį mano mąstymui, vertybėms. Kai kurie iš jų tebėra mano geriausi draugai. (Gailiuosi, kad nerandu pakankamai laiko su jais susitikti dažniau.)

Trumpai tariant, sudėjus asmeninio tobulėjimo protrūkį ir tą institucijos augimą studijos institute tapo ypatingu mano gyvenimo etapu, kurį sunku palyginti su kuo nors kitu. Žinoma, dalis šio pokyčio ir patirties vertinimo gali būti siejami su mano jaunu amžiumi, bet galiu drąsiai teigti, kad TSPMI mane išmokė vertinti gerą išsimokslinimą. Būtent kokybiško mokslo ir studijų paieška padėjo priimti sprendimą studijas tęsti kituose universitetuose, atrasti, kuo jie skiriasi nuo TSPMI, ko jie gali mane išmokyti ir kokie akademiniai ginčai kyla kituose kontekstuose. Tai buvo įdomi patirtis, kuri nebuvo kažkuo geresnė nei tai, ką teko pergyventi institute, bet ji buvo tiesiog kitokia. Aš tikiu, kad kitoniškos patirtys padeda mums suprasti egzistuojančius tarpusavio skirtumus ir priimti juos kaip sudėtingos realybės, kurioje gyvename, dalį.

VU TSPMI studentai Tave pažįsta kaip žmogų, dėstantį tiek Politikos mokslų bakalaurams, tiek ir Rytų Europos ir Rusijos studijų magistrantams. Visgi, kuris iš dėstomų kursų tau pačiam atrodo įdomiausias? Kodėl?

Bet juk dauguma VU TSPMI dėstytojų pažįstami tiek bakalaurams, tiek magistrams, ar ne?

Šiaip, džiaugiuosi, kad klausiate apie tai, kuris kursas yra įdomiausias, o ne apie tai, kuris yra geriausias. Esu įsitikinęs, kad geras kursas yra tas, kuris yra dėstomas (nes kiekvienas kursas turi kažką gero pasiūlyti, net jeigu to nesupranti tą konkrečią studijų akimirką). Tuo tarpu labai geras kursas yra tas, kurio dėstytojas yra savotiškai įsimylėjęs dėstomą discipliną. Na, o tobulas kursas neegzituoja. Taigi dalykas, kurį aš pats labiausiai mėgstu yra “Inventing Eastern Europe”, kurį dėstau anglų kalba Rytų Europos ir Rusijos studijų magistrantams. Kartais gali pasirodyti, kad šiam kursui trūksta tam tikros logikos dėl didelės temų įvairovės, tačiau tai yra erdvė kiekvienam studentui įnešti savo Rytų Europos patirtį – skirtingomis formomis ir pavidalais. Galiausiai, kurso rezultatas visada priklauso nuo to, kas jame mokosi, nuo studentų asmeninių požiūrių. Šis kursas yra susijęs su mano paties moksliniu interesu – kaip ir kodėl Rytų Europa yra siejama (nors ir ne visada) su negatyvu ir atsilikimu. Tai įdomu, kadangi iš skirtingų perspektyvų bandoma analizuoti pačios Europos idėją ir kaip skirtinguose istorijos laikotarpiuose rytinė Europa buvo priešpriešinama šiai idėjai. Kaip ir visas mūsų mąstymas taip ir supratimas apie Rytų Europą yra paremtas politiškumu ir tam tikra politine darbotvarke, todėl kurso metu kartu su studentais bandome dekonstruoti šį mąstymą.

Bet tai nėra vienintelis kursas, kurį dėstai Rytų Europos ir Rusijos studijų magistro programoje. Kuo ypatinga ši programa? 

Aš manau, kad ši programa yra ypatinga patirtimi, kurią leidžia susikurti, ir vietos ekspertize bei tyrimais. Nėra geresnio būdo suprasti, kas yra Rytų Europa nei pačiam ją patirti čia gyvenant ir analizuojant šias patirtis remiantis žiniomis, įgytomis paskaitose. Dažnai regionų studijos apima platų lauką temų, bet visas šias temas vienija regiono apibrėžtis. Kaip Douglas Adams veikėjas Dirk Gently sako, jog “viskas yra susiję”, tai regionų studijose viskas yra ne tik susiję; viskas yra susipynę ir persipynę, bet tuo pat metu galima stebėti kiekvieno regiono specifiškumą ir juos lyginti tarpusavyje. Tai gali būti saugumas arba geopolitika, sovietų represijos arba nepriklausomybės judėjimai, visi jie turi tam tikrą Rytų Europos prieskonį ir regione gali būti permąstomi kitaip nei likusiame kontinente. Todėl jeigu būsimas studentas norėtų suprasti regioną ir jo problematiką, tai Rytų Europos ir Rusijos studijos gali būti vienu iš įrankiu, kuris padeda patenkinti šį smalsumą.

Ilgą laiką dirbi institute, esi VU TSPMI Alumni draugijos Tarybos narys, buvai aktyvus studentas. Kaip TSPMI tave taip įtraukė?

Viena iš priežasčių, kodėl institutas tapo didele mano gyvenimo dalimi kyla iš to, ką minėjau anksčiau – tai unikali patirtis, kurią padeda sukurti buvimas čia. Kai buvau studentas, priklausiau keletui studentiškų organizacijų, todėl man patiko ne tik laikas, praleistas paskaitose, bet ir laikas po paskaitų, kurį praleidau su savo kolegomis. Todėl institutas mums tapo daugiau nei vien tik mokymosi vieta, aš (ir tikiu, kad mes visi) jautėmės atsakingi už jį. Taigi, kai Vytis Jurkonis pasiūlė prisijungti prie Mokslo, tarptautinių ir viešųjų ryšių skyriaus, apsidžiaugiau ir tapau komandos dalimi. Darbas institute leido pamatyti akademinius procesus iš vidaus. Taip pat galėjau matyti, kiek daug savo laiko ir darbo kiekvienas įdeda tam, kad institutas augtų. Tai leido suprasti kokie išradingi ir protingi žmonės buvo (ir tebėra) aplink mane ir kiek daug jie gali nuveikti turėdami ribotus išteklius. Tai buvo įkvepianti aplinka, todėl kai gavau siūlymą dėstyti institute (ačiū už tai Dovilei Jakniūnaitei, Margaritai Šešelgytei ir Deividui Šlekiui) nedvejodamas sutikau, kadangi tai reiškė, jog galėsiu ilgiau būti čia, institute. Na, o mano veikla neseniai įsikūrusioje VU TSPMI Alumni draugijoje yra bandymas materializuoti visų ankstesnių studentų patirtis. Jie visi nori išlaikyti nuolatinį instituto augimą, apie kurį tiek daug kalbėjau.

Kodėl nusprendei pasirinkti akademiko kelią? Kas paskatino stoti į doktorantūrą?

Spėju, jog esu smalsus tinginys. Nėra geresnio būdo kaip išmokti daugiau nei tapimas akademiku. Kaip minėjau anksčiau, mane įkvepia ir žavi akademikai, su kuriais galiu dirbti. Kasdien būti apsuptam protingų ir daug žinančių žmonių yra dovana (nors kartais ir pražūtis), o aš dovanas mėgstu.

Jeigu atvirai, niekada negalvojau, kad pasirinksiu akademiko kelią, bet „užsikabinau” rašydamas savo magistro darbą, kai vis dažniau pradėjau kelti klausimą, kaip mes (su)žinome dalykus, kaip mūsų supratimas apie pasaulį yra susijęs su sąvokomis, kurias vartojame, galų gale, kiek tai yra susiję su faktais ir tyrimais, o kiek nulemta galios ir politinės darbotvarkės. Aš manau ir tikiu, kad švietimas yra išsigelbėjimas ir kad tiesos turime ieškoti su mokslo pagalba, o ne  galios pagalba. Taigi už mano sprendimo tapti akademijos nariu slypi savotiškas noras ieškoti tiesos tam, kad galėtume geriau suprasti ir paaiškinti, įvertinti ir mokytis iš praeities. Todėl akademija ir kokybiški tyrimai yra būtini. Geras išsimokslinimas prasideda nuo gerų tyrimų, paremtų faktais ir argumentais, ir neturėtų susilpnėti prieš įsitikinimus ir nuomones. Šiandien, kai gyvename netikrų naujienų ir post-tiesos pasaulyje, mokslas ir geras išsilavinimas yra esminiai, jeigu norime atrasti tiesą. Jeigu negalėsime užtikrinti kokybiško mokslo ir tyrimų, tai neturėsime ir tiesos, o kartu negalėsime kurti nei teisingumo, nei demokratinių idealų, dėl kurių visi taip kovoja.