Oksfordo universiteto tyrėjas Endrit Shabani: Švietimo sistemos problemų neišspręsite universitetų sujungimu

Per paskutinius 19 metų, studijos užsienyje tapo saugesne investicija, mano Oksfordo universiteto tyrėjas, mokslininkas Endrit Shabani, birželio 1 – 19 d. atlikęs Lietuvos atvejo tyrimą Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (VU TSPMI). Interviu VU TSPMI projektų koordinatoriui Justinui Stanevičiui jis sakė, kad europinė švietimo standartizacija gali būti kaltinama dėl tokio didelio iš Lietuvos išvykusių studentų skaičiaus.

29 Europos šalių ministrai 1999 m., pasirašę deklaraciją „Europos aukštojo mokslo erdvė”, pradėjo Bolonijos procesą. Jo tikslas – sukurti bendrą Europos aukštojo mokslo erdvę. Tirdamas Europos švietimo sistemą, lankotės Lietuvoje. Koks yra tyrimo tikslas?

Mano tyrimo laukas – devinto dešimtmečio Europos valstybių žingsnis link žinių ekonomikos modelio, įtvirtinto bendra iniciatyva Bolonijos procesu bei jo pasekmes šalių švietimo sistemai. Visų tikslas buvo populiarinti studentų mobilumą bendroje Europos aukštojo mokslo erdvėje. Tai lėmė valstybių susidomėjimą priemonėmis, kurios padėtų, naudojantis aukštuoju mokslu, kaupti žmogiškąjį kapitalą, didinti mokslo paslaugų eksporto pajamas ir stiprinti globalią įtaką. Jo tikslas buvo populiarinti studentų mobilumą bendroje Europos aukštojo mokslo erdvėje.

Visgi istorija parodė, kad toks bendradarbiavimas paskatino vienkrypčius studentų srautus. Valstybės, atsidūrusios laiminčiųjų pusėje, sugebėjo padidinti tarptautinių studentų kiekį ir sumažinti vietinių studentų išvykimą studijuoti svetur. Jos sėkmingai sutelkė žmogiškąjį kapitalą, pritraukė investicijų, padidino švietimo sektoriaus pajamas.

Tačiau kai kurios šalys pralaimėjo – jos įsipareigojo tikslams, kurie ne visai atitiko jų interesus. Dėl šios priežasties, daug geriausių studentų išvyko iš šalių – tai tapo dideliu nuostoliu jų švietimo sistemai ir privertė pradėti brangias reformas. Pastarosios sekino ir taip ribotus išteklius, skatino universiteto suteikiamos kvalifikacijos infliaciją, privertė prarasti visapusišką švietimo politikos kontrolę.

Nepaisant to, šios šalys toliau entuziastingai skatina mobilumą ir įvykdo Bolonijos reikalavimus, nereikšdamos jokio nepasitenkinimo. Siekdamas paaiškinti tokią elgseną, pasitelkiau naujojo liberalizmo ir konstruktyvizmo teorines prieigas. Jos leidžia suprasti, kaip vyksta sprendimų priėmimas ir ieškoma sutarimo dėl minėtų procesų.

Kokius pokyčius Lietuvai atnešė įsitraukimas į Bolonijos procesą?

Pradėjęs gilintis į tyrimą, pastebėjau, kad Lietuvoje susiduriama su aiškia problema – studentų trūkumu. Tuo Vyriausybė bando pateisinti universitetų susijungimą – esą mokslas taps kokybiškesnis ir prieinamesnis platesniam ratui gyventojų.

Viešosiose diskusijose pagrindinis mažo studentų skaičiaus aiškinimas yra siejamas su demografine padėtimi ir mažu gimstamumu. Žinoma, visada lengviausia yra kaltinti žmones dėl to, kad jų pasirinkimai kenkia valstybei. Nepaisant to, būtina atkreipti dėmesį į aspektus, kurie yra lengvai kontroliuojami valstybės. Vienas jų yra studentų, kurie palieka šalį, skaičius. Todėl problema gali slypėti ne universitetų ar gyventojų skaičiuje.

Kai Lietuva prisijungė prie Bolonijos proceso 1999 m., pagrindiniai Lietuvos lūkesčiai buvo susiję su švietimo kokybės gerinimu. Buvo tikimasi, kad studentai turės mažiau paskatų palikti šalį. Tuo metu tai atrodė racionalu. Patvirtinimų, kad moksleivių požiūris pakito, neturime.

Todėl kyla klausimas, kokia naudą gavo Lietuva, prisijungus prie Europos konkurencijos mechanizmo? Manau, kad europinė konkurencija švietime yra gerai, tačiau sunkumai laimėti gali būti žalingi visai švietimo sistemai.

Leiskite pateiksiu paprastą pavyzdį – negalima paleisti 6 metų vaiko varžytis su doktorantu protmūšyje, nes tai ne tik sumažins vaiko pasitikėjimą savimi bet ir, vargu, ar padės tobulėti. Mes turime apsaugoti jį ir leisti jam konkuruoti su sau lygiais varžovais. Tai – vienas iš pavyzdžių, rodančių, kad ankstyvas europinės konkurencijos išplėtimas Lietuvai buvo daug pavojingesnis nei mes galvojame. Ir tikrai neatrodo, kad Bolonijos procesas atnešė norėtų rezultatų.

Kokius būdus jūs siūlytumėte minėtoms švietimo problemoms Lietuvoje spręsti?

Leiskite pasakyti – aš nenoriu jūsų mokyti. Savo švietimo sistemą išmanote daug geriau nei aš. Tačiau suprantu, kad pastaruoju metu dėl tam tikrų sistemos pokyčių iš Lietuvos išvykti pasidarė daug lengviau, o švietimas tapo saugia investicija. Pavyzdžiui, jeigu aš esu moksleivis, turiu du variantus – studijuoti čia arba mokytis užsienyje. Kaip minėjau, yra šalių, kur Bolonijos procesas yra tikrai sėkmingai įgyvendintas. Todėl lietuviams moksleiviams, norintiems mokytis ir dirbti, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, su lietuvišku diplomu bus sunkumų, nes Lietuva nėra ta šalis, kurioje Bolonijos procesas buvo įgyvendintas sėkmingai.

Tačiau jeigu moksleivis nuspręstų studijuoti Didžiojoje Britanijoje ir gauti savo diplomą ten, jis sėkmingai galėtų dirbti tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Tai reiškia, kad užsienio valstybės aukštosios mokyklos diplomas turi geresnę reputaciją ir tai, jog studijos užsienyje yra saugesnė investicija.

Jeigu pradėtume daugiau diskutuoti apie protų nutekėjimo problemą, galėtume nustatyti problemos esmę arba bent jau tai, kodėl europinė švietimo standartizacija sukėlė didelį iš šalies išvykusių studentų skaičių.

Šią problemą Lietuva galėtų kelti kas dvejus metus vykstančios ministrų konferencijos metu, kituose tarptautiniuose formatuose. Turime prisiminti, kad kiekvienas šioje šalyje prarastas studentas yra įgytas kitur. Todėl svarbu galvoti apie įrankius, kuriais galėtume tobulinti universitetus gimtinėse.

Taip pat manau, kad būtų naudinga suprasti, arba bent jau aptarti, tam tikrų mokslo sričių protekcionizmo mechanizmą. Pasinaudokime teisės studijų programų pavyzdžiu. Studijuodamas įstatymus savo šalyje, gali geriau suvokti teisinę sistemą, gimtosios šalies įstatymus, dėl to tampa lengviau susirasti darbą. Jei mes panašiai reglamentuotume kitas profesijas, galbūt galėtume išspręsti šią problemą.

Galima pagalvoti apie užsienio diplomų nepripažinimą. Gali būti, jog tuomet žmonės galvos, kad neturėsime galimybės pritraukti protų, tačiau galbūt tiesiog reikia analizės, siekiant išsiaiškinti, kas iš tikrųjų grįžta ir kodėl jie sugrįžta? Žmonės, su kuriais aš kalbėjausi atlikdamas tyrimą teigė, jog jie į Lietuvą sugrįžo ne dėl finansinių priežasčių, o dėl šeimos ir artimųjų.

Nesakau, kad Vyriausybė turėtų uždrausti tarptautinį bendradarbiavimą. Jis juk leidžia studentams ir dėstytojams, aukštosioms mokykloms dalintis patirtimi, kurti dvišalį bendradarbiavimą. Tačiau ES siūlo puikią alternatyvą – Erasmus programą. Tai yra abipusiškai naudinga programa, nes abi sutarties šalys sėkmingai panaudoja įgytą patirtį.

Tačiau Bolonijos proceso atveju tai yra „nulinės sumos žaidimas“ – jūs standartizuojate savo švietimo sistemą, įsiliejate į Europos universitetų tinklą ir studentai turi pasirinkti – universitetas Lietuvoje ar užsienyje. Kitose ES šalyse yra universitetų, kurie nėra tokie pat geri kaip, pavyzdžiui, Vilniaus universitetas, galbūt jie net negali pasigirti tokia istorija, kokią turi Vilniaus universitetas, tačiau dažniausiai jiems yra teikiama pirmenybė, nes tai yra įvardijama kaip „išsilavinimas užsienyje”.

Leiskite pabrėžti – ne tik Lietuva, bet ir daugelis šalių Rytų Europoje kenčia nuo didelio studentų kiekio, išvykstančio iš gimtosios šalies. To negalima pavadinti mobilumu, tai yra vienos krypties srautas. Per 20 metų pagrindinėms Europos šalims pavyko sutelkti žmogiškąjį kapitalą ir pritraukti daugiausiai talentingų visos Europos studentų.

Studentai išvyksta ne todėl, kad studijuoti užsienyje yra vienintelė alternatyva. Jie supranta, kad studijuoti užsienyje yra geriau. Be to, valdžia teigdama, kad atidarę savo švietimo sistemą Europos universitetams, siūlome studentams platesnį pasirinkimų spektrą, mus klaidina, nes vyksta priešingas procesas – studentai pasirenka mokytis užsienyje, o ne mokytis namuose.

Visai neseniai Lietuvoje, minint Sąjūdžio 30-metį, viešojoje erdvėje nuskambėjo diskusijos apie Globalios Lietuvos programą, jos naudą. Ar ji kaip nors prisideda prie švietimo sistemos privalumų ar trūkumų, apie kuriuos kalbate savo tyrime?

Jūsų Globalios Lietuvos programa nėra išskirtinė. Galima matyti panašias programas visoje Europoje. Tačiau tokios programos dažniausiai būna tik viešųjų ryšių klausimas – realybė tokia, kad dažniausiai žmonės grįžta į gimtąją šalį, bet tada medaus mėnesis baigiasi ir jie išvyksta atgal į užsienį.

Jūs bandote sugrąžinti žmones iš užsienio į savo švietimo ar darbo sistemą. Bet tie asmenys, kurie išvyko iš šalies, jau yra prarasti, jie jau negavo išsilavinimo Lietuvoje. Grįžusiems į Lietuvą trūksta tam tikrų konteksto žinių apie sistemą, darbo reikalavimus ir pagrindinius principus, todėl jų negalima visiškai integruoti.

Visgi, siekdami pritraukti užsienyje studijuojančius žmones, jūs suteikiate jiems tam tikrų privilegijų – daugiau dėmesio, didesnį atlyginimą, tam tikras lengvatas, įtraukiate juos į mentorystės programas, o tai reiškia, kad jūs dalijate privilegijas, kurių neturi žmonės likę studijuoti ir dirbti Lietuvoje.

Kokia žinutė siunčiama čia likusiems? Jei studijuojate Lietuvoje, jūs nesate tokie pat vertingi kaip užsienyje besimokantys žmonės. Jeigu būčiau moksleivis, girdėčiau vien tik „nesimokyk čia, mokykis užsienyje”. Manau, jog nepakankamai pabrėžiama, kad sistemoje reikalingi žmonės, kurie mokėsi čia, Lietuvoje, todėl situacija tampa dar blogesnė.

Lietuvos Vyriausybė, visų pirmiausia, turėtų užtikrinti, kad į Lietuvą sugrįžtantiems žmonėms būtų suteiktas teisingas būdas konkuruoti su tais, kurie neemigruoja. Procesas turėtų būti sąžiningas ir lygus visiems. Kartu pagalvokite ir apie tai, kad turėdami talentingus moksleivius savo klasėse gerinate švietimo kokybę.

Jei švietimo sistema čia nėra tokia pat gera, kaip ir kitose Europos šalyse, kieno tai kaltė – Vyriausybės ar studentų? Diskutuokime apie tai, gerinkime mokslo kokybę, galiausiai investuokime į tai.