Kęstutis Girnius. Ar siekiama supriešinti Lietuvos rusus?

Lietuva tuštėja, bet tampa vis labiau lietuviška. 1989 m. lietuviai sudarė 79,58 proc. gyventojų, rusai – 9,37 proc., lenkai – 7,02 proc. Šių metų pradžioje lietuviai sudarė 86,8 proc. gyventojų, rusai – tik 4,5 proc., lenkai – 5,6 proc.

Nors daug rašoma apie lietuvių emigraciją, nuo nepriklausomybės atgavimo lėčiausiai mažėja lietuvių tautybės gyventojų procentas, sparčiausiai rusų.

Rusų procentas sumažėjo perpus, ir mažėjimas tęsis, nes neproporcingai daug rusų yra vyresni negu 50 m. Dvi didžiausios mažumos sudaro vos dešimtadalį Lietuvos gyventojų. Estijoje rusai sudaro penktadalį Estijos gyventojų, Latvijoje – beveik 37 proc.

Etniniai santykiai Lietuvoje nėra tobuli, bet jie nėra blogi. Palyginti mažas tautinių mažumų atstovų procentas jaučiasi nesaugūs ar diskriminuojami, priklausomai nuo apklausos nuo 15 proc. iki 25 proc. Europos sąjungos (ES) vidurkis yra dvigubai didesnis.

Reikia atsargiai vertinti šitokius duomenis, nes juos smarkiai veikia kintančios nuotaikos. 2009 m. tik 9 proc. lietuvių sakė, kad nenorėtų, jog lenkas būtų jų kaimynas. 2012 m. pusė lietuvių nenorėjo gyventi šalia lenko. Padidėjusi įtampa tarp Lietuvos ir Lenkijos bei tarp lenkų ir lietuvių be abejo veikė apklaustųjų nuostatas.

Manytum, kad reikėtų džiaugtis dabartine padėtimi, stengtis gerinti etninius santykius, imtis nuoseklesnių priemonių mažumoms integruoti.

Tai turėtų būti svarbu tiems, kurie įsitikinę, jog Rusija veda informacijos karą prieš Lietuvą, stengiasi kiršinti tautinę nesantaiką ir destabilizuoti Lietuvą.

Deja, šie Lietuvos „gynėjai“ imasi veiksmų, kurie gali sukelti atvirkštinę reakciją, pastumti geranoriškai nusiteikusiuosius mažumų atstovus į oponentų gretas.

Seniai pastebėta, kad Vidurio ir Rytų Europos (VRE) šalių požiūris į tautines mažumas gerokai skiriasi nuo Vakarų Europos valstybių. VRE dar viliasi, kad tautinės mažumos išnyks, nekels didesnių reikalavimų, nebus politiškai aktyvios.

Vakaruose labiau pasitikima tautinėmis mažumomis, nemanoma, kad jos sudaro potencialią penktąją koloną, pasiryžusią bendradarbiauti su užsienio priešais. VRE, taip pat ir Lietuvoje, tokie nuogąstavimai tebeegzistuoja.

Šitoks etninių santykių saugumizavimas VRE kursto nepasitikėjimą, sunkina pastangas gerinti etninius santykius, didinti tautinių mažumų patriotizmą.

Nors kai kurie tautinių mažumų atstovai, kaip V. Tomaševkis ir V. Titovas, nėra Lietuvos draugai, ne mažiau žalos sukelia pasiskelbę patriotai, kurie atvirai reiškia savo nepasitikėjimą tautinėms mažumoms, siekia jas sudrausminti.

V. Titovo pasisakymai apie partizanų vadą Adolfą Ramanauską daug ką įskaudino, bet nebuvo pagrindo rengti jam apkaltą. Žodžio laisvė yra kertinė Vakarų demokratijų vertybė, o politinis žodis turi būti labiausiai ginamas.

Titovas kaip savivaldybės narys turėjo teisę nepritarti paminklo Ramanauskui statymui ir turėjo, ko gero, privalėjo, nurodyti, kodėl. Jis tai ir padarė, apkaltindamas Ramanauską ir kitus partizanus civilių žudymu.

Ši nuomonė neatitinka tikrovės ir yra daugeliui atgrasi, bet demokratijoje politikai turi laisvę reikšti savo nuostatas, nors jos klaidingos ar net sąmoningai provokuojančios. Jie neprivalo laikytis bolševikinės drausmės, jie gali priešintis daugumai.

Kaip jau rašiau, perdėta reakcija į Titovo pastabas yra puiki dovana Kremliaus propagandistams, kurie galės vaizduoti lietuvius kaip užkietėjusius fašistus, kurie negeba atvirai žiūrėti į praeitį, pažeidinėja žodžio laisvę, atkakliai stengiasi nutildyti žmones, kurie kalba ir rašo kitaip. Lietuvoje žodžio laisvė esą galioja tik valdžios aprobuotoms mintims.

Titovo provokacija yra smulkmena palyginti su Seimo ketinimu už dvispalvių juodai oranžinių Georgijaus (Šv. Jurgio) juostų naudojimą skirti baudas nuo 150 iki 300 eurų. Šis simbolis esą kursto neapykantą, nesantaiką, todėl siūloma jo naudojimą riboti kaip kitus nacistinius ir komunistinis simbolis.

Seimas ketina galutinį sprendimą priimti per rudens sesiją. Negaliu įsivaizduoti kvailesnio pasiūlymo, tad visiškai pritariu A. Sysos pastabai, kad „gal paprasčiausiai reikėtų uždrausti Rusiją ir būtų padėti visi taškai“.

Situacija ironiška. Tie, kurie siūlo drausti Georgijaus juostą, dažnai įžiūri paslėptą Maskvos ranką, siekiančią kenkti Lietuvai. Bet šiuo atveju jie negeba suprasti, jog kaip tik jie talkina Kremliaus propagandistams ir rikiuojasi į naudingų Kremliaus idiotų gretas.

Jei Seimas pritartų baudai, rusai veikiausiai organizuos pilietinio nepaklusnumo akcijas, prisisegdami juosteles ir laukdami, kol policija juos sulaikys. Nesunku įsivaizduoti, kaip Vakaruose būtų reaguojama, jei senutės ir senučiai būtų baudžiami stambia pinigine bauda už juostos prisegimą.

Dar svarbiau, tai supykdytų į Lietuvos visuomenę integravusius jų vaikaičius, kurių dalis iš solidarumo sektų senelių pavyzdžiu. Draudimo rėmėjai aiškina, kad Georgijaus juosta kursto neapykantą ir nesantaiką, bet tai tik tušti žodžiai, kol konkrečių atvejų nenurodo.

Tikiu, kad iki rudens šie „valstybinės drausmės“ apaštalai atsipeikės.

Ne tik politikai, bet ir apžvalgininkai pasiduoda drausminimo aistroms, įsijaučia į mokytojų vaidmenį. Neseniai Marijus Laurinavičius rašė, kad „rengti Rusijos dieną reiktų ir toliau, tačiau jos dienotvarkę ir naratyvus formuluoti patiems“.

Esą patys rusai negeba susigaudyti ir susitvarkyti, tad „mes patys“ tai darysime, nors neaišku, kas yra tie „patys“, kas jiems suteikė teisę ir įgaliojimus nustatyti Rusijos dienos darbotvarkę. Kodėl rusai turėtų pritarti šitokiam arogantiškam paternalizmui?

O jei nepritaria, ar reikia uždrausti tas dienas, ir kokiu teisiniu pagrindu? Galime klausti, kas tokiu atveju skatintų tautinę nesantaiką.

Nuogąstavimai dėl rusų ir lenkų nepatriotinių nuotaikų nėra nauji, jie itin sustiprėjo po Krymo aneksijos. Jei tada dar buvo galima pateisinti tas baimes, praėjus keturiems su puse metų, pribrendo laikas pagalvoti, ar jos pagrįstos.

Gana aišku, kad ne. Rusija tebevaro savo propagandą, bet sociologiniai tyrimai rodo, kad ta propaganda nėra itin veiksminga, kad sovietmečio vertinimas (ar gyvenimas buvo geresnis tada, ar dabar) labiau lemia imlumą Kremliaus propagandai negu Rusijos žiniasklaidos vartojimas.

Mažėjant tautinėms mažumoms, didėjant, nors ir kukliais tempais, jų integracijai, turėtų didėti pasitikėjimas jomis. Bet vyksta atvirkščiai – didėja nepasitikėjimas ir įtarumas.

Tai ne itin stebina. Juk Stalinas aiškino, kad silpnėjant sovietų valdžios priešams, jie atkakliau priešinasi, tad reikia griebtis vis nuožmesnių represijų.

Perspausdinta iš DELFI.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.