20 Lietuvos energetikos infrastruktūros permainų metų
Posovietinė infrastruktūra – tai spąstai. Infrastruktūra įgalina visuomenių ir organizacijų funkcionavimą. Taigi, jos buvimo ar nebuvimo svarba yra kritinė. Per pusė okupacijos amžiaus Sovietų sąjunga stengėsi įdiegti rusišką standartą daugumoje kasdienio Lietuvos gyvenimo sričių, taip pat ir infrastruktūroje. Žvelgdami atgal galime padaryti išvadą, kad paveldėta sovietinė infrastruktūra yra tarsi spąstai, nuolatos stengiantys pagauti ir sulaikyti, tarsi „žali žmogeliukai“, kurie nuolatos pasiruošę veikti, kai tik Kremlius jiems įsakys, rašoma VU TSPMI partnerystės docento Romo Švedo parengtame komentare žiniasklaidai.
Kremliaus tikslas – griauti demokratijas. Infrastruktūrą Kremlius naudoja ne tik ekonominei naudai gauti, bet ir siekiant geopolitinių tikslų – žlugdyti tai, kas jiems, bene, labiausiai nepatinka – laisvę ir demokratiją. Ir šiam tikslui Kremlius vis daugiau įdarbina, kitas nei karines priemones, taip pat ir energetikos infrastruktūrą.
2013 m. Rusijos karo akademijoje tuometinis Rusijos karinės tarnybos generalinio štabo viršininkas, armijos generolas Valerij Gerasimov pristatė naują kovos veiksmų doktriną.
Naują kovos doktriną sudaro 8 kovos veiksmai, tačiau jos esmė yra tame, kad daugiau nei pusė jų – 5 veiksmai yra nekariniai, o tik likusieji 3 yra kariniai. Kaip nekariniai paminėtini šie veiksmai: vidaus padėties destabilizacija per ideologines, diplomatines ir ekonomines operacijas bei dezinformacinius veiksmus ir psichologinio karo metodus; politinės ir karinės vadovybės klaidinimas; privertimas valstybės tarnautojus ir pareigūnus palikti savo postus per įbauginimą apgaulę ar papirkimą; gyventojų nepasitenkinimo auginimas, suaktyvinant „penktąją koloną“; įvairų problemų sukūrimas ir pasirengimas kariniams veiksmams, permetant atskiras kovines grupuotes „žaliuosius žmogeliukus“.
Lietuvos pasirinkimas – likti spąstuose ar bandyti ištrūkti? 2010 m. galutinai sustabdžius Ignalinos atominę elektrinę Lietuvos energetinė priklausomybė nuo Rusijos padidėjo beveik iki 80 proc. Kitaip tariant, energetikos srityje, Lietuva tapo visiškai priklausoma nuo Rusijos. Taigi, Lietuva atsidūrė ties pasirinkimu – likti Rusijos energetinės priklausomybės spąstuose ar bandyti iš jų ištrūkti. Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, Lietuvos pasirinkimas turėjo būti aiškus – bėgti iš Rusijos priklausomybės kuo greičiau, tačiau prieš penkiolika-dvidešimt metų buvo argumentuojama priešingai. Buvo kvestionuojamas pasiūlymas statyti naujas elektros ir dujų jungtis, nes Lietuva šias jungtis jau turėjo pastatytas su šalimi, kurios energetiniai ištekliai didžiausi pasaulyje. Buvo keliamas klausimas, kam leisti šimtus milijonų ar net milijardus pinigų, kuomet galima, tiesiog, susitarti su Rusija. Posovietinis mentalitetas, paveldėtas nuolankumas ir paklusnumas Maskvai buvo vis dar labai gajus. Be to, aktyviai veikė interesų grupės, kurios pelnėsi iš rusiškos energetikos. Priežastis keistis buvo tik viena – ištrūkti iš energetinės priklausomybės nuo Rusijos, bet tam reikėjo nugalėti Maskvos rėmėjų finansuojamą ir skleidžiamą propagandą bei pasiekti pritarimą, kad būtų išleista šimtai milijonų Lietuvos žmonių pinigų naujiems projektams. Būtent tai buvo didžiausias iššūkis Lietuvai.
Išsivadavimas iš Rusijos energetinės nepriklausomybės. Pirmoji iniciatyva ir konkretus veiksmas buvo Gedimino Kirkilo vadovaujamos vyriausybės 2008 m. vasario mėn. sprendimas įsteigti Komisiją energijos tiekimo saugumo po 2009 m. problemoms nagrinėti. Komisijos pirmininku paskirtas Aleksandras Abišala. A.Abišalos vadovaujamos komisijos veikla sukūrė pretekstą ir aplinkybes pristatyti Europos Komisijai, ES šalių-narių politikams bei tarptautinio lygio ekspertams Lietuvos energetikos sektoriaus padėtį, kuri, paaiškėjo, esanti kritinė, nes šis sektorius buvo visiškai priklausomas nuo Rusijos. Vis dažniau buvo pradėta vartoti „ES energetinės salos“ sąvoka, kuri buvo naudojama ir oficialiuose Europos Komisijos dokumentuose. Būtent A. Abišalos vadovaujamos komisijos daugelio konsultacijų su Europos Komisija metu gimė idėja Baltijos šalių energetinio pažeidžiamumo klausimą spręsti iš esmės.
2008 m. spalio mėn. Lietuvos nuolatinėje atstovybėje Briuselyje įvyko Europos Komisijos pirmininko Jose Manuel Barroso ir visų ES Baltijos jūros šalių bei Norvegijos vadovų susitikimas. Europos Komisijos pirmininkas kreipėsi į susirinkusius teikdamas, kad reikalingas regioninis požiūris Baltijos jūros šalių energetikos problemoms spręsti ir, visų pirma, sumažinti Estijos, Latvijos, Lietuvos ir Suomijos 100 proc. priklausomybę nuo Rusijos dujų. Pasak Europos Komisijos pirmininko – reikalingi koordinuoti veiksmai ir globalus planas: elektros jungtims, dujų tiekimo diversifikacijai ir naujiems elektros generavimo pajėgumams pastatyti. J. M. Barroso kreipėsi į susitikimo dalyvius siūlydamas parengti Baltijos energetikos rinkos jungčių planą (BERJP), pažadėdamas Europos Komisijos pagalbą koordinuojant plano parengimą ir įgyvendinimą. Jis pabrėžė, kad tai, visų pirma, politinis tikslas – naujoms ES šalims-narėms parodyti, kad ES solidarumas veikia, o Rusijai pasiųsti signalą, kad visų ES šalių-narių energetinis saugumas bus užtikrintas. Toliau įvykiai rutuliojosi, ES masteliais, galima sakyti kosminiu greičiu: 2008 m. spalio mėnesį Europos Komisijos pirmininkui paskelbus darbų startą, po mėnesio (2008 m. lapkričio mėn.) jau buvo suformuota aukšto lygio darbo grupė iš visų Baltijos jūros ES šalių-narių bei Norvegijos atstovų. Dar po pusmečio intensyvaus darbo planas buvo parengtas. 2009 m. birželio 17 d. Briuselyje visų Baltijos jūros ES šalių-narių atstovai ir Europos Komisijos pirmininkas J. M. Barroso pasirašė Supratimo memorandumą, kuriuo Baltijos energetikos rinkos jungčių planas buvo patvirtintas.
Baltijos energetikos rinkos jungčių plano pasirašymas sutapo su 2008 m. LR Seimo rinkimais. Nauja LR Seimo dauguma paskelbė, kad Lietuvos energetinis saugumas bus vienas iš svarbiausių veiklos prioritetų bei priėmė sprendimą atkurti Energetikos ministeriją. Energetikos ministru paskiriamas Arvydas Sekmokas.
Baltijos energetikos rinkos jungčių planas buvo, tarsi, pamatas nuo kurio Lietuva galėjo atsispirti. Praktiškai visi Lietuvos energetikos projektai buvo įtraukti ir į Baltijos energetikos rinkos jungčių planą, išskyrus Klaipėdos SGD terminalą, kurį Lietuva įgyvendino ir finansavo savarankiškai. Neretai, atskiri labai dideli energetikos projektai buvo suabsoliutinami kaip Lietuvos energetikos tikslai. Svarbu pabrėžti, kad atskiri projektai buvo tik priemonės siekiant tuometinio pagrindinio tikslo – Lietuvos energijos tiekimo diversifikavimo bei energetinės priklausomybės nuo Rusijos mažinimo.
Šalia pagalbos Lietuvai formuojant nacionalinę energetikos strategiją, Baltijos energetikos rinkos jungčių planas suvaidino dar bent tris labai svarbius vaidmenis: (1) reikšmingai paspartino ir palengvino susitarimo procesą su kaimyninėmis šalimis, šioje vietoje labai didelis nuopelnas buvo Europos Komisijos, kuri atliko koordinatorės vaidmenį; (2) paspartino ES finansavimo suteikimo procesą ir (3) užtikrino visų plane esančių projektų įgyvendinimo monitoringą.
BERJP plano rezultatai Lietuvos atžvilgiu:
– Lietuvos-Švedijos elektros jungtis „NordBalt“;
– Lietuvos-Lenkijos elektros jungtis „LitPol Link“;
– Lietuvos-Lenkijos gamtinių dujų jungtis „GIPL“;
– Lietuvos-Latvijos dujų jungtis „ELLI“;
– Klaipėda-Kuršėnai antroji dujotiekio gija;
– ES III energetikos teisės aktų paketo elektros ir dujų sektoriuose įgyvendinimas, t.y. elektros ir dujų sistemų restruktūrizavimas, atskiriant elektros ir dujų perdavimo sistemų operatorių nuosavybę ir veiklą. Tai buvo esminis žingsnis, sukūręs konkurenciją tiek elektros, tiek dujų rinkose bei panaikinęs OAO „Gazprom“ monopolį Lietuvoje.
BERJP plano rezultatai Latvijos ir Estijos bei viso Baltijos šalių regiono atžvilgiu:
– Estijos-Suomijos elektros jungtis „Estlink 2“;
– Estijos-Suomijos gamtinių dujų jungtis „Balticconnector“;
– Latvijos-Estijos elektros ir dujų pralaidumų stiprinimas;
– Suomijos-Estijos-Latvijos-Lietuvos bendra dujų rinka – ypač reikšmingas žingsnis, įgalinantis tris Baltijos šalis ir Suomiją efektyviai panaudoti tiek jungtis su išore, tiek vidaus pajėgumus.
BERJP ateities svarbiausi darbai:
– Baltijos šalių elektros sistemos sinchronizacija su kontinentinės Europos elektros sistema (viso projekto vertė apie 1,6 mlrd. eur., planuojam pabaigos data 2025). Šis projektas, tiek techniškai, tiek politiškai vienas sudėtingiausių ir šiame Baltijos šalių energetikos sektoriaus plėtros etape – vienas svarbiausių.;
– Lietuvos-Lenkijos elektros jungtis „Harmony Link“;
– Jūrų vėjo elektros generacijos plėtra.
Klaipėdos SGD terminalas „Independence“ (eksploatacijos pradžia 2014 m. gruodis). Terminalo atsiradimas buvo pirmoji gamtinių dujų importo alternatyva Baltijos šalyse. Dujų jungtys Estija-Suomija („Balticconnector“) ir Lietuva-Lenkija („GIPL“) atsirado vėliau. Todėl šį terminalą galima pavadinti ledlaužiu į pasaulio SGD rinką, OAO „Gazprom“ monopolio griovėju bei Lietuvos Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijos įgyvendinimo simboliu. Klaipėdos SGD terminalas nebuvo BERJP dalimi, Lietuva šį projektą įgyvendino savarankiškai, tačiau vėliau tiek ES, tiek BERJP formatais buvo vienareikšmiškai pripažinta jo regioninė svarba.
Europos Sąjungos vaidmuo kelyje į Lietuvos energetinę nepriklausomybę. Ištrūkusi iš Sovietų lagerio Lietuva stengėsi gyventi savarankiškai, tačiau jos kraujotaka vis dar buvo surišta su Kremliumi. Lietuva negalėjo jos nutraukti, nes kitaip būtų netekusi energijos, reikalingos gyvybei palaikyti. Maža to, pasinaudodama šiuo saitu, Maskva kenkė Lietuvai bei traukė ją atgal į lagerį. Tokią ir aptiko Lietuvą Europos Sąjungos žmonės – ištrūkusią, bet vis dar pririštą ir besiblaškančią. Tuomet jie nedvejodami nusprendė Lietuvai padėti: suplanavo Lietuvai naujus energijos tiekimo kelius, didžiąja dalimi apmokėjo jų statybą ir nuolatos prižiūrėjo Lietuvą, kol ji tiek sustiprėjo, kad galėjo nutraukti paskutines energetines gijas su Kremliumi.
Europos Sąjunga išgelbėjo Lietuvą iš posovietinės energetikos infrastruktūros spąstų. Būtent Europos Sąjungos žmonės įgalino Lietuvos tautą eiti energetinės nepriklausomybės keliu, tokiu būdu užtikrinant Lietuvos valstybės ekonominį ir nacionalinį saugumą.
Lietuvos energetikos infrastruktūros permainų kelyje Europos Sąjunga:
– parengė Lietuvos ir kitų Baltijos jūros ES šalių energetikos jungčių planą, kurio vienas pagrindinių tikslų – ištraukti Lietuvą ir kitas Baltijos šalis iš ES energetinės salos;
– reikšmingai ko-finansavo naujų energetikos jungčių statybą ir buvusių jungčių stiprinimą;
– įgalino Baltijos šalių ir Baltijos jūros ES šalių energetikos rinkų integraciją;
– įgalino Gazprom monopolio panaikinimą Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse;
– koordinavo ir prižiūrėjo Baltijos šalių ir Baltijos jūros ES šalių darbą.
Baltijos energetikos rinkos jungčių planas tapo Europos Sąjungos regioninės energetikos integracijos sėkmės istorija ir pavyzdžiu kitiems ES regionams.
Europos Sąjungos indėlis užtikrinant Lietuvos energijos tiekimo saugumą buvo ypač didelis ir, netgi, kritinis. Kitaip tariant, jei ne Europos Sąjunga, viena Lietuva tokios reikšmingos energetikos infrastruktūros transformacijos nebūtų pasiekusi.
Pamokos, kurias turime išmokti. Energetika tironijos rankose – tai ginklas. Energetika buvo panaudota kaip ginklas ir ateityje gali būti panaudota, siekiant geopolitinių tikslų. Demokratijų energetika, turi atsiriboti nuo tironijos energetikos, nes demokratijas tai daro pažeidžiamomis, ekonomiškai stiprina tironijas ir sukuria agresijos rizikas. Europos Sąjunga turi nepamiršti, kad jos sukūrimo pamatas yra jos vertybės – pagarba žmogaus orumui, laisvė, demokratija, lygybė, teisinė valstybė ir pagarba žmogaus teisėms, nepaminti savo vertybių bei nuolat ir ryžtingai jas ginti. Akistatoje su tironija trauktis nėra kur.
Perspausdinta iš lrt.lt
Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.
