Marius Kalanta. Aplenkėme Estiją! Pavijome Japoniją?!

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje džiūgaujama dėl Lietuvos ekonominio stebuklo – aukštų ekonominių pasiekimų ir kaip niekad aukšto pragyvenimo lygio. Dalimi šio stebuklo įvardinama tai, kad Lietuva ekonominiu išsivystymo lygiu pagaliau aplenkė amžiną varžovę Estiją ir beveik pavijo Japoniją. Tiesa sakant, ir ją aplenkė. Įsivaizduojat, Japoniją, vieną iš išsivysčiusio pasaulio žvaigždžių! Ar tai tiesa?

Išties, džiūgauti esama pagrindo ir jį lengva pagrįsti skaičiais. Įprastai šalies ekonominis išsivystymas vertinamas pagal bendrąjį vidaus produktą (toliau – BVP), parodantį visą per metus šalyje sukuriamą ekonominę pridėtinę vertę arba, paprasčiau tariant, visas per metus šalies gautas pajamas. BVP galima skaičiuoti keliais būdais. Norint palyginti skirtingų šalių gyventojų pragyvenimo lygį, tinkamas BVP rodiklis yra toks, kuris išreiškiamas vienam gyventojui, kai atsižvelgiama į tarp šalių egzistuojančius kainų skirtumus. Tai dar vadinama BVP vienam gyventojui pagal perkamąją galią.

Vertinant pagal šį rodiklį, Lietuvos pažanga ir pasiektas pranašumas akivaizdūs. 2022 m. vienam Lietuvos gyventojui teko beveik 51 tūkst. EUR BVP pagal perkamąją galią. Tai 6 proc. daugiau nei Estijoje ir netgi 9 proc. daugiau nei Japonijoje. Tad, vertinant vidutiniškai, lietuvio Lietuvoje vartojimo galimybės arba pragyvenimo lygis išties yra didesnis nei esto Estijoje ar japono Japonijoje. Šia prasme Lietuvos ekonomika tikrai pralenkė Estijos ar Japonijos. Žinoma, jei atimsime infliaciją, skirtumai sumažės, bet vis vien Lietuvos pasiekimai liks stiprūs.

Vis dėlto įdomiau tampa tada, kai šias tris šalis palyginame ir pagal kitą BVP rodiklį – realų BVP, kuris vertina ne šalių gyventojų pragyvenimo lygį, atsižvelgus į kainų skirtumus, bet objektyvų šalių ekonominį išsivystymą ir gyventojų pajamas realiais pinigais, pavyzdžiui, eurais arba doleriais. Ir čia situacija kardinaliai priešinga. 2022 m. realus BVP vienam gyventojui Estijoje buvo 16 proc. didesnis, o Japonijoje 96 proc. didesnis nei Lietuvoje. Tai reiškia, kad Estijos ekonomika, skaičiuojant vienam gyventojui, ir toliau išlieka gerokai didesnė už Lietuvos (nors atotrūkis pamažu ir mažėja), jau nekalbant apie Japoniją, kuri Lietuvą lenkia beveik du kartus. Lietuvis su lietuviška alga Japonijoje jaustųsi skurdžiai, tuo tarpu japonas su japoniška alga Lietuvoje būtų tikras turtuolis.

Kodėl taip yra? Kodėl skirtingi BVP rodikliai piešia kardinaliai skirtingą ekonominio išsivystymo paveikslą? Atsakymas – kainos, nes būtent kainos šiuos du BVP rodiklius – realų BVP ir BVP pagal perkamąją galią – tarpusavyje sieja. Paprastai tariant, BVP pagal perkamąją galią yra lygus realiam BVP padalintam iš kainų lygio. Kuo kainos žemesnės, tuo BVP pagal perkamąją galią didesnis. Vadinasi, pagrindinė priežastis, kodėl Lietuvos ekonomika, kuri yra objektyviai gerokai mažesnė už Estijos ir Japonijos, taip šauna į viršų, jei vertiname pagal perkamąją galią, turėtų būti gerokai žemesnės kainos. Nors po pastarųjų dvejų aukštos infliacijos metų kalbėti apie žemas kainas Lietuvoje keista, bet infliacija kamavo daugelį šalių, tad kainų skirtumai tarp šalių gali išlikti.

Ar tikrai Lietuvoje kainos žemesnės? O jei taip, tai kokios? Čia iškalbingas yra Lietuvos ir Estijos palyginimas, bet jo rezultatai lengvai perkeliami ir lyginant Lietuvą su Japonija. Pagal „Eurostato“ kainų lygio duomenis, 2022 m. bendras kainų lygis Lietuvoje buvo apie 20 proc. žemesnis nei Estijoje. Žvelgiant detaliau, plataus vartojimo prekės Lietuvoje kainavo 8 proc. mažiau. Tarp jų maistas ir gėrimai – 7 proc., drabužiai – 8 proc., buitinė technika – 5 proc. mažiau nei Estijoje.

Gerokai didesni buvo paslaugų kainų skirtumai ir bendrai sudarė 28 proc. Iš jų itin dideliais skirtumais pasižymėjo vartotojų rinkoje perkamos paslaugos, tokios kaip transporto, kultūrinės, apgyvendinimo, maitinimo, grožio, sveikatos ir pan. Bendras šių paslaugų kainų lygis Lietuvoje buvo 32 proc. žemesnis nei Estijoje.

Kita dar svarbesnė ir plačiau vartojama paslaugų grupė yra viešosios paslaugos. Jų kaina apskaičiuojama pagal tai, kiek jų teikimas kainuoja valstybei. 2022 m. šios paslaugos Lietuvoje buvo 23 proc. pigesnės nei Estijoje. Viešąsias paslaugas dar galima skirstyti į dvi grupes – kolektyvines ir individualias. Kolektyvinės viešosios paslaugos yra tos, kurios svarbios visiems gyventojams Tai – gynyba, viešoji tvarka, aplinkosauga, viešoji infrastruktūra. Tuo tarpu individualios viešosios paslaugos teikiamos pagal poreikį ir apima švietimą, sveikatos apsaugą bei socialinę apsaugą. 2022 m. Lietuvoje kolektyvinės viešosios paslaugos buvo 21 proc. pigesnės, o individualios – 25 proc. pigesnės nei Estijoje.

Kodėl prekių ir paslaugų kainos Lietuvoje žemesnės? Čia galimi du atsakymai. Pirmas atsakymas yra darbo sąnaudos. Lietuva, net ir lyginant su Estija, yra žemesnių darbo sąnaudų šalis. 2022 m. darbo sąnaudos Lietuvoje vidutiniškai buvo 20 proc. žemesnės nei Estijoje. Kaip tai atspindi kainų skirtumai lengva pailiustruoti buitinės technikos pavyzdžiu. Nei Lietuva, nei Estija buitinės technikos negamina, bet importuoja iš kitų šalių, pavyzdžiui, Vokietijos. Abi šalys priklauso euro zonai – vadinasi, valiutos kurso skirtumai neegzistuoja, bei ES bendrai rinkai – vadinasi, užsienio prekybos sąlygos (muitai ir pan.) taip pat vienodos. Tad kodėl buitinė technika, kaip jau pailiustruota anksčiau, Lietuvoje pigesnė? Didele dalimi todėl, kad Lietuvoje prekiauti buitine technika pigiau, nes darbo jėgos, kuri tai daro, veža, parduoda, aptarnauja, sąnaudos mažesnės.

Antras atsakymas susijęs išimtinai su viešosiomis paslaugomis, bet jis irgi galiausiai susiveda į darbo užmokestį. Viešosioms paslaugoms – kolektyvinėms ir individualioms – Lietuva skiria 16,8 proc. nuo savo BVP. Estija skiria daugiau –19,4 proc. Šis skirtumas didelis. Tačiau Japonija skiria dar daugiau – 21,4 proc. nuo BVP. Tai reiškia, kad Lietuva viešąsias paslaugas finansuoja kukliausiai iš trijų šalių. Tačiau, kaip gerai žinome, tai nereiškia, kad Lietuva jų teikia mažiau ar kad kai kurių visai neteikia.

Priešingai, Lietuva viešųjų paslaugų teikia daug, tačiau jas teikia žemesnėmis sąnaudomis. Kadangi vienos svarbiausių viešųjų paslaugų sąnaudų yra darbo užmokestis, tai reiškia, kad Lietuvoje viešosios paslaugos pigios dėl to, jog jas teikiančių viešojo sektoriaus darbuotojų – medikų, mokytojų, socialinių darbuotojų, muziejininkų ir pan. – darbo užmokestis yra žemas. Turime daug menkai atlyginamų viešųjų paslaugų.

Dabar galima apibendrinti. Kai kurie stebuklai yra tikri. Kai kurie mažiau. Per nepriklausomybės laikotarpį Lietuva padarė išties didžiulę ekonominę pažangą. Tačiau nueitas ne visas kelias, skiriantis Lietuvą nuo išsivysčiusių šalių, bet tik jo dalis. Lietuva dar nėra išsivysčiusi ekonomika, tačiau labai norime ją tokią matyti.

Tas noras toks didelis, kad dažnai nepastebime, kad mus į priekį vis dar veda ne tiek žiniomis ir inovacijomis kuriama ekonominė pažanga, kiek gebėjimas išlikti pigesne šalimi. Kad ir kaip nebenorime to girdėti, Lietuva vis dar yra pigesnės darbo jėgos ir pigaus viešojo sektoriaus šalis. Būtent tai mes vadiname konkurencingumu ir būtent tai bijome prarasti, kai tik kalba pasisuka apie stipresnį viešąjį sektorių ar teisingesnę mokesčių sistemą. Šis konkurencingumas iki šiol gerai tarnavo ir gerokai kilstelėjo bendrą ekonominio pragyvenimo lygį, bet dalinai sąskaita tų, kurių darbas per menkai atlyginamas. Baisu, kad tai neleis Lietuvai tapti kokybiškesne, kas iš esmės yra pagrindinė tolimesnės ekonominės pažangos sąlyga. Tad gyvename kaip Japonijoje, bet ne japoniškai. Apie tai vienoje savo dainų taikliai išdainavo Tomas Veitsas (pažodinis vertimas):

Turiu stilių, bet ne graciją

Turiu drabužius, bet ne išvaizdą

Turiu duonos, bet ne sviesto

Turiu langą, bet be langinių.

Bet aš esu didelis Japonijoje

Aš didelis Japonijoje, ei, bet aš esu didelis Japonijoje

Aš didelis Japonijoje.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.