N. Putinaitė. Vietoje diskusijos – asmeniškumais persmelkta kova be taisyklių

Šį rašinį paskatino neseniai pasirodęs Vytauto Radžvilo straipsnis „Mankurtizmo spąstai“, ir būdas ar maniera, kuria straipsnyje minima aš asmeniškai ir mano pažiūros.

Straipsnis yra naujas ingredientas jau daugiau kaip mėnesį verdančioje košėje apie tai, kad Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas (toliau – TSPMI) neva persekioja prof. V. Radžvilą dėl euroskeptiškų pažiūrų. Kaip įrodymas anksčiau „Vilniaus forumo“ parengtoje publikacijoje buvo paviešintas studentų pasirašytas laiškas TSPMI administracijai. Jis neva lėmęs, kad vienas profesoriaus dėstomas kursas iš privalomų tapo pasirenkamu. Ugnį kursto pats profesorius, išvadinęs TSPMI dėstytojus nekvalifikuotais, proftechninės mokyklos lygio, skelbdamas vis naujus viešus pareiškimus. Studentai šiame kontekste įvairių asmenų vadinti niekšais, skundikais ir visaip kitaip.

Mano tikslas čia kalbėti ne apie TSPMI, o pasidalyti mintimis apie toleranciją ir netoleranciją kitokioms pažiūroms ar intelektinei pozicijai. Remsiuosi savo asmenine patirtimi, nes dalykai, kuriuos liečia minėtas straipsnis, yra asmeniški. Lietuvoje stipriai reiškiasi kelios netolerancijai priskirtinos reakcijos į kitokią ar nepatinkančią poziciją, pažiūras ir idėjas.

Pirma, viešos patyčios ir žeminimas vietoj argumentavimo. Prieš dešimt metų pasirodė mano knyga „Šiaurės Atėnų tremtiniai“, kurioje analizavau vieną iš lietuviškos tapatybės pasakojimų. Joje išsakytos mintys sukėlė nemažai atgarsių. Pasirodė kelios recenzijos, dauguma kritiškų. Už jas autoriams esu dėkinga. Dar daugiau buvo gryno purvo, tai yra patyčių ir asmeninio pobūdžio užsipuolimų.

Vienas anuomet dar jaunas istorikas net sukūrė specialią viešą internetinę bendruomenę, kurioje nuolat buvau koneveikiama asmeniškai. Aistros buvo pasiekusios tokį lygį, kad regisi, akcijų dalyviai aktyviausiu savo reiškimosi metu patyrė ne šiaip emocinį, bet ir stiprų seksualinį pasitenkinimą.

Suprantu, kad visuomenės dalis gali taip reaguoti, tačiau labai netikėta buvo tokia reakcija iš intelektualų, inteligentų, užimančių ir akademines pozicijas. Tai yra, iš mano kolegų. Iki šiol dalis jų mane laiko ne idėjiniu oponentu, o asmeniniu priešu, ką išreiškia įvairiose konferencijose ar viešuose renginiuose, net jei su jais nesu asmeniškai bendravusi.

Antra, nepatinkamų pažiūrų autoriui prikabinamos klišės ir etiketės, taip jas paverčiant grotesku. Buvo sukurta mano „pamėklė“, su kuria vis susiduriu. Kaip pavyzdį pateiksiu ryškiausią sukurtą klišę apie mano požiūrį į tautą. Kažkuriuo metu kažkas paleido į viešumą, ir viešumoje įsitvirtino klišė, kurią kartoja ir V. Radžvilas paskutiniame savo rašinyje: „tipiška vėlyvojo sovietmečio kartos atstovė p. Nerija Putinaitėjau leido sau Joną Basanavičių vadinti psichiniu ligoniu, o Vincą Kudirką – nevykėliu“.

Klišė sugestijuoja, kad aš laikiau Basanavičių bepročiu, o Kudirką nevykėliu, ir iš tos pozicijos vertinu jų tautiškumo idėjas. Prieš tai šią frazę daugybę kartų kartojo Bronislovas Genzelis, kiti kultūros ir politikos veikėjai, įskaitant ir „Vilniaus forumo“ narius. Klišė prilipinta prie mano asmens, tai išlaisvina iš būtinybės patikrinti, ką sakiau iš tiesų. Klišė sukuria mano pažiūrų primityvią pamėklę, kuri viešai mušama ir kritikuojama.

Nė vienas iš mininčių šią klišę nenurodė, iš kur ėmė šias neva citatas. Kur konkrečiai, kokiuose tekstuose, kokiuose kontekstuose aš tai esu sakiusi? Mielieji, nurodykite. Jokiame tekste apie Basanavičiaus tautos sampratą net minties nebuvo teigti, kad jo tautos idėja kilusi iš pamišimo, ar kad Kudirkos tautinė veikla buvo nevykėliška. Mano Basanavičiaus tautiškumo interpretacija rėmėsi idėja, kad jis suformulavo etniškai siaurią tautiškumo sampratą, ji buvo svarbi politinei tautai formuotis, o vėliau buvo paranki ir sovietiniam režimui, ir kuri šiuo metu trukdo mums suvokti savo istoriją ir mūsų dabartinę tautą. Apie Kudirką 2008 m. esu parašiusi straipsnį „Vinco Kudirkos kaip lietuvių nacionalinio herojaus bruožai“. Prašau, skaitykite, diskutuokite su mintimis, o ne su savo vaizdiniais.

Tačiau štai klišė paleista, ir, neabejoju, ji bus ir toliau kartojama, nes ji labai patogi. Daug kartų pakartojus net visišką netiesą, ji tampa panaši į tiesą. Šis metodas ne kartą išbandytas dorojantis su „ideologiniais priešais“.

Daug lengviau mosuoti pamėklėmis, šaipytis ir demonizuoti jų tarsi autorių nei pamėginti suprasti argumentus ir leistis į diskusiją. Daug lengviau yra iškreipti argumentus ar juos supaprastinti iki vieno žodžio. Po to jau sukurtos klišės nuo žmogaus nenuplėši, nes tai tampa „visiems žinoma“ kažkieno mintis.

Trečia, ginčas suasmeninamas, teiginiai atremiami su asmens pažiūromis nesusijusias asmenines aplinkybes. Mano asmuo atvėrė gana savitą netolerancijos reiškimo horizontą, kuris „išlaisvina“ nuo argumentacijos. Juk kaip puikiai su „tautos griovėjos“ etikete dera pavardė „putinaitė“. Kur nepasinaudosi tokiomis asociacijomis, kai jos po ranka. Štai ir V. Radžvilas, matyti, ne be smagumo, plėtodamas jau minėtą klišę, taip veda mintį: „šią J. Basanavičiaus ir V. Kudirkos pastangomis išskleistą ir vėliau išpuoselėtą lietuvybės sampratą taip pat „atgyvena” laikė ir mokė jos gėdytis ir ragino kuo greičiau išsižadėti ir Lietuvos žemę trypęs sovietinis okupantas. Ir galiausiai, koks sutapimas: ta „pasenusi” ir „nebeaktuali” lietuviškoji tapatybė yra ne krislas, o dideliausias rąstas putiniškos Rusijos revanšistų akyse“. Lietuvoje Putinaitės (drauge su kitais „mankurtais“) pažiūros, ir štai, putiniškoji Rusija suinteresuota, kad Lietuvos neliktų. Ar ne likimo pirštas tokia pavardė tokiam asmeniui?

Tai yra lietuviškosios kultūros vulgarybės, su kuriomis susiduriu nuolat. Kur neprisiminsi nesenos „Vilniaus forumo“ konferencijos, kuriose improvizacijos mano pavardės tema buvo dar pikantiškesnės. Viena forumo dalyvė manęs atsiprašė už svetimą išpuolį. Tačiau „Vilniaus forumui“ kaip organizacijai turbūt viskas tiko.

Nereikia būti intelektualu, pakanka paprasto proto suprasti, kad pavardės aš nesirinkau. Ją perėmiau iš senelių ir prosenelių. Pavardės neturiu ko gėdytis. Ir nesirengiu gėdytis, net jei kaimyninę valstybę valdo beprotis panašia pavarde, nieko gero nelinkintis Lietuvai.

Ketvirta, bylojama absoliuti Tiesa, „nenusižeminant“ iki diskusijos. Per pastaruosius metus, kuomet mano knygos susilaukė įvairių vertinimų ir sukėlė kai kurias kontraversijas, dažnai susidūriau su nenoru diskutuoti reaguojant į kitokią poziciją. Stiprūs savomis nuomonėmis intelektualai ar filosofai Lietuvoje, jei geriau įsižiūrėsite, ne argumentuoja ir ne diskutuoja. Jie „byloja“ tiesą, o kas gi išdrįstų ginčytis su Tiesa. Kurie išdrįsta, tie demonizuojami kaip priešai. Tokio pobūdžio yra ir aktyviausių V. Radžvilo vedamų euroskeptikų diskusija dėl Europos. Ar matėte kur nors, kad aktyviausi euroskeptikai ne bylotų iš aukštybių, o susėstų už vieno stalo su europtimistais ir diskutuotų? Užuot tai darius supilami piliakalniai, ant jų – pilys, kuriose įsitvirtinama nuo neva priešų. Intelektualai euroskeptikai, nusileiskite nuo kalvų, pasidėkite į šalį vėzdus ir kalavijus, ir pamėginkite kalbėtis. Iš bendros diskusijos būtų nauda visiems ir daugiau minties laisvės Lietuvoje.

Šie keturi bruožai būdingi V. Radžvilo tekstams šiuo metu vykstančiame ginče, nors būtent profesorius save ir pristato kaip persekiojimų dėl pažiūrų auką. Reikalaujant visiškos tolerancijos vienoms pažiūroms, netoleruojamos kitos. Atmetama teisė kritikuoti eurskeptines pažiūras, tam tikrą tautiškumo supratimą, kuris tautiečiais leistų jaustis ne vien etninius lietuvius. Kitokios pažiūros paverčiamos grotesku. Iš neginčijamos Tiesos tribūnos jos pasmerkiamos kaip neva griaunančios tautą, ar net valstybę, reiškia, neturinčios teisės egzistuoti. Jų autoriai traktuojami kaip mankurtai, valstybės priešai ir išdavikai.

Pabaiga turėtų būti optimistinė, nors daugiau kaip dešimt metų stebint ir kai kada dalyvaujant kultūriniame vyksme, optimizmas labai nuosaikus. Kur turėtų vykti diskusija, prasideda asmeniškumais persmelkta kova be taisyklių. Bendra intelektinių diskusijų kultūra vis dar sklando pirmapradžio liūno paviršiuje. Tačiau jei neturėčiau vilties, tikrai čia nerašyčiau.

Perspausdinta iš DELFI.lt