Ainė Ramonaitė: masinio pabėgimo iš Lietuvos karo atveju nebūtų

Tai, ar žmogus eis ginti savo tėvynės priklauso nuo jo valios ir moralinių nuostatų, įsitikinusi profesorė Ainė Ramonaitė Vilniaus knygų mugėje pristačiusi prieš kurį laiką išleistą knygą „Kas eitų ginti Lietuvos? Pilietinio pasipriešinimo prielaidos ir galimybės“.

Anot knygos autorių, pilietinė gynyba yra mūsų gynybos pagrindas. Visgi kyla klausimas ar tai suvokiame, kaip deramą išteklių, ar suprantame, kad reikia stiprinti ir drąsinti visuomenę, kuri vėliau galėtų ginti tėvynę? Pasak A. Ramonaitės rašydami knygą jie norėjo pasiklausti visuomenės, ką ji galvoja apie būtinybę ir galimybę ginti tėvynę. Taip pat buvo klausiama nuo ko priklauso žmogaus pasiryžimas eiti arba neiti ginti Lietuvos.

„Atlikę apklausą pamatėme neblogą vaizdą – dauguma apklaustųjų – 77 proc. sakė, kad būtinai gintų Lietuvą ginkluoto konflikto atveju. Šalies negintų apie 20 proc. apklaustųjų“, – sakė A. Ramonaitė.

Pasak jos, atliekant apklausą buvo klausiama ar daug žmonių svarstytų apie emigraciją, jei sužinotų, jog tėvynei gresia pavojus. Pasak tyrimą atlikusių žmonių – tokių būtų apie 23 proc., o štai 64 proc. tikrai liktų ir gintų namus. Taigi, masinio pabėgimo iš Lietuvos karo atveju – nebūtų.

Pasak knygos autorių, Lietuvos piliečiai labai pasitiki NATO gynyba, suvokia, kad patys ilgai neapsigintume, bet taip pat supranta, kad reikėtų priešintis tol, kol atvyktų parama iš užsienio partnerių.

Paklausus, kaip asmeniškai prisidėtų prie šalies gynybos didelė dalis žmonių nežinojo. Jie neturėjo vizijos ir elementaraus supratimo, kuo galėtų būti naudingi. Tarp nežinančių, kaip galėtų prisidėti prie šalies gynybos, pagyvenę žmonės ir moterys, kurie, matyt, svarsto racionaliai ir tiesiog nemato savo vaidmens ginkluotame pasipriešinime.

25 proc. apklaustųjų yra įsitikinę, kad ginti Lietuvos su ginklu rankoje – neitų, o 42 proc. – tikrai eitų. Pasak A. Ramonaitės, verčiant tai į absoliučius skaičius, turėtume įspūdingą skaičių žmonių, kurie yra pasiryžę ginti tėvynę.

Visgi visuomenės veikimas ginkluoto konflikto atveju gali būti visoks, nuo partizaninio karo iki pagalbos kariaujantiems ar kitaip besipriešinantiems. Bet kokią pasipriešinimo formą palaikytų apie 6 proc., o visiškai neprisidėtų apie 11 proc. piliečių. Taigi, 90 proc. visuomenės vienaip ar kitaip prisidėtų prie ginkluoto pasipriešinimo. Žmonių pasiryžimas priešintis arba ne – labai priklauso ir nuo to ar juos kviestų į kovą, ar artima aplinka eitų kovoti, o gal – liktų namie.

„Tai dinamika, kuri lemia, kodėl revoliucijos yra nenuspėjamos, nes dažnai veikiama „pagal bangą“, – sakė A. Ramonaitė.

Tiesa, diskusijos dalyviai pripažino, kad reikėtų vengti karo romantizavimo, bet tuo pačiu metu skatinti patriotizmą, supažindinti visuomenę su galimais iššūkiais ir sunkumais. Raginti visuomenę nebūti pasyviais stebėtojais, edukuoti ir drąsinti žmones, versti galvoti apie jų galimą vaidmenį Lietuvoje, jei čia kiltų konfliktas.

Pasak vieno iš knygos autorių, pulkininko Eugenijaus Vosyliaus, rašydami knygą jie domėjosi kaip nuo priešų gintųsi kaimynai, kaip jie ruošia savo visuomenes galimam konfliktui.

„Šalis, kuri yra labiausiai pasiruošusi ir skiria daugiausiai dėmesio visuomenės paruošimui galimam konfliktui – Suomija. Turėtume mokytis iš suomių, jie niekada nebuvo nutraukę privalomosios karo tarnybos, taip jie vykdė draugišką politiką su Sovietų Sąjunga, bet visada ruošėsi galimam konfliktui. Panaši situacija buvo Švedijoje, bet po 1990 metų pasikeitė, o po 2004 metų, kai Baltijos šalys tapo NATO narėmis, Švedija atsipalaidavo. Estija eina Suomijos pėdomis, nes privalomosios karinės tarnybos jie nenutraukė net įstoję į NATO. Visi suomiai pabrėžia, kad jiems svarbi Žiemos karo patirtis. Tai atsispindi literatūroje, kine, šis naratyvas, kad „mes kovojome, atstovėjome“ yra svarbus visuomenę vienijantis aspektas“, – sakė E. Vosylius.

Diskusijos dalyviai ir knygos autoriai sutarė, kad pirmoji patirtis, kuri vienijo Lietuvos visuomenę, buvo neprievartinis pasipriešinimas 1991 metų sausio 13 dieną. Tai buvo situacija, pasak knygos autorių, kuri išmušė iš vėžių priešininkus, nes niekas nėra pasiruošęs kovoti su tūkstančiais neginkluotų žmonių. Pasaulio akyse tai būtų per didelis nusikaltimas net Rusijai.

Pasak tyrimą atlikusių žmonių – tokių būtų apie 23 proc., o štai 64 proc. tikrai liktų ir gintų namus. Taigi, masinio pabėgimo iš Lietuvos karo atveju – nebūtų.

Knygos autoriai pripažino, kad dalis apklaustų moterų neįsivaizdavo savo vaidmens ginkluotame pasipriešinime, o ir propagandai moterys yra mažiau atsparios. Stiprinti šią „silpną vietą“ galimai padėtų visuotinė privalomoji karinė tarnyba, nes „jei rasime vietos moterims gynyboje, rasime joms vietos ir politikoje, versle“. Nuo šių metų Švedijoje ir Norvegijoje moterims bus privalu atlikti karinę tarnybą, todėl ir Lietuva turėtų apie tai pagalvoti, kad moterys nebūtų „neišnaudotas potencialas“.

Perspausdinta iš lzinios.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.