Alvydas Jokubaitis. Romualdo Ozolo nacionalizmas

Samprotavimai apie Romualdo Ozolo nacionalizmą būtų samprotavimai apie ištikimybę idėjai. R. Ozolas buvo vienas iš nedaugelio Sąjūdžio elito veikėjų, nutaręs likti ištikimas klasikinės tautinės valstybės idėjai. Su šia idėja jis gyveno sovietinėje Lietuvoje, dėl jos įgyvendinimo pradėjo savo veiklą Sąjūdyje ir jos neatsisakė net tada, kai kiti aplinkui bandė įrodinėti, jog tai yra atgyvenusi idėja.

Šiuo požiūriu R. Ozolas yra tragiška asmenybė, kuriai teko kovoti dėl neįgyvendintos idėjos. Žinau, daugelis tvirtina, kad Lietuva šiandien yra nepriklausoma tautinė valstybė. Tačiau R. Ozolas taip negalvojo. Jis netikėjo, kad jam pavyko įgyvendinti savo idealą, kuris iš tikrųjų yra XIX a. lietuvių tautinio sąjūdžio idealas. Be šio idealo Lietuva pasmerkta išnykimui.

Pastarąjį dešimtmetį dauguma aplinkinių R. Ozolą vertino kaip atžagareivį. Ir tai nebuvo be pagrindo. Romualdas iš tikrųjų manė, kad būtina laikytis ne naujos ir pažangios Europos Sąjungos vizijos, bet sugrįžti prie senos tautinio atgimimo sąjūdžio idėjos. Jo nuomone, tikrojo lietuvių tautos kelio apibūdinimas yra ne ateityje, o senoje idėjoje. Tai nereiškia, kad jis buvo prieš pažangą. Filosofinių idėjų pasaulyje dažnai atsitinka, kad prieš kelis dešimtmečius ar net tūkstantmečius suformuluotos idėjos mąstytojams atrodo svarbesnės nei tai, kas nūnai yra viešpataujantis įsitikinimas. Šiuo požiūriu R. Ozolas buvo filosofas. Skirtingai negu mokslai filosofija nedaro pažangos.

Galima bandyti įrodyti, kad dabartinė Lietuva yra tautinio atgimimo sąjūdžio idėjų įgyvendintoja. Tačiau taip neatrodė R. Ozolui: „Kalbėti apie Lietuvą nuo 2004 metų gegužės 1 dienos kaip apie Kovo 11-osios Lietuvą – tai arba visiškai negerbti teisės, arba sąmoningai meluoti. Minėdami Kovo 11-ąją galime kalbėti tik kaip apie istorinę datą, bet ne kaip apie šiandieninę Lietuvą. Šių dienų Lietuva gimė 2004 metų gegužės 1 dieną. Kovo 11-osios Lietuva yra 14 metų egzistavusi Antroji Lietuvos Respublika.“

Perskaičius R. Ozolo darbą „Nacionalizmas – tai tikrasis humanizmas“ galima padaryti išvadą, kad šio darbo autorius yra Jean-Jacques Rousseau sekėjas. Jis mano, kad suverenitetas yra nedalomas, tačiau Lietuvos politikai ir visa lietuvių tauta referendumu šį suverenitetą padalijo. Ką tai reiškia? Jie, Jeano-Jacqueso Rousseau žodžiais, iš suvereno padarė „kažkokią fantastinę, iš įvairių dalių sudėtą būtybę, panašią į žmogų, sudarytą iš keleto kūnų, kurių vienas turėtų tik akis, kitas – rankas, trečias – kojas ir daugiau nieko. Pasakoja, kad Japonijos fokusininkai žiūrovų akyse sukapoja vaiką į gabalus, paskui išmeta į orą vieną po kitos visas jo kūno dalis – ir vaikas krinta ant žemės vėl gyvas ir sveikas.

Panašiai elgiasi ir mūsų politikai; suskaldę visuomeninį organizmą į dalis, jie lyg mugės fokusininkai vėl nežinia kaip surenka jį iš gabalų. R. Ozolas nesusitaikė su šiuo.

2004 m. gegužės 1 d. Lietuvoje padarytu fokusu, nes tai prieštaravo jo idėjai. Suverenitetas negali būti dalomas. Tačiau jis buvo padalytas. Lietuviai išmoko sau meluoti esą suverenios valstybės piliečiais, priklausydami nuo Briuselio biurokratijos. R. Ozolo nuomone, teisinį mąstymą valdo trumpalaikiai politiniai ir ekonominiai interesai. Iš suvereniteto padaryta įvairiausiomis išlygomis apkabinėta politinė kaliausė.

R. Ozolo istorijos samprata skiriasi nuo dabartinio mūsų politinio elito ir daugumos piliečių istorijos sampratos. Jo nuomone, pradžioje buvo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, paskui – naujai susiformavęs tautinio atgimimo sąjūdis, pirmoji Lietuvos Respublika,

Lietuvos tarybų socialistinė respublika, antroji Lietuvos Respublika ir – pavadinkime – Europos Lietuvos Respublika. Po sovietinės okupacijos neatsigavusi ir politinio patyrimo neturinti tauta pasidavė naujos sąjungos utopijai. Ozolas plaukė prieš srovę. Jo nuomone, lietuvių tautos interesai turi būti pirmiau Europos Sąjungos supervalstybės interesų. Europos Sąjunga jį labiausiai gąsdino savo biurokratija ir nedemokratiškumu. Jis buvo iš tų lietuvių politinių mąstytojų, kurie demokratiją būtinai siejo su tauta.

Romualdo gyvenimui tinka pasakymas „visos revoliucijos suvalgo savo vaikus“. Georgas Hėgelis pasakytų, kad gudrusis istorijos protas pasinaudojo jo ištikimybe lietuvių tautai, tačiau neleido įgyvendinti jo paties svajonės. Nesutardamas su R. Ozolu, netikiu jo tikėjimu humanizmo ideologija. Tačiau tai, ką jis teigia apie tautą ir demokratiją, verta rimto dėmesio. Politinė ir kultūrinė dabartinės Lietuvos būklė jį privertė kalbėti ne apie tautą, o nacionalizmą. Anksčiau nacionalizmas buvo priskiriamas tiems, kurie kovojo dėl tautos.

R. Ozolas pradeda ne nuo tautos, bet nuo nacionalizmo, t. y. politinės teorijos sąvokos, ir tai daugelį gąsdino, tarytum žmonėms galėtų patikti modernusis menas, tačiau jie bijotų modernizmo termino. Lietuviai šiuo metu yra keisti žmonės – jie pasisako už lietuvių tautą, tačiau bijo nacionalizmo. R. Ozolo nuomone, tai didelis nenuoseklumas, ir šiuo požiūriu buvo teisus. Kaip neįmanoma padalyti suvereniteto, būnant savo tautos patriotu neįmanoma išvengti ir nacionalizmo. Juzefas Marija Bohenskis yra sakęs, kad jeigu krokodilai mokėtų filosofuoti, tai jie būtinai sugalvotų krokodilizmą. R. Ozolas nesuprato, kad modernusis humanizmas yra ne tik nacionalizmo kūrėjas, bet ir jo griovėjas.

Jis neabejojo, kad Sąjūdžio projektas pakrypo netikusia vaga. Tai buvo nelengva pripažinti. Tačiau su revoliuciniais projektais dažniausiai būtent taip ir atsitinka. Prieš šimtą ir daugiau metų susižavėjimo objektu buvusi tautinė valstybė nepriklausomoje Lietuvoje tapo kritikos taikiniu. R. Ozolas su tuo negalėjo susitaikyti.

Per pastaruosius 25 metus Lietuvą ištiko permaina, kurią nedaug kas lig šiol suvokia. Romualdas ją suvokė vienas pirmųjų ir su ja nesitaikstė. Gali būti, kad įvyko dėsningas dalykas. Tautinės valstybės idėja reikalauja pusiausvyros tarp politikos ir kultūros. Neužtenka rūpintis vien politika. Sąjūdžio laikais nesupratome, kad gali ateiti tautinę valstybę neigianti kultūra. Nyčės filosofijos pagrindu neįmanoma sukurti tautinės valstybės. R. Ozolas vienas iš pirmųjų pastebėjo, kad politinė nacionalistų pergalė nesunkiai gali virsti kultūriniu pralaimėjimu, t. y. gali atsirasti visai kita kultūra, negu buvo norima. Ši kultūros permaina tampa politinio pralaimėjimo priežastimi.

Kultūros pokyčiai Lietuvos tautinę valstybę sugriovė labiau negu blogos reputacijos Antano Smetonos režimas. Dabartinė Lietuvos valstybė nesusitvarko su kultūriniais iššūkiais. Kokie gali būti to padariniai? Nuo dabartinės lietuvių kultūros nenukentės humanizmas, nes su jo vardu jau padaryta daug nusikaltimų. Tačiau tai tikrai gali būti skaudus smūgis demokratijai. Didžiausias paradoksas yra tai, kad nacionalizmas padėjo įtvirtinti demokratiją, tačiau šiandien vaizduojamas kaip priešas.

Tarp nacionalistų buvo daug kvailių ir nusikaltėlių, tačiau ne jie formuoja padoraus nacionalizmo supratimą. Tarp nacionalistų yra daug garbingų žmonių. R. Ozolas vienas iš jų. Jis mokė iš naujo suprasti mūsų valstybės tėvų kūrėjų idėjas tokiu metu, kai geromis idėjos pradėjo tapti vien todėl, kad buvo naujos. Toks liūdnas pokomunistinės Lietuvos tarpsnis. Tai, kas mūsų tėvams ir seneliams atrodė prasmingas dalykas, vaikai ir anūkai pagauti entuziazmo nori sugriauti.

R. Ozolo žodžiais, „globalistai šiandien puola, nacionalistai nebegali tik gintis.„1 Šiandien viskas atrodo kitaip – nacionalistai nebedrįsta net gintis. Romualdas buvo ištikimas nacionalizmo gynėjas. Jis nebuvo vienišas, bet buvo ryškiausias iš pokomunistinės Lietuvos intelektualų, rašiusių ne apie naujausius filosofinius ir politinius „izmus“, bet gynusių nacionalizmo idėją.

Alvydo Jokubaičio komentaras publikuotas 27-ame istorijos ir kultūros leidinio „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ numeryje. Šio valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjančio žurnalo pagrindinis tikslas – ieškoti naujų mūsų kelio į nepriklausomos valstybės atkūrimo istoriją įžvalgų, skatinti faktų apibendrinimus dar netyrinėtais aspektais, analizuoti jau susiklosčiusias naujosios mūsų istorijos traktavimo nuostatas ir tendencijas.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.