Alvydas Jokubaitis: žmogus nėra daiktas tarp daiktų

Šis interviu skirtas neseniai pasirodžiusiai Lietuvoje gerai žinomo politikos filosofo ALVYDO JOKUBAIČIO knygai „Politinis idiotas“, kurioje siūlomas provokuojantis požiūris į šiandienos visuomenę, kuri, anot A. Jokubaičio, yra tapusi idiotizmo ir kvailumo, kylančių iš supaprastinto ir naivaus požiūrio į žmogiškumą, šaltiniu. Knygoje filosofas aštriai kritikuoja šiuolaikinius socialinius mokslus, į žmogų žvelgiančius tik kaip biologinių ir socialinių veiksnių visumą, bei bandymus remiantis tokiu požiūriu kurti tobulesnę visuomenę. Anot A. Jokubaičio, toks požiūris susiduria su rimtomis problemomis, nes jam nepažįstama tai, kas vadinama „vidiniu žmogumi“, kuris visada yra daugiau ar mažiau svetimas visuomenei. Remdamasis rusų rašytojo Fiodoro Dostojevskio ir kitų mąstytojų idėjomis, A. Jokubaitis siūlo netikėtą žiūros į modernų ar postmodernų pasaulį tašką. Knygos „Politinis idiotas“ pristatymas vyks Vilniaus knygų mugėje penktadienį, vasario 22 dieną, 12 valandą 5.3. salėje.

Savo knygoje „Politinis idiotas“ jūs daug kritikuojate moderniam mąstymui būdingą svajonę apie tobulą visuomenę. Kas nors galėtų prieštarauti sakydamas, jog mums reikalinga bent jau tobulos visuomenės vizija, kad galėtume daryti reformas, nes mums jau pavyko taip daug pasiekti ir t. t. Ką atsakytumėte į tokius pasvarstymus?

Modernieji žmonės gyvena vis labiau iššvaistydami krikščionybės palikimą. Krikščionys prieš savo valią išmokė pasaulį gyventi tobulos visuomenės laukimu, tikėdami, kad pasaulio pabaiga bus dangiško teisingumo laikas. Kalbėdami apie pažangą, krikščionys visų pirma kalbėjo apie asmenį, o ne visuomenę. Naujajame Testamente nėra žodžio „visuomenė“.

Krikščionišką tobulumo troškimą perėmė modernūs nekrikščionių mąstytojai ir politikai, tačiau negalėdami laukti, kol jis bus įgyvendintas Dievo valia, nusprendė, kad tobulumą reikia pasiekti žmogaus rankomis. Marksas įsivaizdavo, kad tobuloje visuomenėje nebebus šeimos, darbo, Bažnyčios, nuosavybės ir valstybės. Sovietų Sąjunga gyveno tobulos – komunistinės – visuomenės vizija, bet realybė buvo tai svajonei labai tolima. Sovietai iš tikrųjų nežinojo, kaip atrodys tobula visuomenė.

Dabartiniai Europos Sąjungos piliečiai gyvena naujomis vizijomis – nebebus skirtumo tarp vyro ir moters, musulmono ir krikščionio, santuoka grindžiamos šeimos ir laisvo dviejų žmonių susitarimo, pabėgėlio iš Afrikos ir vokiečio. Mes meluojame sau sakydami žiną, kaip atrodys tobulas žmogus. Apsidairykite aplinkui – sėkmingai veikia melas, pavydas, neapykanta, godumas ir neteisingumas. Ne visuomenė, Europa ar žmonija, o mūsų neapykanta, godumas ir pavydas daro pažangą.

Knygoje teigiate, kad „visuomenė“ yra tapusi nuolatinių reformų ir projektų objektu – nuolat siekiama įgyvendinti švietimo, sveikatos apsaugos, teisėtvarkos, vertybių sklaidos, tolerancijos, tautiškumo ir kitokias reformas, kurias siūlo vis kiti reformatoriai. Tikimasi, kad pavyks rasti sėkmingos visuomenės receptą, kuris padės žmonėms tapti laimingiems. Jūsų knygoje minimas paslaptingas „pogrindžio žmogumi“ vadinamas veikėjas, kuris pasitraukia iš visuomenės, nes nenori „kad reformatoriai darytų jį laimingą pagal savo laimės sampratą“, nenori būti socialinių inžinierių projektų „sraigteliu“. Ar tokia laikysena visuomenės atžvilgiu jums atrodo patraukli? O gal tai tik išryškintas pavyzdys bruožo, kuris natūraliai būdingas daugeliui mūsų?

Mūsų laikraščiai ir žurnalai pilni besišypsančių, iš džiaugsmo šokinėjančių ir kitais rūpintis skatinančių plakatų. Tuos plakatus skaito savo darbe pažeminti, jo nekenčiantys, bet kartu darbą prarasti bijantys žmonės. Jie švenčių progomis kalba apie laisvę, bet kasdien yra valdomi banko kreditorių.

Mes tapome reformatoriais dėl reformos. Padarome reformą, paskui vykdome reformos reformą, kol vieną naktį pabudę išpilti prakaito užduodame klausimą: „Kokia šio absurdo spektaklio prasmė?“ Politikai ir viešieji intelektualai mums paaiškina: „ekonominis augimas“, „darbo žmonių gerovė“ ir „vidaus produktas“. Tampa aišku, kad jie nuo mūsų sielos toliau negu tolimiausios galaktikos.

Mes vienas kitą suvokiame kaip socialinių projektų objektus ir taip vaizduojame kuriantys naują žmonių visuomenę. Fiodoro Dostojevskio pogrindžio žmogus, kaip ir daugelis iš mūsų, nori įrodyti nesantis reformatorių, politikų, ekspertų ir viešųjų ryšių specialistų spaudomu fortepijono klavišu. Tai sunku padaryti.

Žmogus nėra daiktas tarp daugybės daiktų. Jam reikia kitų žmonių, tačiau jis niekada nesutelpa visuomenėje. Pauliaus žodžiais, „Dvasinis žmogus gali spręsti apie viską, bet niekas negali spręsti apie jį“ (1 Kor 2:15). O mes toliau gyvename kvailai manydami, jog esame socialinės inžinerijos kūriniai.

Ar jūs pats jaučiatės esąs šiek tiek „pogrindžio žmogus“? Ar jums kyla pagunda pabėgti iš visuomenės arba atsukti jai nugarą?

Kiekvienas žmogus turi savo pogrindį. Visuomenė reikalauja sakyti tai, ko negalvoji, bruka žodžius, kuria utopijas, formuluoja akivaizdžiai neįgyvendinamus tikslus ir verčia pataikauti. Tada prisimeni, kad nepriklausai visuomenei, nesi jos nuosavybė, turi kelis brangius žmones ir gali gyventi be politinio idiotizmo. Nepatartina visuomenei atsukti nugarą, nes kas nors joje gali palikti kirvį. Tai aprašoma Raskolnikovo istorijoje. Šis veikėjas kirviu kūrė šviesią ateitį. Mes kol kas vietoj kirvio vartojame žodžius.

Viena iš minčių, kurią keliose vietose galima rasti jūsų knygoje, yra tai, jog, iš vienos pusės, mes, žmonės, esame priklausomi nuo visuomenės – mums reikia socializacijos, pripažinimo, tam tikro simbolinio bendrumo su kitais mūsų miesto, valstybės, tautos nariais, negalėtume civilizuoto gyvenimo, tokio, koks jis yra dabar, gyventi pavieniui. Iš kitos pusės, mes visada norime turėti kažkokią savo vidinę „teritoriją“, slaptą „sielos kertę“, kuri būtų užverta nuo visuomenės, kuri būtų visiškai privati ir asmeniška, jaučiamės, kad dalis mūsų, būtent „vidinis žmogus“, visada yra anapus politikos. Mes esame truputį asocialūs, bet mums desperatiškai reikalingas socialumas, esame visada bent šiek tiek apolitiški, bet be politikos negalime. Bet ar čia išvis esama problemos, kurią reikėtų bandyti išspręsti?

Problema yra įsitikinimas, kad visas žmogaus gyvenimas yra tik socialinių problemų sprendimas. Socialinių mokslų atstovai žmogų gali aprašyti statistikos kalba, tačiau jis nėra tik statistinis vienetas. Mokslinis žmogaus aprašymas pagrįstas prielaida, kad jis yra biologinių ir socialinių veiksnių visuma.

Šiuolaikinis mokslas ne tik nesiremia žmogišku požiūriu į žmogų, jis jį visiškai atmeta. Nenoriu pasakyti, kad reikia atsikratyti mokslo, tačiau, kaip sakė Immanuelis Kantas, reikia nubrėžti ribas. Yra žmogaus sielos pusių, kur mokslo kolonializmas yra toks pat blogas, kaip ir politinis kolonializmas. Pasiekęs mokslo ir technikos „viršūnes“ modernusis žmogus neišsivaduoja iš savo komplikuotos prigimties – užtenka mažos krizės ir jis pradeda statyti savo bendrapiliečių naikinimo stovyklas.

Kalbant apie politinį idiotizmą, kaip jūs rašote, idiotu senovės graikai vadino prie savo sociumo negebantį prisitaikyti žmogų. Knygoje sakote, kad „visuomenė [moderniaisiais laikais] pradedama suvokti kaip žmogaus vadavimosi iš tamsumo, neišprusimo, kvailumo ir moralinio bukumo vieta“, tačiau taip pat pastebite, kad šiais laikais prisitaikymas prie visuomenės yra vienas iš dalykų, kuris skatina tai, ką vadinate idiotizmu. Kuo ypatinga šiuolaikinė visuomenė, kad ji tampa „idiotizmo“ dauginimo erdve? Jūsų nuomone tai tik šių laikų ar apskritai žmogiškosios būties bruožas?

Šiuolaikiniai žmonės yra linkę pamiršti kai kurias senas, paprastas, bet be galo svarbias tiesas. Žmogaus prigimtis yra pažeista, sako krikščionys. Tai reikia pripažinti ir filosofams. Blaise Pascalis sakė, kad po krikščionybės filosofai nebegali apsimesti nežiną šios tiesos.

Daugelis dabartinės Lietuvos piliečių studijavo „mokslinį komunizmą“ ir „mokslinį ateizmą“. Sunku sugalvoti didesnį idiotizmą kaip šie ideologiniai pseudomokslai. Mes užaugome idiotiškoje visuomenėje. Kaip galėjo atsitikti, kad gyvendami mokslo ir Apšvietos visuomenėje tapdavome idiotais?

Apaštalas Paulius sako, kad „Dievas panorėjo skelbimo kvailumu išgelbėti tuos, kurie tiki“ (1 Kor 1:21). Dabartinis žmogus taip stipriai nori pažangos, jog vis kartodamas sau, kad tapo protinga būtybe pradeda nematyti savo kvailumo. Visuomenė pilna nesąmonių, bet mes nebeturime nesąmonės supratimo. Visi šie požymiai rodo, kad jausdamiesi apsišvietusiais žmonėmis tampame kvailiais.

Graikai, romėnai ir krikščionys turėjo savo idiotizmo supratimą, dabar mes turime postmodernų idiotizmą. Būtina susigrąžinti žmogišką kalbėjimą apie žmogų. Kas tam trukdo? Įsitikinimas, kad mes turime geriausią, pažangiausią ir patį tobuliausią žmogaus žmogiškumo supratimą. Tai – didelė kvailystė. Mes turime tik silpną atskirų pasaulio priežastinių ryšių pažinimą, o ne žmogaus sampratą.

Perspausdinta iš Bernardinai.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.