Apie posovietinį pokytį

Tyrimas prasidėjo ne nuo balto popieriaus lapo, o tęsia ankstesnį politologų bendruomenės darbą: sukaupta patirtis ir domėjimasis (po)sovietine tikrove atskleidė temos aktualumą bei perspektyvumą ne vien politologų, tačiau ir istorikų, sociologų, antropologų, etnografų tarpe. Klausydamiesi žmonių pasakojimų apie (po)komunistinį laikotarpį jie tiria Lietuvos gyventojų transformacijas ir skatina disciplinų bendradarbiavimą, nes Lietuva paprasčiausiai per maža nedirbti kartu. Su projekto vadove dr. JOGILE ULINSKAITE kalbėjome apie pokytį – ne tik praeities, tačiau ir šiandienos – visuomenės, mokslo, gyvenimo pasakojimų transformacijas.

Tiriate posovietinės Lietuvos gyventojų transformacijas, tačiau tema, atrodytų, be galo plati. Kokie esminiai jūsų tyrimo tikslai, kryptys? Ko konk­rečiai ieškote?

Projektas apie pokomunistinę transformaciją buvo tarsi natūrali seka po projekto apie sovietmečio atmintį. Kai kalbėjomės su respondentais, ėmėme interviu, kaip žmonės atsimena soviet­metį, susidarė toks įspūdis, kad jau daug kas yra praeityje – sovietmetis tampa istorija.

Apie transformaciją praktiškai dar nėra nieko sistemingo padaryta. Būtų labai malonu, jei jau viskas būtų parašyta istoriškai ir mes galėtume tirti ir sakyti, kad mes papildome, ką žmonės atsimena. Problema ta, kad apie 1990-ųjų laikotarpį atsiranda tik kultūrinės refleksijos: parodos, viena kita literatūrinė knyga, tokiu būdu viešojoje populiariojoje kultūroje 90-ieji užima reikšmingą vietą, o kaip aš suprantu, pagal istorikų matematiką bent dvidešimt metų turi būti praėję, kad galėtum tirti. Man atrodo, kad daug kas dar nėra tyrinėta, tiesą sakant.

Projektą pradėjome dėl poreikio bandyti suprasti šiandien vykstančius procesus ir kas vyksta su visuomene plačiąja prasme. Kita tema, su kuria dirbu, yra populizmas – kai pasižiūri, kas vyksta Lenkijoje ir Vengrijoje, Lietuvoje irgi atsiranda panašių procesų apraiškų, galima matyti, kad pagrindinė takoskyra tarp valdančiųjų ir opozicijos – pokomunistinės transformacijos krypties vertinimas. Lenkijos valdantieji sako, kad Solidarumo Apskritojo stalo susitarimai yra nelegitimūs, kad elitas per mažai pasikeitė ir dėl to reikia iš naujo valyti valdžios institucijas nuo buvusių komunistų. Kitaip sakant, pokomunistinė transformacija sukuria tokias prielaidas šiandieniniams politiniams procesams bei politinėms takoskyroms, ir labai stiprioms, ir labai emocionalioms. Lietuvoje gal ne taip stipriai ir ryškiai, bet Romualdo Ozolo portretai minint Vasario 16-ąją iš principo yra tam tikras bandymas kvestionuoti Lietuvos pokomunistinės transformacijos kryptį.

Panašu, kad 1990-aisiais vyko daug įvairių, sudėtingų procesų, ir mūsų tikslas buvo pasižiūrėti, ką žmonės atsimena, kaip jie mąsto, kokį pokytį fiksuoja. Kai moksliniam diskurse kalbame apie transformaciją, sakome, kad vyko daug įvairių ekonominių politinių pokyčių, tad norėjome išgirsti, kaip žmonės pasakoja apie pokytį, koks tai laikotarpis, ar transformacija baigėsi, ar ne. Tokia mūsų pradžia ir tokia yra kokybinių tyrimų užduotis – bandyti tyrinėti plačiau. Ne tikrinti hipotezes, o aiškintis, kaip kalbama, kas atsimenama, ar galima matyti kažkokius didelius skirtumus, ar ne.

Taip pat emocijos, nauja madinga socialiniuose moksluose tema, ir yra tai, kas įrėžia žmonėms į atmintį skirtingus įvykius. Emocijos labai smarkiai išnaudojamos politikų, tai dėl to vienas iš mūsų analizės objektų yra emociniai pasakojimai, kokios emocijos lydi žmonių atsiminimus.

Ar interviu metodą pasirinkote, nes tik per jį ir galima įvykdyti projekto tikslą?

Taip. Be to, mums patinka interviu metodas.

Kodėl?

Nes įdomu. Mes suprantame interviu metodo ribotumus ir suprantame, ką galime ir ko negalime daryti. Mūsų tikslas nėra labai detaliai rekonstruoti reikšmingus istorinius procesus. Kai kuriuos įvykius gali atsekti, faktus pasitikrinti, bet mes suprantam, kad darydami interviu imamės atminties studijų. Tai, kas yra pasakojama dabar, yra šiandienos perspektyva apie tai, kas buvo praeityje – tai reiškia, kad daug dalykų pasimiršę, pasikeitę, bet kadangi mes ateiname iš politikos mokslų, mums ir yra įdomi šiandiena.

Vienas iš tokių pavyzdžių, atskleidžiančių neatitikimą tarp realybės ir atminties, yra keletas Panevėžyje darytų interviu: žinome tulpinius, mafiją ir pavojų, tvyrojusį mieste tuo laikotarpiu. Bet dabar žmonės pasakoja, kad „tai čia nieko tokio baisaus nebuvo, čia kažkas netoliese sprogo, gal buvo šiek tiek baisu, bet nieko čia tokio įspūdingo“. Taip supranti, kad yra daug pasimiršusių dalykų, anuomet reakcija veikiausiai buvo kitokia, negalėjai taip lengvabūdiškai ar atsainiai žiūrėti į tuos aplinkui vykstančius procesus. Persipina tai, kas buvo patirta, kokia buvo praeitis ir tai, kaip žmonės vertina situaciją iš šiandienos perspektyvos.

Iš pirmo žvilgsnio projekto tema regisi istorinė – ar nekilo mintis į projektą pasikviesti istorikų? O gal atvirkščiai – tema priklauso būtent politologų akiračiui, tokia ir turėtų išlikti?

Mes labai norėtume pasikviesti tiek istorikus, tiek psichologus į projektą – tai būtų nuostabi pridėtinė vertė. Jeigu istorikai dar būtų parašę daugiau apie transformacijos laikotarpį, viskas būtų paprasčiau. Vienoje iš mūsų ekspedicijų dalyvavo istorikė doktorantė, dabar irgi palaikome ryšius su istorikais.

Man atrodo, kad svarbu kalbėti ir apie Lietuvos mokslo finansavimo, ypač humanitarinių ir socialinių mokslų, problemas. Svarbu paminėti, kad dabartinės humanitarinių ir socialinių mokslų finansavimo schemos nesuteikia galimybių atlikti didelių tarpdisciplininių tyrimų. Projektų biudžetai maži, skirti mažoms komandoms, iš principo, profesoriui ir porai jaunesnių mokslininkų. Tai reiškia, kad negalime turėti didelių komandų ir kartu negalime prašyti žmonių savanoriauti, nes tai yra nesąžininga, štai ir atsakymas į jūsų klausimą. Bandome palaikyti neformalius ryšius, esame atviri visoms iniciatyvoms ir labai norime bendradarbiauti. Tai tikrai nėra disciplinos nuvertinimas ar disciplinų konfliktai.

Ką įvardytumėte pagrindiniais sovietinės modernybės Lietuvoje bruožais ir kokia jų reikšmė transformacijos laikotarpiu?

Vienas iš mūsų tyrimo rezultatų turėtų būti bandymas rekonstruoti modernybės požymius. Klausimas, apie kokią modernybę mes kalbame – ar kalbame apie persipynusias modernybes, ar sovietinė modernybė buvo unikali. Sovietinei modernybei būdingas sustiprinimas, sugreitinimas ir, žinoma, prievarta: industrializacija, kolektyvizacija, neva specializacija. Ne nuo 1990-ųjų prasidėjo modernybės projekto griuvimas, jau vėlyvuoju sovietmečiu viskas eižėjo ir laikėsi ant siūlo.

Kalbinote žmones keliuose skirtinguose Lietuvos regionuose – kokiuose, kodėl būtent juose?

Rinkome interviu dviejuose rajonuose – Panevėžyje ir Jonavoje. Nusprendėme, kad reikėtų – viena, išvažiuoti iš Vilniaus, bet kita – nuvažiuoti į vieną didesnį ir į šiek tiek mažesnį miestą bei imti interviu tiek miestuose, tiek apylinkėse. Panevėžys ir Jonava įdomūs kaip pramoniniai centrai. Panevėžyje nemažai darėme interviu su buvusiais „Ekrano“, o Jonavoje – su „Achemos“ darbuotojais. Apie 1990-uosius apibendrintai ir supaprastintai pasakojame kaip apie visą visuomenę ir valstybę paveikusį didžiulį lūžį. Norėjome išsiaiškinti, koks pokytis arba koks lūžis vyko skirtingose vietose ir skirtingose srityse. Viena iš pasakotojų grupių – fabrikų arba gamyklų darbuotojai, ir čia jau šiek tiek skiriasi istorijos: „Ekranas“ 2006 m. bankrutavo, o „Achema“ vis dar veikia. Kita grupė – buvusių kolūkių darbuotojai ir aplinkinių kaimų gyventojai, trečia – kultūrininkai arba bibliotekininkai. Pastariesiems buvo formuojamas klausimas, kaip jie patyrė pokytį, nes jie tarsi išlaikė tęstinumą, dirbdami toje pačioje srityje.

Vis dėlto žmonės apie pokytį nėra linkę kalbėti, ir tai yra vienas įdomesnių tyrimo rezultatų. Ne dėl to, kad jie kažką slepia ar bando kažko nepasakyti, bet žodžio „pokytis“ nėra jų žodyne. Žmonės kalba apie virsmą, bet panašu, kad transformacija nemažai daliai, bent jau mūsų kalbintiems žmonėms, yra įsipaišiusi į asmeninio gyvenimo naratyvą. Politiniai įvykiai nėra dominuojanti tema, kaip kad buvo galima tikėtis (išskyrus Sąjūdžio, Sausio 13-osios prisiminimus).

Darėme interviu su žmonėmis, kurie 1990-aisiais buvo bent aštuoniolikos ir vyresni. Ne pati vyriausia karta, bet tai žmonės, kurie užaugo sovietinėje sistemoje. Įdomu pasižiūrėti, ką būtent tokia karta pasakoja, kaip jie tai atsimena. Tai karta, kuriai lūžis turėjo būti reikšmingas ir keičiantis gyvenimo trajektoriją. Interviu metu daug kalbėta apie didelį darbą, kad staiga viskas labai keičiasi ir tada visi griebiasi kažko dirbti, susirasti kažkokių kitų būdų prasisukti, pragyventi – gal kurti verslus. Ėmėme, atrodo, smarkiai pokyčio paliestas sritis ir tikėjomės susidurti su daug neigiamų emocijų arba liūdnų patirčių, traumų, bet vienas iš dažniau turbūt pasitaikančių pasakojimų yra paprastas: buvo sunku, bet mes kažkaip išgyvenom ir dabar jau visai neblogai. Tada ir supranti, kad čia jau šiandieninės perspektyvos vertinimas, o nebūtinai to laikotarpio, kita vertus, gal žmonės apskritai nebūtinai yra linkę skųstis. Nesinori apibendrinti, nes interviu metu išgirdome daug skirtingų patirčių. Yra nemažai žmonių, kurie nusivylę, kuriems transformacijos laikotarpis išmušė pagrindą iš po kojų.

Kai kalbama apie Sąjūdį, Sausio 13-ąją, tai vartojamas žodis „virsmas“, „perversmas“, o kai bandydavome paklausti apie transformaciją, daž­niausiai mūsų klausdavo apie kokį laikotarpį kalbame. Tada turėdavome respondentui iš dalies pri­­mesti arba pasakyti chro­­nologines ribas. Taip jau yra su kokybiniais tyrimais – įsivaizduoji, kad vi­siems viskas aišku ir visi vienodai kalba, bet ateini ir sako – ne, nėra čia jokio pokyčio, niekas ne­pasikeitė.­

Vadinasi, kyla sunkumų bandant apibendrinti individualią respondentų patirtį?

Taip, bet nežinau ar apskritai įmanoma apibendrinti visų respondentų patirtį. Žinoma, čia kokybinių tyrimų iššūkis: suprasti, kas atsikartoja ir kas svarbu. Mūsų šešių žmonių komanda dabar yra analizės procese: skaitome interviu ir juos aptarinėjame, bandome suprasti, analizuoti, pasitikrinti, ar mūsų interpretacijos sutampa.

Kalbant apie transformaciją, sociologų tyrimai populizmo, radikalios dešinės iškilimą aiškina supaprastintomis laimėtojų ir pralaimėtojų kategorijomis. Suprask – čia tie, kurie pralaimėjo, kuriems nepasisekė transformacijos metu, tai jie balsuoja už populistines partijas, o tie, kuriems pasisekė – už liberalias partijas. Tačiau žmonių gyvenimo istorijos sunkiai kategorizuojamos į tokias dvi grupes. Sėkmės ir nesėkmės apima labai subjektyvų pasakojimo dėmenį. Sunkiai galime apibendrinti net vieno žmogaus patirtį, viename gyvenime daug gyvenimų nugyventa, daug skirtingų patirčių sukaupta – tiek teigiamų, tiek neigiamų. Tik aš nenoriu pasakyti, kad sunku analizuoti interviu, kurie neatitinka išankstinių įsivaizdavimų ar spėjimų, – tai mokslinio darbo eiga.

Grįžtant prie interviu metodo, kaip atrodė pats klausimyno rengimas ir pasiruošimas pokalbiui?

Bandėme klausimyną parengti pakankamai atvirą, kaip ir priklauso kokybiniams tyrimams, kad gautume kuo daugiau nepaveiktų žmonių pasakojimų, neprimetant jiems savo to laikotarpio interpretacijų. Kitaip sakant, pradėjome nuo pakankamai abstrakčių klausimų. Mūsų tikslas, pagal sakytinės istorijos metodą arba gyvenimo istorijų metodą, pirmiausia buvo pradėti nuo labai atvirų klausimų. Prašėme papasakoti savo gyvenimo biografiją – sekėme žmonių naratyvą. Žinoma, klausėme apie pokytį, nusistovėjimą, rūpėjo paklausti apie socialinę aplinką. Interviu metu bandyta užčiuopti, ką įdomaus žmogus galėjo patirti. Pokyčiai socialiniuose santykiuose buvo viena iš mums rūpimų temų, taip pat religinis dėmuo, žmonių santykis su religingumu, kaip atrodė grįžimas į bažnyčias 1990-aisiais.

Diskutavome, kaip geriau suformuluoti ir kaip neprimesti mums įprastų kategorijų, laikotarpio, kalbėjimo būdo, tam tikro diskurso apie 1990‑uosius, nes kaip buvo matyti, „transformacija“, mums, politologams, savaime suprantama sąvoka, esminė sąvoka – respondentų nebuvo vartojama. Visgi nemaža dalis žmonių, kurie kalbėjo su mumis, iš tikrųjų turėjo labai įdomių ir labai skirtingų patirčių – nuo verslų kūrimo ir pasakojimo apie tai, ką tai reiškė ir kaip tai atrodė iki to, kaip keitė ar nekeitė profesijas, kas vyko jų darbovietėse ir su kokiais jie ten iššūkiais susidūrė.

Jūsų projekte daug dėmesio yra skiriama žmonių emocijoms posovietinės transformacijos laikotarpiu. Nors tyrimas dar nebaigtas, tačiau gal galite išskirti vyraujančią emociją ar kelias?

Ne (juokiasi), negalime, nes pasakojimai labai skirtingi ir nesinori suprimityvinti pačių žmonių ir jų pasakojimų. Tik pavieniais atvejais žmonės pasakojo su labai aiškia emocija – ar labai pakiliai, ar su pasipiktinimu, nusivylimu, o kitais atvejais banguoja. Nežinau, ar tai galima laikyti emocionalumu, bet tas išgyvenimo pojūtis, kuris yra lydimas pasitikėjimo ir pasididžiavimo, svarbus ir dažnai pasitaikantis. Viena vertus, mes ne psichologai, nenorime užsiimti žmonių psichologizavimu – ne mūsų sritis, ir tie interviu neleidžia to daryti. Ko tikrai neradome, tai kad dominuotų didžiulis nusivylimas.

Kiek atlikote interviu?

Aštuoniasdešimt. Į keliones su nak­vyne, kaip pavadinome – ekspedicijas, vyko dvylikos-keturiolikos žmonių komandos su studentais. Siekėme įtraukti studentus, dėl to mūsų pasidarė kur kas daugiau, taip atlikome daugiau interviu negu planavome. Tai gera mokymosi galimybė. Ekspedicijų metu pasidalinome komandomis, dirbome po du: vienas – mokslininkas, kitas – studentas, ilgainiui ėmėme keistis, kad studentai pradėtų uždavinėti klausimus ir daryti interviu su mokslininko priežiūra. Tai specifinis užsiėmimas – turi mėgti tai daryti, bet man atrodo, kad tokios ekspedicijos pasiteisino – taip atvažiuoti nors ir labai trumpam laikui, bet koncentruotai rinkti informaciją. Tokioje aplinkoje, kur daug žmonių, gali dalintis savo refleksijomis, patirtimi, geriau suprasti, kas vyksta mieste, gyvenvietėje. Rinkti interviu, kad išeitum iš savo burbulo – įdomu ir verta, išgirsti istorijų, kurių tikrai niekada nesužinotum, visuomenės portretas pasidaro įvairesnis, įdomesnis.

Ar ši posovietinė transformacija jau tapo praeitimi, kitaip tariant, ar ji jau baigėsi?

Daliai transformacija baigiasi apie 2000 m., daliai – apie 2004 m., kitiems – maždaug apie 2008 m., su ekonomine krize. Yra ir tokių, kurie sako, kad dar niekas nesibaigė.

O kaip jūs manote?

Mano manymu, daug kas nusistovėjo apie 2000 ar 2004 m., tačiau kai kurių procesų pabaiga vyksta dabar.

Dalyvaujate (po)sovietinės atminties studijų centro veikloje, kurio pagrindinis tikslas – rinkti ir kaupti amžininkų liudijimus, tačiau turbūt nemažiau svarbus tikslas – tos medžiagos panaudojimas moksliniuose tyrimuose. Kaip manote, ar (po)sovietmečio tematika Lietuvos politologų tarpe aktuali, perspektyvi? Ar skatintumėte ja domėtis aktyviau?

Nenoriu apsiriboti politologais. Tuos interviu, kuriuos atverti sutiko informantai, darysime prieinamus kitiems mokslininkams. Sociologus, antropologus, etnografus, istorikus kviečiame dirbti su tais interviu. Mūsų per mažai, kad visus galėtume iki galo apdoroti, yra daugybė skirtingų galimų analizės pjūvių. Įdomiausia veikiausiai būtų derinti istorinius archyvinius tyrimus su sakytinės istorijos metodu. Lietuva yra per maža nedirbti kartu. Norėtųsi turėti dideles komandas ir ilgalaikius tyrimus, kad galėtum sistemingai dirbti, jei kažkas norėtų dalyvauti aptarimuose arba keistis mintimis – mes tikrai to laukiame.

Perspausdinta iš bernardinai.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.