Apmokama praktika Europos Sąjungoje – misija įmanoma?

Sėkmingas studijų užbaigimas universitetuose siejamas su sėkmingai atlikta praktika, kuri leidžia teorines žinias ne tik pritaikyti akademiniame lygmenyje, bet ir realioje praktikoje. Būtent praktikų atlikimas paruošia studentus realiai darbo rinkai, supažindina su turimų žinių pritaikymo galimybėmis. Toks studijų planas atrodo gražiai ir patraukliai, tačiau realybė dažnai būna kiek kitokia. Vien susirasti studijas atliepiančią praktiką yra iššūkis, kadangi pačios patraukliausios vietos greitai užsipildo, o kitų vietų arba nėra, arba jos yra atitolusios nuo studijų procese dėstomos medžiagos, tačiau net ir tai nėra didžiausias iššūkis su kuriuo susiduria studentai. Didžiausias iššūkis – neapmokamos praktikos, dauguma institucijų ar įmonių, kurios į savo gretas priima praktikantus jiems už tai nemoka jokios kompensacijos, nesuteikia jokių socialinių garantijų, o iš jų reikalauja tokių pat pareigų, kaip ir iš savo darbuotojų, tai yra pilnos dienos darbo bei užduočių atlikimo. Tai lemia, kad studentai visą savo laiką turi atiduoti praktikai, o norėdami pragyventi turi arba ieškotis vakarinių darbų, taip aukodami savo emocinę bei fizinę sveikatą, arba prašyti tėvų pagalbos. Su šiuo iššūkiu nusprendė susitvarkyti Europos Parlamentas 2023 m. birželį balsavęs už neapmokamų praktikų uždraudimą Europos Sąjungoje, tačiau ar tai tikrai žymi neapmokamų praktikų eros pabaigą?

2023 m. birželį Europos Parlamente vykęs balsavimas signalizavo apie neapmokamų praktikų pabaiga, kadangi sėkmingas balsavimas įpareigojo Europos Komisiją paruošti atitinkamą direktyvą, nustatančią tokios nuostatos įgyvendinimą. Tokios direktyvos buvo tikėtasi 2024 m. sausį, tačiau nėra nei direktyvos, nei konkrečių planų Europos Komisijos darbotvarkėje. Tokiam sąstingiui daugiausiai įtakos turi darbdavių priešinimasis, argumentuojant tuo, kad dėl tokios direktyvos įvedimo išaugs jų kaštai, o gaunama nauda, sukuriama praktikantų, to neatpirks. Darbdavių nuogąstavimus galima suprasti, priimamų praktikantų paruošimui sunaudojama nemažai išteklių: juos tenka apmokyti, dalis nuolatinių darbuotojų vietoj savo atliekamų užduočių turi skirti dėmesį praktikantų priežiūrai, jų konsultavimui bei pagalbai. Visos darbdavių pastangos ir skiriami resursai atsiperka tik dalinai, nes praktikantai neturėdami darbo patirties atlieka tik pagalbinį vaidmenį, kadangi neturi pakankamai žinių atlikti pilnaverčių užduočių, taip pat vyksta nuolatinė praktikantų kaita, tad ištekliai turi būti skiriami vis iš naujo. Įvertinus šias aplinkybes, jos vis tiek nepateisina dabartinio neapmokamų praktikų žalingumo ir tokio mažo dėmesio joms.

Neapmokamų praktikų klausimo išsprendimui derėtų atrasti papildomų lėšų, jų paskirstymo schemų, gerųjų praktikų, jau turime ir Lietuvoje. Siekiant užtikrinti privalomą tam tikro užmokesčio mokėjimą ir socialinių garantijų suteikimą praktikantams, būtinas ir tam tikros naudos suteikimas institucijoms ar įmonėms. Institucijose šį procesą sutvarkyti galima pakankamai paprastai, tam užtektų skirti didesnius asignavimus būtent praktikantų išlaikymui ir tinkamam paruošimui, priedus juos apmokantiems ar prižiūrintiems darbuotojams. Įmonėms galima skirti tam tikras paskatas tiek per kompensacinius, tiek per lengvatinius įrankius. Tam reikėtų tikslingo savivaldų sukoordinavimo, papildomo finansavimo. Tokių procesų veikiančius geruosius pavyzdžius turime ir Lietuvoje, kur tam tikrose savivaldybėse įmonėms yra kompensuojama dalis patiriamų išlaidų už įdarbintą jaunuolį, ta pati schema galėtų būti naudojama ir užtikrinant praktiką atliekančių asmenų gerovę, kompensuojant įmonių patiriamą finansinę naštą.

Taigi, iš apmokamos praktikos išloštų visi, tiek studentai siekiantys įgauti patirties, tiek įmonės priimančios juos. Sukurtas kompensavimo mechanizmas leistų įmonėms patirti mažesnę finansinę naštą, sukurti patrauklesnes praktikos galimybes, tuo pačiu studentams tai leistų sutelkti savo dėmesį vien tik į praktiką, taip pat užtikrintų kokybiškesnį bei įtraukesnį jos vykdymą. Lieka vienintelis nežinomasis – iš kur būtų skiriamos papildomos lėšos, variantų daug, Europos Komisijai telieka tik pasirinkti ir nuspręsti kokiais įrankiais ir metodais tos lėšos bus naudojamos. Išsprendus šį klausimą, rečiau turėsime tiek blogų praktikos patirčių, tiek pervargusių studentų, tiek mažiau įmonių pasiteisinimų.

Julius Janulevičius, VU TSPMI trečio kurso studentas

Straipsnis parengtas kurso „Šiuolaikiniai ES iššūkiai“ metu.