Apžvalgininkai ir politologai: valdančiųjų tyrimai, kaip vištų kapstymasis mėšle – įdomu tik jiems patiems. R. Vilpišausko komentaras

Seimas tampa vien tik politinių kovų arena. Ar dar galima visuomenei tikėtis kokių nors svarbesnių sprendimų, ar vien tik politinių karų, kurie vadinami parlamentiniais tyrimais. Ar praeities šmėklų medžiojimas yra visuomenės interesų atstovavimas.

„DELFI dėmesio centre“ – politikos apžvalgininkas Rimvydas Valatka, politologas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius Ramūnas Vilpišauskas ir Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Lauras Bielinis.

Pirmiausiai – partijų lyderių komentarai apie Seime kuriamas naujas tyrimų komisijas. Kam jos reikalingos ir ką tirs.

LVŽS pirmininkas R. Karbauskis: Tos komisijos, kurios jau buvo sudarytos, yra analogiškos tam, ką mes norime daryti toliau. Mes norime tęsti NSGK tyrimą. Tokiu atveju reikėtų teigti, kad tai, kas buvo daroma prieš tai, irgi buvo nukreipta į rinkimus arba prieš kažkokius oponentus. Aš pasakysiu viena – Prezidentė yra neteisi. Tai nėra nukreipta nei prieš ją, nei prieš ką nors dar. Žmonės turbūt nori žinoti, kodėl Lietuva skolinosi krizės metais taip brangiai pinigus, žmonės nori žinoti, kas ir kodėl veikė politinės korupcijos byloje ir ne tik joje, ir šitoje situacijoje tyrimas tikrai nebuvo pakankamai gilus, jis bus pratęstas. Taigi tikrai niekas nėra nukreipta nei prieš šalies vadovę, nei prieš dar ką nors.

TS-LKD pirmininkas Gabrielius Landsbergis: nereikia „pudrinti“ smegenų. Manau, visiems suprantama, kad jei komiteto primininkas sako kviesiąs bankų analitikus atsiskaityti už bankų skolinimo politiką, tai ne bankų analitikai skolina pinigus, o bankų valdybos, direktoriai ar prezidentai. Akivaizdu, kad tai yra nukreipta į prezidento rinkimus. Kiekvienas žmogus, kurio pavardė minima kaip galimo kandidato, dabar turi po savo komisiją. Nelabai seniai premjeras išėjo ir pasakė, kad reikėtų detaliau pasidomėti to menamo ČŽV kalėjimo situacija, tai prisiminkime, kas tuo metu buvo ambasadorius JAV – tai irgi vienas iš galimų jau pasiskelbusių kandidatų į prezidentus. Jeigu kam nors reikėtų tiesos… Į komiteto posėdį su visa informacija, skaičiais, prezentacija atėjo A. Kubilius ir jam buvo pasakyta: „tavo tiesos mums nereikia“. „Valstiečiai“ tiesiog darys savo tyrimus ir kiekvienas naujas kandidatas atsirandantis viešoje erdvėje, išskyrus S. Skvernelį, turi suprasti, kad bus tiriamas „valstiečių“.

Pone Vilpišauskai, jūsų, kaip mokslininko, nuomone, ar yra ką čia tirti? Ar bus pasakyta kažkas, ko dar nėra pasakyta?

R. Vilpišauskas: labai abejoju. Nemačiau, kad būtų surašyti klausimai, į kuriuos nebuvo viešai pateikta atsakyti. Net ir mūsų institute jau buvo apginti diplominiai darbai apie tai, kuo Lietuvos reakcija skiriasi nuo kitų vidurio Europos šalių reakcijos krizės metu. Kuo skiriasi ir kuo panašios šalys, kurios kreipėsi į TVF ir skolinosi pigiau, ir kitos trys, kurios nesikreipė – tarp jų ir Lietuva. Tereikia tik paprašyti medžiagos, paprašyti studijų ir viskas bus parodyta. Taigi akivaizdu, kad ne išsiaiškinti tiesą norima, o palaikyti politinį dėmesį tam tikriems asmenims ir tam tikriems klausimams. Tik pastebėčiau, kad nors konservatoriai dabar piktinasi, bet reikėtų prisiminti, kad būtent jie ir ištobulino tyrimo komisijų žanrą savo laiku tirdami buvusius valdančiuosius. Taigi čia nieko naujo. Ir tada, ir dabar, manau, tai tėra politinių kovų priemonė. Būtų sąžininga taip ir įvardinti.

Pone Bielini, ar yra dar ką tirti, kalbant apie 2008–2009 m. laikotarpį?

L. Bielinis: iš tikrųjų klausimai iš esmės atsakyti visi. Nebent tyrimo metu paaiškėtų kažkokių iki šiol nežinotų detalių. Tačiau komisijos bus kuriamos ir toliau, atmosfera kais. Mes turime suprasti, kad komisijos kuriamos ne tam, kad dar ką nors sužinotume, o tam, kad suaktualintume rinkimus ir jų laikotarpiu būtų labiau matomi tie, kurie tiria. Taip kuriamas pozityvus jų įvaizdis, rodomas kaip teisybės ieškotojas rinkėjų akyse. O tai prieš rinkimus labai svarbu.

Pone Valatka, ar sutinkate su p. Bieliniu, kad tokie tyrimai gali būti pozityviai sutikti visuomenėje? Juk jeigu tokiuose tyrimuose nedalyvauja opozicija, visuomenei turėtų būti aišku, kad tai tėra politinio karo dalis.

R. Valatka: manyčiau, kad yra kitaip. Galima daug ką apie lietuvius pasakyti, bet šiaip jau lietuviai yra sveiko proto žmonės. Aš tuos tyrimus lyginu su vištos kapstymusi ant mėšlyno. Aš įsivaizduoju, kad žmogui, atvažiavusiam iš miesto, gal ir įdomu būtų pažiūrėti, ką ten ta višta iškapstė. Bet įsivaizduokite, kad tą kapstymą reikėtų žiūrėti savaitę, mėnesį, pusę metų iš eilės? Tai manau, kad kokie 95 proc. žmonių, jeigu nebūtų facebook’o, net nežinotų apie tokį tyrimą ir visiškai juo nesidomėtų. Kitaip sakant, tie žmonės patys save užveda, galvoja, kad ką nors nukals, nugalės, o iš tikrųjų nelabai kam įdomu. Galiausiai ne Seime tuos darbus dirbti. Tegu eina pas Vilpišauską ar Bielinį ir rašo tuos mokslinius darbus.

Kalbant apie pačią parlamentinių tyrimų prasmę. Pone Vilpišauskai, ar sutinkate, kad tyrimai prasmingi tuomet, kai visos politinės jėgos juose dalyvauja? Visi supranta klausimo svarbumą, deleguoja savo narius ir kartu ieško sprendimo, keičia teisės aktus ir t.t.?

R. Vilpišauskas: ne vien dėl opozicijos nedalyvavimo tai nelabai prasminga. Manau, pats tyrimas to, kas kažkada įvyko, ir apie ką jau tikrai buvo daug diskutuota yra akademikų sritis. Mokslininkai dažnai grįžta prie jau tirtų klausimų ir ieško kažko naujo. Politiniai tyrimai, tokio tipo komisijos, mano nuomone, prasmingos tada, kai jos skirtos konkrečiai viešosios politikos problemai išanalizuoti. Ar tai būtų avaringumas keliuose, ar efektyviausia krašto apsaugos strategija… Pasižiūrėkime kaip UK parlamente atliekamos studijos, pvz., dėl išstojimo iš ES pasekmių: konsultuojamasi su visomis interesų grupėmis, su akademikais, analitikais. Galų gale atsakinga komisija ar komitetas parengia ataskaitą ir ten, surinktos informacijos argumentų pagrindu, skelbia, kokie galimi sprendimai. Tokiu atveju tyrimai iš tiesų būtų prasmingi, jie spręstų politinius klausimus. Dabar yra kažkas tarp teisminio ir akademinio nagrinėjimo.

R. Valatka: jeigu vertinti kaip teisminį, tai pas mus komisijose dalyvauja tik prokurorai, o advokatų nėra.

Kalbant apie realiausius kandidatus į prezidentus. Pirmoje vietoje – G. Nausėda, kurį įtrauktų tyrimas dėl krizės, antroje vietoje – V. Matijošaitis, kuris šiame procese niekaip nedalyvauja, trečias – S. Skvernelis. Jo atžvilgiu, žinoma, jokio tyrimo, nes jis valdančiųjų kandidatas. Toliau seka V. Ušackas, kuris buvo ambasadoriumi JAV kaip tik to menamo ČŽV kalėjimo laikotarpiu, Ingrida Šimonytė – ją taip pat palies naujasis tyrimas. Na, kol kas panašu, kad tai tikrai puikus įrankis prieš kandidatus?

L. Bielinis: labai panašu. Tai ir rodo, kad nėra rimtai žvelgiama į problemą, nėra tiriama, nėra pasiruošta tai problemai. Tačiau labai aišku, kas gali būti kaltas, ką galime nubausti. Bus pasakyta „kas praskolino Lietuvą“.

Yra ir kitų sprendimų. Pavyzdžiui, siūlomas partijų finansavimo modelio pakeitimas, įtraukiant socialdemokratų darbo partiją – naujuosius valdžios koalicijos partnerius – ir atimant pinigus iš socialdemokratų. Kaip jūs tai vertinate?

R. Valatka: čia jau yra ne demokratinės priemonės, nes duodi pinigus tiems, kurie yra su tavim. Jeigu kartais taip atsitiktų, kad Paluckas perbėgtų pas Karbauskį, tai gali būti, kad šitas klausimas būtų svarstomas visiškai priešingai. Pirmą kartą turbūt Vakarų demokratijos istorijoje parlamentine partija skelbiama tai, kas nedalyvavo rinkimuose. Ir pinigai duodami partijai, kuri nedalyvavo rinkimuose. Iš esmės turime situaciją su tokiu nagų lenkimu į save, kad tai rodo viena – „valstiečiai“ nepasitiki savo elektoratu. Pirmiausiai reikia „išjungti“ bet kokį kandidatą, kurį kas nors paskelbs, nes tik tada gali tikėtis bent kokios sėkmės. Karbauskis iš principo nepasitiki savo rinkėjais, kurie jį atvedė į valdžią.

Pone Vilpišauskai, kaip jūs vertinate naują siūlomą partijų finansavimo modelį? Taip, „socdarbiečiai“ yra parlamente ir turi frakciją, bet jie – atskalūnai.

R. Vilpišauskas: manau, kad tai yra paramos valdantiesiems pirkimas. Daugiau čia kažką sunku pasakyti.

Buvo ir siūlymų didinti finansavimo koeficientą tautinių mažumų parlamentinėms partijoms. Reikia atiduoti pagarbą lenkų frakcijai, kurie patys nepritarė tokiems siūlymams.

R. Vilpišauskas: tai tikrai yra blogoji praktika, nes daugelyje šalių vengiama sprendimų, kurie taip tiesiogiai būtų naudingi tiems, kurie prisijungia prie valdančiųjų.

R. Valatka: tai būtų galima suprasti vienu atveju – jeigu tie pakeitimai būtų numatyti ateinančiai kadencijai. Iki šiol buvo įprasta, kad kokių algų didinimo klausimai sprendžiamas žiūrint į ateitį. O dabar yra kolchozo tradicijos: pirmininkas nusprendė pridėti brigadininkui Jonui premiją už tai, kad jis į „snukį“ traktorininkui gerai davė – tai ir bus ta premija.

Dar vienas siūlymas – sukurti įvairius teisinius apribojimus rinkimams į savivaldą ir europarlamentą, kurie užkirstų kelią konkrečiai Gintautui Paluckui dalyvauti rinkimuose. Kaip tai vertinti?

L. Bielinis: čia jau atvirai bandoma sukurti kliūtis tiems kandidatams, kurie kelia pavojų, kurie gali laimėti.

Taip, G. Paluckas yra teistas baudžiamojoje byloje, nuosprendis įsigaliojęs, bausmė atlikta, bauda sumokėta. Apie tai rinkėjai jau seniai žinojo, nuolat tai primenama.

R. Valatka: įstatymai teisinėje demokratinėje valstybėje yra rašomi visiems piliečiams. Kai įstatymai yra pradedami rašyti vienam žmogui, vienai partijai, pusei partijos – tai reiškia, kad turime lūžtančią demokratiją ir praktiškai sulūžusią teisinė valstybę.

Kaip šiame kontekste, pone Vilpišauskai, atrodo artėjantys įvairūs rinkimai? Pavyzdžiui, kad ir Prezidento. S. Skvernelis, atrodo, visame šitame kare laikosi nepriklausomo, nešališko moderatoriaus vaidmens. Ar tai perspektyvi laikysena?

R. Vilpišauskas: manau, premjero laikysena yra labai logiška. Sakyčiau, tinkamiausia tokioje situacijoje, nes turi matomumą, turi administracinius, politinius svertus. Matome kaip jis visas reformas bando pristatyti ir beveik visos jos įsigalios nuo naujų metų.

Kalba apie darbus, o Karbauskis užsiima karais?

R. Vilpišauskas: taip. Dar vienas įdomus dalykas, kurį jau keletą savaičių pastebiu, kad kuriam nors jo vyriausybės ministrui pasiūlius kokių kontraversiškų idėjų, premjeras, kaip gerasis policininkas, išstoja sakydamas „ramiai, čia mes dar pagalvosime, gal kai kurių siūlymų atsisakysime“ ir pan.

Pone Bielini, tai labai gera „valstiečių“ taktiką? Vieni triuškina oponentus, kiti eina su gerąja naujiena.

L. Bielinis: iš tikrųjų gera, jeigu manome, kad tarp jų iš tiesų yra toks susitarimas. Jeigu jis yra – tuomet jie protingi.

R. Valatka: jeigu dabar būtų gegužė ar balandis, tai sutikčiau, kad tai yra fantastiška taktika. Bet šiandien mes dar neturime nė rugsėjo vidurio. O kai tik premjeras patenka į ringą ir jam tenka boksuotis artimoje distancijoje, jis apskritai nelaiko smūgių. Praleidęs smūgį jis smūgiuoja žemiau juostos, pradeda apeliuoti į teisėją ir t.t. Manau, kad su tokiais silpnais nervais, net pati geriausia taktika vis tiek lems pralaimėjimą.

Perspausdinta iš Delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.