Valerija Marija Kozikaitė. Ar Europos Sąjungos sankcijos padės pažaboti paskutinįjį Europos diktatorių?

Baltarusija nėra Europos Sąjungos narė, tad, klaustumėte jūs, kodėl ji turėtų atsirasti ES institucijų politinėje darbotvarkėje? Problema atsiranda tuomet, kai Lukašenkos režimas užpuola vidinį ES skrydį Atėnai – Vilnius. Tai sumažina ES piliečių saugumo jausmą ir verčia Europos Sąjungos politikus skubiai reaguoti į šį išpuolį. Atsižvelgdama į pastaruosius įvykius, sukrėtusius ne tik Europos Sąjungą, tačiau ir visą pasaulį, manau, yra būtina kalbėti apie paskutinįjį Europos diktatorių, įsitaisiusį pačioje artimiausioje Sąjungos pašonėje, jo grėsmę ES ir jos gyventojų saugumui bei ar padės Europos Sąjungos jau ne pirmą kartą implikuojamos sankcijos sutramdyti Lukašenkos žmogiškųjų teisių pažeidimus?

Šių metų gegužės 23 dieną, neteisėtai išrinkto Baltarusijos prezidento Aliaksandro Lukašenkos režimas nutupdė iš Atėnų į Vilnių skridusį lėktuvą tam, kad galėtų suimti juo skridusį Baltarusijos opozicijos žurnalistą, informacinio kanalo „Nexta“ įkūrėją ir buvusį vyriausią redaktorių Romaną Protasevičių bei jo draugę, aktyvistę Sofią Sapegą. Europos Sąjungos lyderiai karinį „Ryanair“ keleivinio lėktuvo sulaikymą ir opozicijos tinklaraštininko areštą pavadino „pagrobimu“, „išpuoliu prieš demokratiją“ ir „tarptautiniu skandalu“. Po prievartinio lėktuvo nutupdymo Minske, Europos Sąjunga įvedė naują sankcijų prieš Lukašenkos režimą paketą, kuriuo reikalauja išlaisvinti R. Protasevičių ir S. Sapegą, kviečia tirti šį įvykį, vengti skrydžių virš Baltarusijos ir įvesti valstybei papildomas ekonomines sankcijas. Tačiau ar šios sankcijos sugebės sustabdyti Lukašenkos režimą? Juk sankcijos Baltarusijai įvedamos ne pirmą kartą, bet anot šalies opozicijos lyderės Sviatlanos Tsikhanouskay‘os, „Europos Sąjungos strategija prieš Baltarusijos prezidento Aliaksandro Lukašenkos administraciją nepasiteisino“. Pirmą kartą ribojančias priemones Baltarusijai ES įvedė dar 2004 m., dingus dviem opozicijos politikams – žurnalistui ir verslininkui. Sankcijos apėmė ginklų embargą ir draudimą „eksportuoti prekes, susijusias su vidaus represijomis“. ES įvedė dar daugiau sankcijų Baltarusijai 2020 m., reaguodama į „Baltarusijos valdžios institucijų žiaurumą ir palaikydama demokratines Baltarusijos žmonių teises“.

Lukašenka šiuo metu grasina mirties bausme Romanui Protasevičiui ir tokiu būdu gali derėtis dėl savo užgaidų. Laikydamas opozicijos veikėjus įkaitais, paskutinysis Europos diktatorius išlaiko galią savo rankose ir gali valdyti tarptautinės bendruomenės reakciją į jo veiksmus. Ar Lukašenka blefuoja, ar tikrai jis yra pasiruošęs įvykdyti mirties bausmę (Baltarusija išlieka vienintele valstybe Europoje, kurioje tebėra legali mirties bausmė) Protasevičiui už opozicinę nuomonę? Ar ES skelbiamas papildomas sankcijų paketas padės išlaisvinti politinius kalinius ir suteiks laisvę Baltarusijos piliečiams?

Mano nuomone, kol Baltarusija turės stiprų Rusijos užnugarį, Europos Sąjungos sankcijos mažai tepadės bandant sutramdyti paskutinįjį Europos diktatorių, nes visas reikiamas žaliavas ir politinę paramą Lukašenkai gali suteikti Vladimiras Putinas. Tarp ES ir Baltarusijos jau bene tris dešimtmečius pastebimas tas pats santykių modelis: Lukašenkos režimas pažeidžia žmogiškąsias teises, ES paruošia sankcijų paketą, Lukašenka imasi griežtesnių veiksmų, o vėliau paleidžia kelis politinius kalinius ir sankcijos būna panaikinamos arba palengvinamos. Apskritai, kalbant apie sankcijų kaip politinės, socialinės ir ekonominės priemonės veiksmingumą, Memfio universiteto sankcijų ekspertas ir politikos mokslų profesorius Dursun Peksen apskaičiavo, kad sankcijos „žlunga mažiausiai 65–95 proc. laiko“. Vadinasi, sankcijos nėra veiksmingos savaime kaip priemonė, juo labiau jos nepaveiks Baltarusijos, kol šią palaiko Rusija ir jos šalininkai.

Tačiau Europos Sąjungos atstovai ir jų šalininkai tiki, kad sankcijos padės pažaboti paskutinįjį Europos diktatorių. ES užsienio politikos vadovas Josep Borrrell tiki, jog būtent ekonominės sankcijos padės užkirsti kelią Lukašenkos veiksmams, prasilenkiantiems su žmogiškosiomis teisėmis, Liuksemburgo užsienio reikalų ministras Jean Asselborn mano, kad sankcijos padės sumažinti Baltarusijos įtaką trąšų srityje, kurioje Baltarusija užima penktą vietą pasaulyje, o Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis sako, jog Lukašenkos sutramdymui padėtų naftos sektoriaus ribojimai. Taip pat T. Biersteker ir P. A. G. van Bergeijk atliktame tyrime pastebima, kad sankcijos veikia ilguoju laikotarpiu. Tai reiškia, jog jei mes nematome sankcijų veiksmingumo šiuo metu, tai dar negarantuoja, jog sankcijos nesuveiks po kelių metų. Tačiau kaip jau buvo minėta, ES jau trečią dešimtmetį iš eilės įvedinėja sankcijas Baltarusijai, bet paskutinysis diktatorius daro tai, ką užsimano, nepaisydamas jokių tarptautinių ar žmogaus teisių susitarimų.

Taigi, apibendrindama norėčiau pasakyti, kad Lukašenkos užmojus ir kaprizus būtina įtraukti į ES saugumo darbotvarkę, nes nuo jų kenčia ir Europos Sąjungos piliečiai. Ar sankcijos tam tinkamas sprendimas? Nemanau. Sankcijos Baltarusijai nepasiteisino per pastaruosius trisdešimt metų. Ką siūlyčiau? Siūlyčiau pradėti nuo artimiausių Baltarusijos kaimynių: pagaliau nutraukti kontrabandos gabenimą per Lietuvą, Latviją ir Lenkiją, įvesti griežtesnę pasienio kontrolę, pagaliau atkreipti dėmesį į šešėlinę ekonomiką ir bausti tuos, kurie remia ir prisideda prie Baltarusijos nelegalių verslų. Tikiuosi, jog pagaliau atėjo laikas atsimerkti ir nukarūnuoti paskutinįjį Europos diktatorių.