Artėjantys rinkimai: ar Lietuva sulauks savojo Macrono? Komentuoja L. Kojala, R. Bakutis, M. Jastramskis. [Alfa.lt]

Europa vis dažniau čiaudi nuo kylančių ir kai kur jau įsitvirtinusių populistinių partijų ir jų lyderių. Virusui siautėjant Senojo žemyno viduryje, grėsmė kyla ne tik rinkos ekonomikos ir atviros visuomenės idėjoms, bet ir ES vienybei. Tačiau visko mačiusi Europa net ir tam geba rasti priešnuodžių – tai vienur, tai kitur populistus nuo valdžios atkerta liberalių pažiūrų naujokai.

Lietuvoje jau dabar imtasi ruoštis kitais metais vyksiantiems rinkimams: vieni ieško kandidatų į prezidentus, kiti ruošia strategijas miestui, treti skaičiuoja Europos Parlamento nario algą. Stebint situaciją Vakaruose panašių tendencijų ieškoti norisi ir Lietuvoje. Vis dėlto apžvalgininkai ragina neskubėti: mūsų regiono specifika neleis iškilti vietos Emmanueliui Macronui. Kita vertus, staigmenų greičiausiai sulauksime.

Du pešasi, trečias laimi

2016 m. Prancūzijos gyventojai griežtai pasakė „ne“ Nacionalinio fronto lyderės Marine Le Pen bandymui šimtmečius puoselėtas laisvės ir tolerancijos idėjas aukoti dėl primityvaus požiūrio į saugumą ir migraciją. Naują šalies politinės istorijos puslapį atvertė iki tol aktyvioje politikoje nedalyvavęs, politinį judėjimą vos prieš metus įkūręs ir senosioms partijoms pasipriešinęs E. Macronas. Buvęs bankininkas, laisvosios rinkos ir ES šalininkas visuomenėje pasėjo viltį: atkirtis populizmui ir nacionalizmui įmanomas, o tradicinės partijos pirma turi išsikuopti politinius skandalus ir atsinaujinti.

Per palyginti trumpą laiką Prancūziją užkariavęs politikas šiandien šokdina senutę Europą, stipriai spaudžia rankas Kinijos ir JAV vadovams. Vis dėlto E. Macrono sėkmę prezidento ir nacionaliniuose rinkimuose priskirti vien tik jo charizmai, išsilavinimui ar palankioms aplinkybėms nebūtų labai tikslu.

Apžvalgininkai sutinka, kad politinis visuomenės paveikslas gerokai pakitęs. Tai lemia nusivylimas tradiciniais politikais, socialinių tinklų įkaitintas pliuralizmas ir neoliberalizmo krizė. „Valstybės reguliavimas, ypač ekonominėje politikoje, grįžta, o buvusios Didžiosios Britanijos ministrės pirmininkės Margaretos Thatcher ir buvusio JAV prezidento Ronaldo Reagano laikais kilusi liberalius privatizacijos, rinkos dereguliavimo receptus siūliusi politika traukiasi“, – tvirtino Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekanas Algis Krupavičius.

Tai, jo teigimu, ypač išryškėjo po 2008 m. finansų krizės, kai valstybės į savo rankas susigrąžino dalį rinkos valdomų sričių, buvo priverstos gelbėti verslą ir dar labiau išplėsti savo aparatą ir rūpestį gyventojais. Kita vertus, Švedijoje, Norvegijoje ar Danijoje gerovės valstybės idėja transformuojama: darbdavių ir darbininkų priešprieša nyksta, o konfliktai dėl darbo vietų, socialinių išmokų ar paslaugų kyla tarp vietinių ir svetimšalių.

Vakarų demokratijose, o tai dabar ypač akivaizdu ir Lietuvoje, tradicinės kairiosios socialdemokratinės partijos išgyvena krizę. Geriausiai tuo naudojasi populistai, atimdami svarbiausią jų politikos arkliuką. „Socialdemokratams niekaip nepavyksta grįžti į valdžią beveik nė vienoje šalyje“, – sakė A. Krupavičius.

2008 m. Arūno Valinsko įkurta „Tautos prisikėlimo“ partija deklaravo sieksianti iš politikos eliminuoti populistines partijas. Scanpix nuotr.
Pašnekovo teigimu, tradicinės centro dešiniosios partijos, išskyrus vieną kitą šalį, pavyzdžiui, Vokietiją, irgi praradusios nemažos dalies buvusių rėmėjų pasitikėjimą. Tad natūralu, kad jos linkusios politikos vairą stipriai suktelėti į dešinę. Geriausias to pavyzdys – nacionalinius rinkimus Austrijoje laimėjusi populistinė dešiniojo sparno Liaudies partija. Šalies kancleriu ir jauniausiu ministru pirmininku Europoje tapęs Sebastianas Kurzas jau pirmomis vadovavimo dienomis prisijungė prie buvusio socialistinio lagerio euroskeptikų. Negana to, nutraukė dešimtmetį gyvavusią koaliciją su socialdemokratais, kaltintais dėl šalį užplūdusių pabėgėlių.

Silpstančios kairė ir dešinė atveria daugiau erdvės įvairioms kitoms politikos srovėms, ir nebūtinai itin naujoms. Kaip priešprieša joms politinėje arenoje kyla ir kitų aplink centrą besiburiančių jėgų. Jos deklaruoja tikrą ar menamą paramą laisvajai rinkai, socialinei lygybei, atviros visuomenės idėjoms, proeuropietiškumą ir progresyvumą. „Geriausia to iliustracija – E. Macronas, nuolat kartojantis, kad nepriskiria savęs nei kairei, nei dešinei, – teigė politologas Linas Kojala. – Save jis regi kaip vienytoją, konsensuso ieškotoją, besiimantį spręsti realias problemas, o ne veltis į tuščias politines batalijas.“

Vis dėlto esminė tokių judėjimų problema – ideologinio stuburo trūkumas. „Tokios politinės jėgos vieną dieną gali būti centro kairėje, o kitą jau centro dešinėje, todėl pasitikėjimas jomis dažnai staiga išauga, bet taip pat staiga ir krenta, – teigė A. Krupavičius. – Štai E. Macronas didelę dalį populiarumo prarado vos per pusmetį po prezidento rinkimų.“

Anokia čia naujiena

Jei politikos naujokų iškilimą Vakaruose laikytume fenomenu, Lietuvoje jis nieko nenustebintų: jau kuris laikas naujos politinės jėgos arba iki tol didelės politinės įtakos neturėjusios partijos mūsų šalyje bando užimti centristinę „pasiimk visus“ nišą. 2000 m. tai padarė Naujoji sąjunga, 2004 m. – Darbo partija, 2008 m. – Tautos prisikėlimo partija, 2012 m. – „Drąsos kelias“, o 2016 m. – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga.

„Neskaitant specifinėmis sąlygomis iškilusio Neringos Venckienės vadovaujamo „Drąsos kelio“, visos šios naujos jėgos vengdavo save aiškiai priskirti politinei kairei ar dešinei, akcentuodavo bendresnius kovos su tradiciniu politiniu isteblišmentu, nedarbu, korupcija, emigracija, mažais atlyginimais šūkius“, – pastebėjo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) politologas Romualdas Bakutis. Kita vertus, tendencijos Lietuvoje gerokai skiriasi nuo situacijos Vakaruose. Radikalios kairiosios ir dešiniosios partijos Prancūzijoje ar kitose valstybėse yra vienos svarbiausių žaidėjų, bet Lietuvoje sunku kalbėti apie jų egzistavimą.

„Galbūt viešos kai kurių valstiečių atstovų frazės ar siūlomi įstatymų projektai ir socialiai konservatyvūs, tačiau ši politinė jėga toli gražu nėra homogeniška, be to, realybėje nevykdo jokios prieš ES nukreiptos politikos, o ginti tautines idėjas ir tradicines vertybes, kad ir kaip jas suprastume, būdinga beveik visoms Lietuvos partijoms, – įsitikinęs R. Bakutis. – Galima prisiminti ir tai, kad stabdyti pabėgėlių antplūdį savo rinkimų šūkiu pasirinkusi Darbo partija 2016 m. Seimo rinkimuose didelės sėkmės nesulaukė.“ VU TSPMI politologas Mažvydas Jastramskis aiškino, kad prie E. Macrono judėjimo „Pirmyn!“, ispano Alberto Riveros partijos „Ciudadanos“ sėkmės prisidėjo tai, kad jie sugebėjo įsiterpti tarp trijų ilgalaikių ideologinių polių: labiau darbininkiškos tradicinės kairės, dešinės ir radikalios dešinės. „Lietuvoje negalime kalbėti apie tokį fenomeną, nes rinkėjams ideologiniai klausimai nėra svarbūs“, – sakė M. Jastramskis.

Žerdami kritiką tradicinėms partijoms turime įvertinti, kad tokios krizės, kokią išgyvena konservatorių ar socialistų partijos Prancūzijoje ar Ispanijoje, Lietuvoje nėra. „Šiose šalyse tradicinėms partijoms įkritus į duobę, nebuvo kam pakelti radikalios kairės ir dešinės mestos pirštinės“, – mano R. Bakutis.

Lietuviškoms partijoms nesiseka dėl banalių priežasčių: Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) nepasidalija lyderių ir socialdemokratijos idėjos, o Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) neteko kelių perspektyvių politikų, bet lieka populiariausi. Kita vertus, Lietuvos politinė pastarųjų dešimtmečių istorija rodo, kad bandymų sudaryti stiprią centristinę organizaciją šalyje buvo ne vienas. Vos atkūrus nepriklausomybę suformuota Lietuvos centro sąjunga, vėliau peraugusi į Liberalų ir centro sąjungą, „naująją politiką“ svariai rėmė tuometis prezidentas Valdas Adamkus, kūrėsi ir Artūro Paulausko vadovaujami socialliberalai. Tad erdvės naujai centristinei politikai šalyje visuomet pakankamai. Į valdžios vartus bandė pataikyti ne viena centristines idėjas deklaruojanti partija. Tarp jų – ir Artūro Zuoko Lietuvos laisvės sąjunga.

„Šiandien tokią perspektyvą sustiprina tai, kad TS-LKD vis dar turi savo rėmėjų „stiklines lubas“, skylantys socialdemokratai žengia Lenkijos kairiųjų keliu susinaikinimo link, liberalams niekaip nepavyksta apsivalyti, o tokios senosios protesto partijos kaip Darbo partija ar „Tvarka ir teisingumas“ savo išteklius gerokai išnaudojo“, – sakė A. Krupavičius. Vis dėlto klausimas, ar sulauksime dar vieno bandymo artėjant 2019 m. savivaldybių tarybų, prezidento, Europos Parlamento ir 2020 m. Seimo rinkimams, lieka atviras. R. Bakutis pastebi, kad tipiniu centrizmo atveju Lietuvoje gali būti laikoma ir Liberalų sąjūdžio deklaruota sveiko proto politika. „Kai kurie bandymai buvo visai neprasti, bet tos politikos ir jėgos netapo tvarios“, – mano politologas.

Naujas visada geresnis

Ankstesnius bandymus tapti alternatyva tiek dešiniesiems, tiek ir kairiesiems, 2016 m. gana sėkmingai pakartojo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, pažėrusi kol kas tuščių pažadų profesionaliai siekti skaidrumo, didinti socialinę gerovę ir vykdyti reformas. Vis dėlto šiandien „profesionalai“ praranda populiarumą – jiems sunkiai sekasi įrodyti, kad tikrai yra kitoks pasirinkimas nei tradicinė kairė ar dešinė. A. Krupavičius įsitikinęs, kad laiko pamėginti įrodyti, kad gali būti kitokie, jie dar šiek tiek turi. Kitu atveju artėjant savivaldybių tarybų ir tiesioginių merų, prezidento, Europos Parlamento ir Seimo rinkimams Lietuvos politikos lauke tikrai turėsime gana plačią nišą naujai politinei jėgai.

Esminis jos populiarumo vardiklis ir vėl taps deklaruojamas naujumas ir nepartiškumas. „Kuo daugiau balsų norinti gauti jėga pirmiausia turi prisistatyti kaip nauja alternatyva“, – įsitikinęs M. Jastramskis. Jo teigimu, naujumas gali būti laikomas kone ideologija. Nepaisant to, kad jos apibrėžtis gana siaura, į savo pusę ji patraukia nemažą dalį rinkėjų, manančių, jog naujas visada yra geriau nei visi ankstesni. „Lietuvos ryto“ apžvalgininkas Vytautas Bruveris įsitikinęs, kad tai ypač aktualu kalbant apie partijų ateitį: „Tiek savivaldybių tarybų, tiek prezidento rinkimai rodo, jog partijos eina į nebūtį.“ Jis pastebėjo, kad 2015 m. rinkimuose dėmesys su tradicinėmis partijomis nesusisaisčiusiems ir ūkiškumo triumfą deklaruojantiems rinkimų komitetams, kuriems vadovauti ėmėsi nieko bendra su politika neturėję lyderiai, išaugo kaip niekad.

„Nepamirškime ir to, kad jau dešimtmetį šaliai vadovauja prezidentė, neigianti bet kokias sąsajas su politinėmis partijomis, formuojanti nepartinio profesionalo įvaizdį ir dreifuojanti centrizmo link“, – sakė apžvalgininkas. Jau ne pirma diena valdžioje esančioms jėgoms tokia banga pasinaudoti kitais metais prasidedančiame rinkimų maratone bus daug sunkiau. „Jos negali taip sėkmingai pasitelkti „visiško naujumo“ argumento, – sakė L. Kojala. – Galima keistis iš vidaus, siūlyti naujus kandidatus, bet toks kelias ilgesnis ir sudėtingesnis.“ TS-LKD pirmininkas G. Landsbergis vengia save priskirti politinei dešinei. Ir vis dėlto atsisakyti galimybės pasiekti kuo daugiau rinkėjų būtų šventvagiška, tad vakarietiškų madų politinės partijos vaikosi jau dabar. Politologas R. Bakutis teigė, kad šiandien centristinę politiką neabejotinai deklaruoja Gabrieliaus Landsbergio flangas TS-LKD: „Ši politikų grupė vengia save griežtai priskirti politinei dešinei, akcentuoja tiek inovatyvios ekonomikos, tiek emigracijos ar socialinio jautrumo temas, o tai darydama dar ir laikosi tvirtų proeuropietiškų ir proamerikietiškų pažiūrų.“ Tiek pats G. Landsbergis, tiek jo šalininkai gana jauni, tačiau stokoja politinės charizmos.

Kas vilksis E. Macrono mundurą?

Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis ir jo sekėjai LVŽS taip pat neatsparūs Vakarų vėjui. „S. Skvernelis taip pat vengia aiškiai išsakyti savo politines pažiūras, liberalias nuostatas bando derinti su socialiniu jautrumu, status quo išsaugojimą sistemoje – su reformistiniais šūkiais, – kalbėjo R. Bakutis. – Jo komandoje taip pat yra moderniai atrodančių, liberaliai politikai pritariančių, tačiau aiškiai pažiūrų nedeklaravusių patarėjų ir ministrų.“

Apžvalgininkai siūlo nenurašyti ir prie liberalių judėjimų save priskiriančių politikų, tik sėkmė jiems šypsosis tiek, kiek leis Specialiųjų tyrimų tarnyba, prokurorai ir teismai. Paklausti apie kitais metais vyksiančius prezidento rinkimus politologai sakė, kad bandymų apsivilkti E. Macrono mundurą neišvengsime. R. Bakučio teigimu, šiandien kaip kandidatai įvardijami ekonomistas Gitanas Nausėda, politikas Vygaudas Ušackas ir premjeras S. Skvernelis bandys piešti į Prancūzijos prezidentą panašų politiko profilį: nepriklausantį tradicinėms partijoms, deklaruojantį centristines vertybes, akcentuojantį inovatyvios ekonomikos, socialinio jautrumo problemas ir proeuropietiškas pažiūras.

„Visi jie yra politinės sistemos kandidatai, rodantys nepriklausomybę, pritariantys dabartinei geopolitinei krypčiai, neturintys aiškių prioritetų ekonominėje ir socialinėje politikoje, tačiau kartu atviri kone visoms įmanomoms alternatyvoms, – sakė R. Bakutis. – Kiti galimi kandidatai, pavyzdžiui, konservatorius Žygimantas Pavilionis bandys imituoti klasikinį JAV respublikonų atstovą, o Kauno meras Visvaldas Matijošaitis veikiausiai žais gero ūkvedžio, o ne politiko korta.“

Jei galiausiai būtų ryžtasi kurti alternatyvų judėjimą, svarbiausi būtų du dalykai: deklaruojamas naujumas ir šviežias politinis veidas, išsiskiriantis charizma, matomumu, gebėjimu raiškiai ir įtaigiai kalbėti, prieiti prie žmonių. „Daugiausia palaikymo surinktų judėjimas, pabrėžiantis socialinio teisingumo, ekonominės lygybės ir gerovės klausimus, – sakė M. Jastramskis. – Priešingai nei E. Macrono judėjimas, jis turėtų susilaikyti nuo socialiai liberalių pozicijų.“ Vis dėlto, kaip pastebi L. Kojala, to nepakaks, jei nebus tinkamo konteksto ir, žinoma, sėkmės.

Esminis situacijos Lietuvoje ir Europoje skirtumas, A. Krupavičiaus teigimu, – Vakaruose paplitusia mada mesti idėjinį iššūkį tradicinėms partijoms ir kvestionuoti kairės ir dešinės politinę sistemą Lietuvoje nuoširdžiai netikima: „Tai, kas Vakaruose yra autentiškas ir nuoširdus politinio centro bandymas susigrąžinti pozicijas tradicinių partijų nuosmukio ir radikalių partijų iškilimo metu, Lietuvoje be šių sąlygų tampa nenuoširdžia imitacija ir politinių technologijų įrankiu kovoje dėl negausaus liberalių rinkėjų balsų kartu viliantis, kad vaizduojamas modernumas bus patrauklus ir kitoms rinkėjų grupėms.“ Nepaisant to, labai tikėtina, kad nemažai politikų ir konsultantų jau šiandien studijuoja E. Macroną ir jo judėjimą išpopuliarinusias politines technologijas ir bandys jas pritaikyti Lietuvoje vyksiančiuose rinkimuose.

Perspausdinta iš Alfa.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.